Rytų kultūra, budizmas Lietuvoje buvo viena iš tų pusiau legalių dvasinio ieškojimo erdvių, kurios sovietmečiu buvo ir slaptos, ir prieinamos. Rytų dvasinės praktikos atrodė egzotiškiau ir nebuvo taip persekiojamos kaip katalikybė. Budistų buvo ir pačioje Sovietų Sąjungoje, o jauni menininkai mėgdavo keliauti po azijinę Sąjungos dalį.
Orientalizmas Lietuvoje, kaip ir visoje sovietinėje imperijoje, septintąjį ir devintąjį dešimtmetį tapo svarbia opoziciškumo ir nusišalinimo nuo marksistinės ideologijos apraiška. Tuomet intelektualų ir menininkų susidomėjimas Rytų tautų filosofija, religijomis, menu tapo populiarėjančiu bėgimo nuo niūrios bei nepriimtinos tikrovės būdu. Per tarptautinius bibliotekų mainus ir samizdato kanalus buvo gaunama ir sparčiai tiražuojama marga vakarietiškos bei rusiškos kilmės orientalistinė literatūra. Antanas Andrijauskas, „Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse“, Metai, 2010, Nr. 4, p. 81.
Susidomėjimas budizmu Lietuvoje siejamas ir su hipių judėjimu, atėjusiu iš Vakarų. Sigitas Geda rašė:
Tai atėjo per Kerouacą, per Salingerį. Manęs klausė vienas japonas, ar mes esam tokie patys kaip Vakaruose, ar čia mada? Na, sakau, čia egzistencijos forma, net krikščioniška terminija buvo draudžiama, apie Budą galima, o apie Jėzų Kristų – ne. Valdžia iš pradžių nesuprato, buvo paprasčiausiai per kvaila. Visa valdžia ir dalis literatūrinės mūsų inteligentijos. Sigitas Geda, Man gražiausias klebonas – varnėnas, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 36–37.
Rytų kultūra, filosofija tuo metu domėjosi ne viena rašytojų, dailininkų, muzikų karta, Rytų kultūros trauka neblėsta nuo 7 dešimtmečio iki šių dienų. Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Donaldas Kajokas, Jurga Ivanauskaitė, vertėjas Antanas Danielius – ryškiausi vardai, susiję su rytietiška tradicija sovietmečio lietuvių literatūroje.
Gedos ir Bložės poezijoje susiduriame su reinkarnacijos, pasaulio kaip majos šydo idėjomis. Miliauskaitės ir Kajoko poezijoje stiprus rytietiško minimalizmo, kalbos daiktiškumo įspūdis. Paradoksaliąsias Martinaičio Kukučio balades Algimantas Švėgžda iliustravo taip pat rytietiška dvasia. Daiktiškumo stiprėjimą, nemetaforiško kalbėjimo atsiradimą poezijoje Vytautas Kubilius kaip tik ir aiškino Rytų estetikos įtaka. Vytautas Kubilius, „Orientalizmas lietuvių literatūroje“, in: Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 90. Panašiai kalbėta net apie prozininko Antano Ramono kūrybą:
Minimalistinė Ramono estetika mena Rytų poezijos mokyklą. Atidaus įsižiūrėjimo ir tylios meditacijos motyvai persmelkia tiek prozos, tiek eseistikos darbus, ypač aštuonias miniatiūras „Piešiniai plunksna“. Kiekvienas pojūtis, daiktas ar reiškinys traktuojami kaip visumos dalis ir turi kažką savita, neprilygstama, tik reikia tai pastebėti. Ramonas nepiešia panoramų nei peizažų, o renkasi vieną iškalbingą detalę, kaip japonai slyvos ar vyšnios žiedą, tik dažniausiai tipiškai šiaurietišką [...]. Matome kuklius sezoninius įvaizdžius, pumpuro skleidimosi paslaptį ir taurų vytimo grožį. [...] Metonimija nugali metaforą, pasakojimas atrodo nepuošnus, bet tikslus. Vietoj atviro jausmingumo – stojiškas, santūrus žodis. [...] Ramono pasaulėjautoje glūdi nuostaba dėl pasaulio ir kasdienės egzistencijos teikiamų mažų džiaugsmų, primenanti Miliauskaitės poezijos švytėjimą per empirijos konkretiką. Jūratė Sprindytė, Prozos būsenos, 1988–2005, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 146–147.
Net Sąjūdžio metais, kai didžioji dalis poezijos buvo tapusi beveik eiliuotais atsišaukimais mitinguose, Alis Balbierius, aktyvus ekologinio judėjimo dalyvis, rašė:
Tu keliauki, mėnuli, į kraštą japoniškų žydinčių medžių. Alis Balbierius, „Žolinių naktis“, Pergalė, 1989, Nr. 4, p. 76.
O Ivanauskaitės Ištremtas Tibetas (1996) buvo viena pirmųjų originalių lietuviškų eseistinių knygų apie Tibetą ir Rytų kultūrą, gimusi iš brandžiojo sovietmečio egzotikos, paslapties bei vidinių ieškojimų...
Komentarai
Rašyti komentarą