Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Lyrinė lietuvių proza
Rimantas Kmita
 
Lyrinė novelė visuotinai pripažįstama gyvybingiausiu sovietmečio prozos žanru. Asociacijomis, sapnais, potekstėmis buvo galima bandyti pasakyti tai, ko neleidžiama suformuluoti tiesiai, o melancholiški, refleksyvūs tokios novelės veikėjai prieštaravo energingam, veikliam, racionaliam homo sovieticus. Personažų minčių srautą, kuriame ir vyksta pagrindinis veiksmas, atspindintys prozos tekstai, pasak Alberto Zalatoriaus, atstovavo pagrindinei asmenybės koncepcijai sovietmečio lietuvių prozoje. Skirtingai nuo tradicinio psichologizmo, kur žmogaus patirtos emocijos, išgyvenimai pateikiami apdoroti pasakotojo, čia svarbu buvo parodyti patį minties ir emocijos vyksmą. Albertas Zalatorius, „Lietuvių smulkiosios prozos transformacija“, in: Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 151.  
 
Tačiau šiandien vis labiau girdimas ir kitoks požiūris.
 
Lietuvių literatūros kritikoje ir eseistikoje nuo pat XIX a. pabaigos iki kone XX a. pabaigos nuolat buvo palaikomas ir kaip oficialus propaguojamas [...] ypatingo, mistiško lietuvio santykio su gamta mitas, šių dienų požiūriu keistai esencialistinis nacionalinės pasaulėjautos konceptas, paremtas valstietišku mentalitetu. Ši herderiško romantizmo ideologija ir romantinė sutapimo su gamta poetika, pradėta labai stipriai ardyti paskutiniojo tarpukario dešimtmečio poezijoje, tarybiniais metais vėl tapo gyvybinga ir oficialiai palaikoma kaip pagrindinė lietuvių literatūros linija. Dalia Satkauskytė, Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 115.
 
Taigi vis dėlto „lyrikų tautos“ prozos lyriškumas neturėtų stebinti. Kad ir kaip būtų, smulkieji lietuvių prozos žanrai kur kas geriau ištvėrė laiko išbandymus negu romanas. Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Bitės Vilimaitės, Antano Ramono, Broniaus Radzevičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Sauliaus Šaltenio ir kitų prozininkų novelės be jokių išlygų skaitomos ir šiandien.
 
Didžiausiu šios kartos egzistencialistinės prigimties rašytoju laikomas Bronius Radzevičius (1940–1980), išgarsėjęs romanu Priešaušrio vieškeliai (I dalis – 1979, II dalis – 1985). Tačiau ir jame, ir novelėse labiausiai domimasi sąmonės turiniu, o ne išoriniu veiksmu. Radzevičiui esant gyvam, pasirodė tik novelių rinkinys Balsai iš tylos (1970) ir pirmas Priešaušrio vieškelių tomas. Novelėse svarbiausia jausmai, santykiai, vidiniai konfliktai, sprendimų ieškojimas, vienkartinis ir nepakartojamas išgyvenimas, o ne išorinis veiksmas.
 
Jo pagrindinis kūrinys, romanas Priešaušrio vieškeliai (1979–1984), yra metafizinis ir egzistencinis tekstas, absoliučiai egocentriškas, absoliučiai autobiografiškas, sutelktas į egzistencinei literatūrai esmingas autentiškumo ir tapatybės paieškas; besitelkiantis apie vienatvės, našlaitystės, susvetimėjimo, išėjimo būsenas ir temas; persmelktas niekad neatslūgstančio nerimo. Giedrius Viliūnas, „Lietuvių literatūrinis egzistencializmas“, in: Komparatyvistika šiandien: teorija ir praktika, tarptautinė mokslinė konferencija-diskusija, Vilnius: VPU, 2000, p. 137–138.
 
Humoristinio žurnalo Šluota redakcijos darbuotojas savo kūryboje vis dėlto buvo pabrėžtinai rimtas (anot Zalatoriaus, „net iki savotiško dvasios mazochizmo“), Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 354. siekė aiškintis esmines žmogaus ir pasaulio paslaptis, o į konstruktyvią ar žaidybinę prozą žiūrėjo gana skeptiškai:
 
Skaitydamas literatūrą, konstruojančią apibendrintus meninių pasaulių modelius, pamėgdžiojančią sakmių siužetus, besigėrinčią fantazijų ar intelekto žaismėmis – kartais pagalvoji, ar neatšimpa pats žmogiškiausias iš žmogiškiausių menininko jausmas – meilė artimui. 10 klausimų rašytojams, sudarė Laimonas Inis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 289.
 
Radzevičius puikiai valdo žodį, be dirbtinumo gali aprašinėti sąmonės būsenas, ypač paveikiai sugeba kurti vaiko suvokiamą ir patiriamą pasaulį. Apie tai rašė Rimvydas Šilbajoris:
 
[P]ats sąmonės būsenos atskleidimas, aprašymas, kaip tam tikrais momentais žmogus pajunta save ir supantį pasaulį, ne tik sąlygoja Radzevičiaus apsakymų deklaratyvumą, bet užima ir visą jo kūrybos centrą, glūdi giliausioj jos esmėj. Rimvydas Šilbajoris, „Bronius Radzevičius detalėse, šviesoj, mirty“, in: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius, sudarė Dainius Vaitiekūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 63, www.šaltiniai.info.
 
Tačiau kaimo priešprieša miestui, dvasingumas (novelė „Šiąnakt bus šalna“), vaikystės kaip prarasto rojaus idealizavimas ir kiti lyrinės prozos topai šiandien atrodo senstelėję. Radzevičius yra tas autorius, kurio vertinimai labiausiai priklauso nuo kartos. Jo ir vyresnės kartos kolegos bei skaitytojai itin empatiškai išgyvena inteligento perėjimo iš kaimo į miestą dramą romane Priešaušrio vieškeliai. O jaunesnei kartai tai nelabai ką sakantis tekstas ir sunkiai suvokiami vertinimo kriterijai. Savižudybė, gana uždaras būdas prisidėjo prie Radzevičiaus išskirtinumo auros kūrimosi.
 
 
 
 
Neproduktyvus, tačiau irgi tam tikros legendos apgaubtas yra ir kitas prozininkas – Antanas Ramonas (1947–1993). Jam gyvam esant taip pat pasirodė dvi knygos – Šiaurės vėjas (1984) ir Lapkričio saulė (1989), o apysakos Balti praėjusios vasaros debesys beveik visas tiražas sudegė per gaisrą leidykloje. Jo pomirtinei rinktinei Ramybės kalva (1997) suteikiama išskirtinė vieta literatūros istorijoje. Pasak Jūratės Sprindytės, ji „tapo viena ryškiausių antipostmoderno knygų, užsklęsdama lietuvių lyrinės prozos ciklą“. Jūratė Sprindytė, „Antanas Ramonas“, in: Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 412.
 
Elena Bukelienė vieną straipsnį apie Ramoną pradeda taip:
 
Rašytojas Antanas Ramonas (1947–1993) žuvo jaunas, nespėjęs įsitvirtinti gimtojoje literatūroje, tapti plačiau žinomas, įgyti tokio populiarumo, kokio pagal savo talento dydį tikrai buvo nusipelnęs. Elena Bukelienė, Prozos keliai keleliai: literatūros istorijos ir kritikos etiudai, Šiauliai: Saulės delta, 1999, p. 151.
 
Tačiau toks nepripažinimas, neišgarsėjimas kartais duoda didesnių dividendų vėliau, negu premijos dar gyvam rašytojui. Ramonas greitai buvo įtrauktas į lietuvių literatūros kanoną, į mokyklų programas, literatūros istoriją.
 
Negausios Ramono kūrybos pripažinimą ir sėkmę Sprindytė aiškina tuo, kad ji pataikiusi į to meto lūkesčių horizontą:
 
[K]lasikinio skaidrumo išmintingas Ramono pasakojimas užpildė egzistuojančią nišą. Terapinį poveikį skleidžia knygos visuma ir atskira frazė, pradedant pavadinimu, baigiant prasmingomis esė mintimis. Jūratė Sprindytė, Prozos būsenos, 1988–2005, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 145.
 
Apibūdinti Ramono tekstams tiktų ir Zalatoriaus pastebėjimai, skirti bendrai lietuvių lyrinei prozai ir jos pokyčiams nuo pokario laikų:
 
Pirmoji išvada, kuri peršasi, sugretinus pokario apsakymų fabulas su šių dienų smulkiosios prozos fabulomis, yra tokia: įvykių, atsitikimų, peripetijų kiekis šiuolaikinėje prozoje žymiai sumažėjo, – tiesiog sunku kūrinius papasakoti. Antroji išvada: veiksmo laikas sutrumpėjo iki minimumo – kelios valandos, keliolika minučių [...]. Trečia išvada: kūrinio atomazga nenuramina skaitytojo – kūrinys staiga nutrūksta, sužadinęs klausimą, abejonę, susimąstymą, atitinkamą nuotaiką. Albertas Zalatorius, „Lietuvių smulkiosios prozos transformacija“, in: Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 128.
 
Polinkis trauktis į save, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kuriame dominuoja ideologija, priverstinis vaidinimas, darė Ramono noveles kone eilėraščiais. Galima pasakyti, kad konstruktyviai Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto prozai Ramonas bando priešpastatyti kruopštų fenomenologinį aprašymą, istorinių detalių dokumentinį patikimumą. Ramonui savaime suprantama prozininko darbo vieta buvo archyvas, todėl rašė lėtai, rinko smulkiausias detales ir baltai pavydėjo Alexandreʼui Dumas (Aleksandrui Diuma):
 
Štai Dumas netyčia pamatė atverstą Prancūzijos istoriją, perskaitė kelis puslapius ir išpylė „Tris muškietininkus“ net neatsikvėpdamas. Bet kai tu ne Dumas Antanas Ramonas, Ramybės kalva, Vilnius: 7 menos dienos, 1997, p. 185, www.antologija.lt.
 
Ramono pasakojimas atrodo panardintas į istorines mįsles ar dabarties akimirkos patyrimą, atribotas nuo visuomeninių ir politinių debatų šurmulio. O menininko gyvenimo vietą rašytojas nusakė kaip vidinę emigraciją:
 
Menininkas visada, normalus pilietis retkarčiais, gyvena vidinėje emigracijoje. Tas troškimas nebūti ir matyti, nebūti ir dalyvauti, tas prieštaravimas, ta įtampa ir verčia sėsti prie rašomojo stalo, griebtis teptuko. Kur per žodį, vaizdą, garsą veriasi slaptingoji pasaulio, daikto, žmogaus esmė tam, kad tuoj pat išsprūstų. „Meno kalba neišverčiama: į klausimus atsako rašytojas Antanas Ramonas“, Nemunas, 1992, Nr. 6, p. 9.
 
Stojiškas atsiribojimas, dalyvavimas nebūnant – toks derinys išskiria Ramono prozą iš to meto literatūros ir chaotiško gariūnmečio gyvenimo suirutės.
 
 
 
Bitės Vilimaitės (1943–2014) poetiką galima apibūdinti oksimoronu – maksimaliai minimalistiška. Literatūros kritikai kalba apie rašytojos sukurtą žanrą – mini novelę, noveletę.
 
Atvirai kalbant, Vilimaitės kūrinius gal geriausia ir būtų vadinti etiudais arba noveletėmis, nes apsakymo terminas, kurį pati autorė mėgsta, jiems per „sunkus“. Tie kūriniai labai trumpi (3–4 mažo formato puslapiai), o jų centrinė ašis – ne konfliktas, charakteris, veiksmo tėkmė, o koks nors prasmingas pokalbis, išryškinantis psichologinį ar moralinį kazusą. Albertas Zalatorius, Prozos gyvybė ir negalia, Vilnius: Vaga, 1988, p. 193.
 
Nutylėjimai, pauzės, atsisakymas komentuoti, vertinti, maksimalus lakoniškumas – bene pirmiausia į akis krintantys jos tekstų požymiai. Vilimaitės personažai taip pat pabrėžtinai kasdieniški, vaizduojamos situacijos dažniausiai neišraiškingos. Autorė linkusi kuriamą vaizdą palikti nuogą, be akivaizdžios potekstės ar moralo.
 
Tik geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad po buitinių pašnekesių fragmentais, neefektingais susitikimais ir išsiskyrimais pulsuoja iki kraštutinumo įtempta psichika, o žmonės slepia dideles nuoskaudas, sužlugusias viltis arba slapta puoselėja norą susikurti jeigu ne tikrą, tai nors tariamą paguodą. Albertas Zalatorius, Prozos gyvybė ir negalia, Vilnius: Vaga, 1988, p. 190.
 
Ramus, santūrus tekstas, banalus, įprastas gyvenimas, eiliniai, pilki personažai, slepiantys savo gyvenimo iliuzijas, kurios tarsi kortų namelis staiga skaudžiai griūva. Vytautas Kubilius rašė:
 
B. Vilimaitės pasakojimo šerdį sudaro tai, ko negalima pasakoti. Jos kūrinėliuose žmogaus gyvenimo kulminacija – įstabumo pojūtis, nerealizuotų svajonių skurdus spindesys, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimo neišvengiamybė – nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų, ją galima nusakyti tik lyrikai giminingomis priemonėmis – vizija, metafora, potekstės punktyru. Vytautas Kubilius, Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga, 1986, p. 86.
 
Vilimaitės stilius remiasi detale, buitine smulkmena, kuri padeda sukoncentruoti tekstą ir nutiesti emocines gijas per visą personažo gyvenimą. Detalės dažnai papasakoja žmogaus gyvenimo istoriją:
 
[S]kaitydami per kelias valandas aprėpiame tiek, kiek gyvendami – per kelias savaites ir mėnesius. […] buities smulkmenos, kurios niekieno nepastebėtos grimzta į nežinią, nusinešdamos didelę psichinės energijos dalį, pasirodo, kažkam irgi parūpo ir pavirto vaizdavimo objektu. Vilimaitės apsakymuose energijos nutekėjimas į nebūtį sustabdytas, užfiksuotas ir išsaugotas. Į vertybių rangą pakylėta tai, kas gyvenime beveik nevertinama. Vytautas Kubilius, Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga, 1986, p. 86.
 
Vilimaitės teksto visumą palaiko ne siužetas, o nuotaika, atmosfera, apgaubianti realistiškas detales. Vilimaitės prozos lyrizmas galėtų būti nusakomas ir epitetu „objektyvus“. Empatiškas pasaulio jutimas vengiant sentimentų, mistifikavimo, ne tiesiogiai kalbant apie emocijas, o konstatuojant tų emocijų priežastis – vaizdus, dialogus, žmones, detales. Paprastai lyrinė proza, kuri remiasi emociniu santykiu su pasauliu, linkusi faktus ištirpdyti jausmo migloje, o Vilimaitė pasiekia daiktiškumo, tikroviškumo ir konkretumo.
 
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

10 klausimų rašytojams
Sudarė Laimonas Inis, Vilnius: Vaga, 1986
„Meno kalba neišverčiama: į klausimus atsako rašytojas Antanas Ramonas“
Nemunas, 1992, Nr. 6
ELENA BUKELIENĖ
Prozos keliai keleliai: literatūros istorijos ir kritikos etiudai
Šiauliai: Saulės delta, 1999
VYTAUTAS KUBILIUS
Žanrų kaita ir sintezė
Vilnius: Vaga, 1986
ANTANAS RAMONAS
Ramybės kalva
www.antologija.lt [Iš knygos: Ramybės kalva, Vilnius: 7 menos dienos, 1997]
DALIA SATKAUSKYTĖ
Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008
JŪRATĖ SPRINDYTĖ
„Antanas Ramonas“
Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 412
JŪRATĖ SPRINDYTĖ
Prozos būsenos, 1988–2005
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006
RIMVYDAS ŠILBAJORIS
„Bronius Radzevičius detalėse, šviesoj, mirty“
www.šaltiniai.info [Iš knygos: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius, sudarė Dainius Vaitiekūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 61–75]
GIEDRIUS VILIŪNAS
„Lietuvių literatūrinis egzistencializmas“
Komparatyvistika šiandien: teorija ir praktika, tarptautinė mokslinė konferencija-diskusija, Vilnius: VPU, 2000, p. 137–138
ALBERTAS ZALATORIUS
„Lietuvių smulkiosios prozos transformacija“
Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 119–179
ALBERTAS ZALATORIUS
Literatūra ir laisvė
Vilnius: Baltos lankos, 1998
ALBERTAS ZALATORIUS
Prozos gyvybė ir negalia
Vilnius: Vaga, 1988
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.