Viena įspūdingiausių, gražiausių 8 dešimtmečio kultūros legendų – Rimo Buroko (1953–1980) asmenybė. Pirmosios asociacijos išgirdus šį vardą – laisvė, elegancija, gyvenimas savo susikurtame pasaulyje šalia politikos. Atrodo, Burokas daugeliui buvo tas žmogus, kuriuo buvo galima sekti, kuris veikė savo gyvenimo stiliumi, jo charizma, išsilavinimas, skonis, stilius traukė ir imponavo. Jis buvo kartos veidas, į kurį ne vienas norėjo lygiuotis. Jaunesnius jis įvedė į knygų pasaulį.
Buroko rašyti eilėraščiai net nėra svarbiausia jo legendos dalis, tik viena iš jų. Savo elegišką poeziją jis rašydavo spontaniškai, ant servetėlių, skiaučių, kurias dovanodavo merginoms, yra tokių eilėraščių sąsiuvinių ir pametęs. Buroko poezija taip ir sklandė – citatomis, ištraukomis.
Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės. Rimas Morkūnas, „Rimas Burokas“, in: in: Rimas Burokas, (ne)gyvenimo fragmentai, sudarė Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė, Kaunas: Kitos knygos, 2008, p. 72.
Jis ne tik nepublikavo nė vieno eilėraščio, bet ir nenorėjo publikuoti, nes oficialioji spauda jam reiškė neišvengiamus kompromisus. Buvimą nuošalėje buvo pasirinkęs sąmoningai. Tačiau poetui literatūriškai bręsti toks pasirinkimas trukdė. Kaip pastebėjo Edmondas Kelmickas, Burokas nedirbo su savo poetika kaip amatininkas, neruošė knygos, nereflektavo savo kūrybos po jos pasirodymo viešumoje.
Tai, kad Rimas nepatyrė vienokios ar kitokios reakcijos į išspausdintus savo eilėraščius, – kai tau reikia įveikti pasipriešinimą, kai tu jau ne vienas kalbiesi su savo tekstu ir save matai ne tik mylinčios tave moters akyse, bet esi priverstas matytis ir kitų žmonių, galinčių tuos eilėraščius skaityti labai negailestingai, akyse, – nesuteikė jam progos įveikti šį pasipriešinimą arba pritarimą, kurį reikia įveikti taip pat, kaip ir nepriėmimą, nes tik šitaip randasi tam tikra laisvė, suvokimas, kad tu tikrai nori kalbėti, nori rašyti, nebijai su tuo susijusio amato sunkumų. Rimas Burokas, (ne)gyvenimo fragmentai, sudarė Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė, Kaunas: Kitos knygos, 2008, p. 185.
Tačiau Buroko asmenybė parodo dar vieną gyvenimo kelią, imponavusį nemažai daliai jaunimo. Burokas veikė savo elgsena. Jei jis būtų tik rašęs eilėraščius, greičiausiai jokių prisiminimų, jokių legendų nesklistų.
Todėl man literatūriškai netobuli R. Buroko eilėraščiai yra nuostabūs, sugebantys parodyti, jog literatūra dar ne viskas. Yra kai kas svarbiau. Kęstutis Navakas, „Efemeriški legendos blyksniai“, Kauno diena, 2009 02 09.
Ne mažiau prie Buroko charizmos prisidėjo ir jo išvaizda.
Burokas buvo turbūt vienas stilingiausių žmonių ano meto padangėje. Jis tikrai gražiai ir stilingai rengdavosi, buvo efektingas, tačiau tai nebuvo pritemptas teatrališkumas, jam tai pavykdavo labai autentiškai. O jo Yve’as Saint Laurent’as buvo Silvutė, išdailindavusi jį, išpopindavusi, elegantiškai išpuošdavusi tuo hipsterišku stiliumi – jis buvo pirmasis, kuris turėjo asmeninį dizainerį. Jie abu buvo labai stilinga pora. „1975-ieji: Apie rainas kojines, ʻAgdamoʼ antologiją ir Yves’ą Saint Laurent’ą“. Rimą Buroką prisimena Viljama Sudikienė ir Edmondas Kelmickas, in: Rimas Burokas, (ne)gyvenimo fragmentai, sudarė Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė, Kaunas: Kitos knygos, 2008.
Aprangą, stilių Burokas suvokė kaip simbolinį veiksmą. „Šukuosena yra „mano simbolis“, Rimas Burokas, (ne)gyvenimo fragmentai, sudarė Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė, Kaunas: Kitos knygos, 2008, p. 50. – esą pareiškė psichiatrams. Buroko kompanija gana nykiame sovietmečio Vilniuje vaidindavę Paryžių, į jo mylimąją Silviją kreipdavęsi „Jūs“ ir vadindavę „madame“. Elegancija to meto aplinkoje turėjo būti akivaizdus iššūkis vyraujančiam proletariškumui.
Būtent „veltėdžiavimas“, darbo vengimas ir buvo oficiali priežastis, dėl kurios valdžia nepaleido Buroko iš savo akiračio. Ne kartą jis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje taip bandydamas išsisukti ir nuo tarnybos sovietų armijoje (save laikė pacifistu), ir nuo persekiojimo dėl veltėdžiavimo. Likęs psichiatrinės ekspertizės aktas – unikalus dokumentas, kuriame nemažai svarbių Buroko pasaulėžiūros akcentų.
Buroko gyvenimas baigėsi Lukiškių kalėjime, kuriame jis atsidūrė apkaltintas veltėdžiavimu.
Komentarai
Rašyti komentarą