Lyrinė novelė visuotinai pripažįstama gyvybingiausiu sovietmečio prozos žanru. Asociacijomis, sapnais, potekstėmis buvo galima bandyti pasakyti tai, ko neleidžiama suformuluoti tiesiai, o melancholiški, refleksyvūs tokios novelės veikėjai prieštaravo energingam, veikliam, racionaliam homo sovieticus. Personažų minčių srautą, kuriame ir vyksta pagrindinis veiksmas, atspindintys prozos tekstai, pasak Alberto Zalatoriaus, atstovavo pagrindinei asmenybės koncepcijai sovietmečio lietuvių prozoje. Skirtingai nuo tradicinio psichologizmo, kur žmogaus patirtos emocijos, išgyvenimai pateikiami apdoroti pasakotojo, čia svarbu buvo parodyti patį minties ir emocijos vyksmą. Albertas Zalatorius, „Lietuvių smulkiosios prozos transformacija“, in: Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 151.
Tačiau šiandien vis labiau girdimas ir kitoks požiūris.
Lietuvių literatūros kritikoje ir eseistikoje nuo pat XIX a. pabaigos iki kone XX a. pabaigos nuolat buvo palaikomas ir kaip oficialus propaguojamas [...] ypatingo, mistiško lietuvio santykio su gamta mitas, šių dienų požiūriu keistai esencialistinis nacionalinės pasaulėjautos konceptas, paremtas valstietišku mentalitetu. Ši herderiško romantizmo ideologija ir romantinė sutapimo su gamta poetika, pradėta labai stipriai ardyti paskutiniojo tarpukario dešimtmečio poezijoje, tarybiniais metais vėl tapo gyvybinga ir oficialiai palaikoma kaip pagrindinė lietuvių literatūros linija. Dalia Satkauskytė, Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 115.
Taigi vis dėlto „lyrikų tautos“ prozos lyriškumas neturėtų stebinti. Kad ir kaip būtų, smulkieji lietuvių prozos žanrai kur kas geriau ištvėrė laiko išbandymus negu romanas. Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Bitės Vilimaitės, Antano Ramono, Broniaus Radzevičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Sauliaus Šaltenio ir kitų prozininkų novelės be jokių išlygų skaitomos ir šiandien.
Didžiausiu šios kartos egzistencialistinės prigimties rašytoju laikomas Bronius Radzevičius (1940–1980), išgarsėjęs romanu Priešaušrio vieškeliai (I dalis – 1979, II dalis – 1985). Tačiau ir jame, ir novelėse labiausiai domimasi sąmonės turiniu, o ne išoriniu veiksmu. Radzevičiui esant gyvam, pasirodė tik novelių rinkinys Balsai iš tylos (1970) ir pirmas Priešaušrio vieškelių tomas. Novelėse svarbiausia jausmai, santykiai, vidiniai konfliktai, sprendimų ieškojimas, vienkartinis ir nepakartojamas išgyvenimas, o ne išorinis veiksmas.
Jo pagrindinis kūrinys, romanas Priešaušrio vieškeliai (1979–1984), yra metafizinis ir egzistencinis tekstas, absoliučiai egocentriškas, absoliučiai autobiografiškas, sutelktas į egzistencinei literatūrai esmingas autentiškumo ir tapatybės paieškas; besitelkiantis apie vienatvės, našlaitystės, susvetimėjimo, išėjimo būsenas ir temas; persmelktas niekad neatslūgstančio nerimo. Giedrius Viliūnas, „Lietuvių literatūrinis egzistencializmas“, in: Komparatyvistika šiandien: teorija ir praktika, tarptautinė mokslinė konferencija-diskusija, Vilnius: VPU, 2000, p. 137–138.
Humoristinio žurnalo Šluota redakcijos darbuotojas savo kūryboje vis dėlto buvo pabrėžtinai rimtas (anot Zalatoriaus, „net iki savotiško dvasios mazochizmo“), Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 354. siekė aiškintis esmines žmogaus ir pasaulio paslaptis, o į konstruktyvią ar žaidybinę prozą žiūrėjo gana skeptiškai:
Skaitydamas literatūrą, konstruojančią apibendrintus meninių pasaulių modelius, pamėgdžiojančią sakmių siužetus, besigėrinčią fantazijų ar intelekto žaismėmis – kartais pagalvoji, ar neatšimpa pats žmogiškiausias iš žmogiškiausių menininko jausmas – meilė artimui. 10 klausimų rašytojams, sudarė Laimonas Inis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 289.
Radzevičius puikiai valdo žodį, be dirbtinumo gali aprašinėti sąmonės būsenas, ypač paveikiai sugeba kurti vaiko suvokiamą ir patiriamą pasaulį. Apie tai rašė Rimvydas Šilbajoris:
[P]ats sąmonės būsenos atskleidimas, aprašymas, kaip tam tikrais momentais žmogus pajunta save ir supantį pasaulį, ne tik sąlygoja Radzevičiaus apsakymų deklaratyvumą, bet užima ir visą jo kūrybos centrą, glūdi giliausioj jos esmėj. Rimvydas Šilbajoris, „Bronius Radzevičius detalėse, šviesoj, mirty“, in: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius, sudarė Dainius Vaitiekūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 63, www.šaltiniai.info.
Tačiau kaimo priešprieša miestui, dvasingumas (novelė „Šiąnakt bus šalna“), vaikystės kaip prarasto rojaus idealizavimas ir kiti lyrinės prozos topai šiandien atrodo senstelėję. Radzevičius yra tas autorius, kurio vertinimai labiausiai priklauso nuo kartos. Jo ir vyresnės kartos kolegos bei skaitytojai itin empatiškai išgyvena inteligento perėjimo iš kaimo į miestą dramą romane Priešaušrio vieškeliai. O jaunesnei kartai tai nelabai ką sakantis tekstas ir sunkiai suvokiami vertinimo kriterijai. Savižudybė, gana uždaras būdas prisidėjo prie Radzevičiaus išskirtinumo auros kūrimosi.
Komentarai
Rašyti komentarą