Dendis. Vienas iš dviejų. Tiek jų lietuvių literatūroje, recenzuodamas Kęstučio Navako (g. 1964) knygą Žaidimas gražiais paviršiais, suskaičiavo Mindaugas Kvietkauskas. Mindaugas Kvietkauskas, „Šventei pasibaigus: nauji Kęstučio Navako poetiniai gestai“, Metai, 2003, Nr. 11, p. 138–143.

 

Elegancija, gyvenimas tarsi atskirame, savo paties režisuojamame pasaulyje sklinda iš kiekvieno Navako sakinio. Laimantas Jonušys nesusilaikė nepavadinęs jo sakinio tobulu.

 

 

Net ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimo formuluotėje neapsieita be šio Navako įvaizdžio. Premija buvo skirta „už dabarties būsenų elegantišką išraišką eilėraščių rinkiniuose Žaidimas gražiais paviršiais, Atspėtos fleitos ir esė knygoje Gero gyvenimo kronikos“.

 

Apie Navako poeziją Brigita Speičytė rašo:

 

[Čia] mėgaujamasi bohemiška švente, atsiduodama „malonioms ir naudingoms pramogoms“ – su geru vynu ir gera poezija. Per daug nekvaršinama sau galvos apokaliptiniais klausimais, jie pridengiami meniška, puošnia poezijos dekoracija. Kaip ir rokoko epochoje, viena dama, pro langą regėdama degančius savo rūmus, įkvėpta gaisro atlieka Didonės ariją. […] Jo poetinis pasaulis kupinas puošnių figūrų, „frakų ir suknių“ […], lengvabūdiško, neretai romansinio šėlo […]. Patyrimai šiame pasaulyje ne dramatizuojami, o grakščiai estetizuojami: nakties tamsoj atminty iškilęs veido profilis […] virsta kamėja – papuošalu ant tamsaus nakties rūbo. Brigita Speičytė, „Žiemos balsai: poetiniai 1988–2002 metų debiutai“, in: Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarė Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 189–190.

 

Navako eseistiką Jonušys linkęs vadinti humoristine, komiškais feljetonais (kn. Iš gyvenimo garstyčių bei krienų, 2007, Gero gyvenimo kronikos, 2005), bet elegantiškas šmaikštumas būdingas ir rimtesnėms knygoms (Du lagaminai sniego, 2008). Laimantas Jonušys, „Dienraščių neaprašyti šešėliai“, Knygų aidai, 2008, Nr. 4, p. 12..

 

Viktorijos Šeinos nuomone, Navako stilistika – kaunietiška:

 

 

Tačiau galima matyti ir kitų kontekstų. Navako poezijos teatrališkumas siejasi ir su viduramžių Puikiosios damos kultu, su to meto gestų kultūra ir, be abejo, su dominuojančia minezingerių meilės tema. Tarkime, eilėraščio „Senas riteris“ (Poezijos pavasaris ’91) veiksmas inscenizuojamas istoriškame ir sykiu intertekstualiame scenvaizdyje: Birnamo miškas iš Šekspyro Makbeto.  

 

Savo straipsnyje apie minezingerį Waltherį von der Vogelweidę (Valterį fon der Fogelveidę) Navakas iš visų viduramžių dvasinių kategorijų visų pirma išskiria žaidimą:

 

Žaidimas yra ne tik specifinis dvaro kultūros bruožas ar išskirtinė savybė, bet ir jos ištaka, vidinė šerdis, apie kurią kristalizavosi visa kurtuazinė tradicija.  […] Būtent kurtuazinio žaidimo dėka viduramžiai perėjo iš barbariškos „berserkų“ fazės, besiremiančios stipresniojo teise ir ne vien toteminiu laukinio žvėries mėgdžiojimu, į brandą, išsiskiriančią dėmesingumu grožiui, virš jėgos iškėlusiam švelnumą ir įgalinusiam siekti ne malonumų, bet meilės. Malonumą galime pasiekti prievarta, tačiau meilė turi būti dovana, anot Šilerio. Kęstutis Navakas, „Valteris fon der Fogelveidė ir žaidybinė vokiečių minezango tradicija“, in: Poezijos pavasaris ’91, Vilnius: Vaga, 1991, p. 139.

 

Iš tiesų Navakas kuria pasaulį tokį, kokiame jam geriau ir gražiau būti, ir pasaulis toks yra. Ne tik yra, bet dar ir nuo poeto „nusirašo“ („pasaulis viską nuo manęs nurašė“, „pranyko pasaulis – jį vėl mums prisieis parašyti“). Kęstutis Navakas, Stalo sidabras, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 231.