1977 m. buvo išleistos Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės. Nuo to laiko Kukučio personažas augo, plėtojosi, užgožė visą kitą poeto kūrybą, tapo vienu svarbiausių ir įsimintiniausių lietuvių kultūros personažų. Baladės verstos į užsienio kalbas, dainuotos, vaidintos, sulaukė įvairiausių interpretacijų.

Kukutis yra ir Martinaičio atrastas kūrybos principas, tam tikras poetinis mąstymo būdas, kuriuo remdamasis poetas toliau plėtojo šį personažą ir požiūrį į pasaulį. O tas požiūris – sukeistintas, nuo savojo „aš“ atitolinantis žvilgsnis į save per kitą. Ir patys parašyti Kukučio tekstai autoriui pamažu vėrėsi su įgyjama kultūrine patirtimi.

 

Reikėjo laiko, įvairių interpretacijų, kritikos straipsnių, pagaliau dėstymo universitete, specialios literatūros, kad šiuos tekstus aš pats perskaityčiau visai kitaip. Kukučio figūra kilo, kaip vėliau suvokiau, iš labai stiprios mitinės ir folklorinės savo krašto žmonių patirties, jų savotiškos elgsenos, pasakojimų, baimių, įtikėjimų, neįprastų įvykių, kažkokių atsibasčiusių prašalaičių. Daug ką vėliau atpažinau perskaitęs mano gimtosiose vietose Mečislovo Davainio-Silvestravičiaus užrašytas keistas pasakas ir sakmes. Marcelijus Martinaitis, Laiškai Sabos karalienei, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 12–13.

 

Kukutis, kildinamas ir iš žemaičių talalinių, – keistas, groteskiškas, sunkiai nusakomas personažas. Jis nei gyvas, nei miręs, stebintis iš šalies savo laidotuves ir sykiu labai gyvybingas, jo kūnas yra deformuotas, negražus, jis neturi pastovios formos (tai jis pasidaugina ir atsiranda keli Kukučiai, tai Kukutis pameta savo kukutį), jo kūnas tarsi nuolatos yrantis po mirties, tačiau niekaip nepranykstantis, disharmoniškas, išbarstytas, atskirtas nuo savo kaulų.

 

Kukutis tuo pačiu metu ir archetipiškas, ir labai istoriškas personažas, liudijantis XX a. lietuvių tragediją, tradicinės žemdirbiškos kultūros griūtį.

 

Kukučio baladėse labai platus galios žodynas ir dažni jos vaizdiniai: daboklė, karas, gaisras, prievarta, nuolatinė baimė, persekiojimai, savo veido ir savo balso praradimo leitmotyvai, Kukučiu visaip naudojamasi ir manipuliuojama, juo matuoja, jį karia, perka ir parduoda. Ne viename eilėraštyje kartojasi kūrybos, kultūros, kalbos, asmens kontrolės tema. Absurdiškas paukščio Kukučio tardymas daboklėje bandant išklausti, kokie jo giesmės žodžiai.

 

Katedros aikštėje (beje, Martinaitis taip vadina sovietmečiu Gedimino vardu vadintą aikštę) buvusį Žuveliškių kaimą su visais jo žmonėmis, gyvuliais, pastatais ir ūkio padargais sapnuojantį Kukutį, kaip didžiausią išsišokėlį, bando brutaliai sutramdyti inspektorius, gaisrininkai ir greitoji pagalba, sušaukiama masinė talka, bandoma sunaikinti atmintį, nušluoti viską, kas sieja su praeitimi ir stabdo pseudoprogresą („jie negalės / žengti su mum pirma laiko!“ – šaukia Kukučiui pareigūnas).

 

Dėl savo folkloriškų šaknų sovietmečiu jis buvo pakenčiamas kaip liaudiškas personažas, nors buvo akivaizdus sovietinio žmogaus antipodas – negražus, neprotingas, nenaudingas, neaiškus. Prie didžiulio jo populiarumo prisidėjo ir Vytauto Kernagio dainuojamos Kukučio baladės.

Leisdamas Kukučio balades 2012 m. Martinaitis kai kurias sovietmečio realijas pakeitė į Europos Sąjungos aktualijas.