Sovietmečiu būta tokių sąvokų, kurios biurokratams reikšdavo visą įmanomą blogį be jokio konkretaus turinio, ir tokių rašytojų, kurių pavardės, net neskaičius jų kūrinių, įkūnijo tą literatūrą, su kuria santykis tegalėjo būti vienintelis – pasmerkimas. Pavyzdžiui, „modernizmas“ sovietmečiu buvo tiesiogiai siejamas su Vakarų visuomenės vertybių krize ir buvo vienas iš tų baisiųjų žodžių, kuriais galima ne tik nurašyti menininko darbą, bet ir politiškai nustumti jį į paraštę. Tad tokių autorių kaip Franzas (Francas) Kafka ar Jamesas Joyceʼas (Džeimsas Džoisas) vardai buvo tapę modernizmo ir antisovietizmo emblemomis.
Žinia, draudžiamas vaisius dar saldesnis, todėl puldinėjami ir neleidžiami Franzas Kafka, Marcelis Proustas (Marselis Prustas), Albertʼas Camus (Alberas Kamiu) neabejotinai buvo skaitomi prieinamomis kalbomis, dažniausiai lenkiškai, ir darė įtaką lietuvių prozai. Šie autoriai bei egzistencialistų filosofija rašytojų kartai, gimusiai maždaug nuo 1940-ųjų, buvo didžiausi autoritetai. Kaip prisimena Rimantas Šavelis, „visai agresyvūs svaidėmės Kafkos, Haidegerio, Jungo, Šopenhauerio pavardėmis“. Rimantas Šavelis, Geriu žalią tylą: atsiminimai apie Paulių Širvį, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 37. Iki pat jauniausios sovietmečiu debiutavusios kartos šie vardai neprarado savo svarbos. Jurga Ivanauskaitė mini savotišką jos kartos moto: „My roždeny, čtob Kafku sdelat bylju“ („Mes gimėm, kad Kafką padarytume tikrove“). Jurga Ivanauskaitė, „Tarybinę valstybę žeminantys prasimanymai“, in: Atgimimo balsai, sudarė Jonas Šlekys, Vilnius: Vyturys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 15.
Slapčia skaitomas Kafka kėlė rūpestį „teisingiems“ rašytojams. Juozas Baltušis, vienas iš autoritetingiausių socrealistų, neslėpė susirūpinimo:
Ateina žmonės kažkokie nusiaubti, ištuštinti, dvasiškai pavargę, su Kafkos tomeliu rankose vietoj maldaknygės. Kitą sykį net pagalvoji: ar ne verčiau maldaknygė, negu Kafka? Tenai bent kažkoks dievas, o čia – nieko švento, bedugnės skardis, miglos, tamsybė. Juozo Baltušio laiškas Antanui Venclovai, 1968 VI 30, LLTI rankraščių skyrius, F 5 / 1891.
Neatsitiktinai sovietmečio sistemą preparuojančiame Ričardo Gavelio romane Vilniaus pokeris (1989) Kafkos sukurtas pasaulis tampa raktu perprasti totalitarizmą:
Tereikėjo kruopščiai perskaityti Kafką, kad suprasčiau, jog Jų sistemoje nėra jokio intelekto. Ir Kafkos Teismas, ir Pilis aprioriškai beprasmiai ir betiksliai – tikriau, Jų tikslas slypi už paprastos logikos ribų. Ričardas Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989, p. 137–138.
Kafka neabejotinai buvo žinomas dar 7 dešimtmečio pirmoje pusėje (pasirodė Kafkos vertimai žurnale Innostranaja literatura), nekalbant apie tai, kad kai kas galbūt skaitė ir tarpukario vertimus periodikoje arba originalo kalba (pasak Antano Gailiaus, vokiškai Kafkos knygos buvo prieinamos bendruosiuose Vilniaus universiteto fonduose). Be to, 1963 m. pasirodė Roger Garaudy (Rožė Garodi) knyga Realizmas be krantų, sukėlusi milžinišką susidomėjimą ir diskusijas. Vytautas Martinkus prisimena:
[R]edakcijos kambaryje vienas kitam iš rankų plėšėme R. Garaudy knygą „Realizmas be krantų“. Vadinti P. Picasso, F. Kafkos ir jiems artimų menininkų kūrybą realizmu buvo svaigus akibrokštas. Vytautas Martinkus, „Keli žodžiai jaunojo Icchoko Mero portretui“, Metai, 2004, Nr. 12, www.tekstai.lt.
O Algimantas Bučys laiške Kęstučiui Nastopkai dalijasi įspūdžiais iš Maskvos:
[K]ą tik išėjau iš pasibaigusios konferencijos „Realizmo ir modernizmo problemos“. Buvo žmonių iš visos Sąjungos, o aptariami reiškiniai iš viso pasaulio meno istorijos: nuo pirmykščių piešinių olose iki Beketo, E. Fišerio ir R. Garodi. Aštriai ginčyjamasi dėl Kafkos. Džoisas sukelia mažiau ginčų. Daug įvairių prieštaringų nuomonių buvo dėl Dostojevskio. Algimanto Bučio laiškas Kęstučiui Nastopkai, 1964 XII 26, LLMA, f. 349, ap. 1, b. 99, l. 9.
Diskusijos dėl Kafkos, kitų autorių bei jų leidybos vyko ir Lietuvoje. Leidyklos „Vaga“ redakcinė taryba dar 1968 m. svarstė išleisti Kafką:
Dėl užsienio rašytojų Kamiu, Prusto, Kafkos. Leidybiniai planai svarstomi labai plačiai. Šios pavardės nelabai lengvai praeina. Bet po vieną kitą knygą verčiama ir atsiradus rezervui bus išleista. Leidyklos „Vaga“ redakcinės tarybos posėdžio, įvykusio 1968 m. balandžio 29 d., protokolas, LLMA, f. 23, ap. 1, b. 256, l. 12.
Periodikoje Kafkos vertimų pasirodė vadinamojo atšilimo metais, tačiau atskira knyga Kafkos Procesas, verstas Antano Gailiaus, pasirodė tik 1981-aisiais. Joyce’o Uliso pirmos, trečios ir ketvirtos dalių Tomo Venclovos vertimai 1968 m. paskelbti žurnale Pergalė (pirmoji Uliso publikacija visoje Sovietų Sąjungoje), tais pačiais metais išleistas ir Camus romanas Maras (vertė Rožė Jankevičiūtė).
Kafka sovietmečiu buvo neišvengiama kone kiekvieno rašytojo lektūra dar iki jo vertimo į lietuvių kalbą. Kai kur Kafkos įtaka akivaizdesnė (Icchokas Meras, Ričardas Gavelis, Jaroslavas Melnikas), kitur sunkiau apčiuopiama, bet paliudyta pačių autorių (Henrikas Algis Čigriejus, Donaldas Kajokas, Nijolė Miliauskaitė). Net toks visų pirma su autentiškumu siejamas rašytojas kaip Bronius Radzevičius prisipažino, kad yra ne tik skaitęs, bet ir bandęs imituoti Kafką bei kitus autorius. 10 klausimų rašytojams, sudarė Laimonas Inis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 292–293. Didelį Kafkos poveikį lietuvių kultūrai liudija ir romano Procesas inscenizacija pirmaisiais Nepriklausomybės metais (rež. Saulius Varnas, Panevėžio dramos teatras) bei Algimanto Puipos ekranizacija 1993-iaisiais.
Komentarai
Rašyti komentarą