Vladas Braziūnas (g. 1952) – poetas, turintis aiškią poetinę dikciją ir veiklos teritoriją, nors literatūros tyrinėtojų nėra deramai įtrauktas į lietuvių literatūrą. Čia prisidėjo ir vėlyvas debiutas, tarsi išmetęs jį iš kartos konteksto. Debiutavo rinkiniu Slenka žaibas (1983), vėliau išleido rinkinius Voro stulpas (1986), Suopiai gręžia dangų (1989). Sąjūdžio metais parašė nemažai publicistinių eilėraščių (rink. Užkalbėti juodą sraują, 1989), visuomenines temas tęsė ir rinkiniuose Alkanoji linksniuotė (1993), Ant balto dugno (1999).
Bene svarbiausias Braziūno poezijos ženklas – baltiškas pasaulėvaizdis, poetinis kalbos, jos baltiškų šaknų tyrinėjimas. Kritika yra pabrėžusi Braziūno poezijoje jaučiamą archajišką laiko sampratą (nuolatinis kartojimasis, judėjimas ratu), istorijos ir gamtos įtampas, žmogaus ir gamtos formų poetinį tapatumą. Baltiškos kultūros potencialo tyrinėjimas Braziūno poezijoje dera su avangardiniais žaidimais, eilėraščio ritmas nelygus, komplikuotas, žodžiai tarsi daužosi vienas į kitą ar girgžda kaip smėlis. Kitaip nei avangarde, Braziūno kūryboje nerasime egocentriško „aš“ sureikšminimo. Literatūros kritikė Elena Baliutytė rašo:
Poetas absoliučiai pasitiki kalba – ji jam tradicijos, istorijos, egzistencinių etnoso prasmių saugotoja; kalba jis pasitiki galbūt ir dėl to, kad pats yra apdovanotas ypatinga kalbos malone jausti ją kaip kūrybą ir pats joje dalyvauti. Elena Baliutytė, „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“, in: Vladas Braziūnas, Vakar yra rytoj, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 14.
Kilęs iš Pasvalio krašto, savo tapatybę poetas kūrėsi kultūrų susikirtimo teritorijoje. Simpatiška yra tai, kad Braziūno kūryba ir veikla labai natūraliai viena kitą papildo – vertimai iš latvių kalbos, latvių ir lietuvių ryšių puoselėjimas, vėliau dar didesnio regiono telkimas – projektas Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė), vienijantis LDK teritorijos poetus.
Tarmiškai rašomi eilėraščiai paprastai nepretenduoja į rimtesnę literatūrą, tad Braziūno knyga Saula prė laidos (2008), parašyta aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme, – reta ir maloni išimtis. Braziūnas jaučiasi laisvas kalboje. Fonetiniais sąskambiais, kuriuos vienas kritikas yra pavadinęs fonetiniais siužetais, poetas nesimėgauja savitiksliai, bet išgaubia poetinį pasaulį. Neatsitiktinai rinkinys Saula prė laidos ir eilėraščių rinktinė Vakar yra rytoj išleista su audioplokštelėmis, kuriose eilėraščius skaito autorius ir jo draugai, o knygą Iš naminio audimo dainos (2005) palydi folkloro grupės „Vydraga“ muzika.
Komentarai
Rašyti komentarą