Tikras, asmeniškas ir dokumentinis, santykis su tautos praeities paveldu buvo atsakas sovietų valdžios diegiamam vaikiškam ir susvetimėjusiam etnografiniam požiūriui. Sigito Gedos poemą Strazdas (1967) Repšys iliustravo sodriais, grubiais, kontrastingais, sustingusio supaprastinto piešinio raižiniais. Jie artimi liaudiškiems ne tik nerangia forma, bet ir krikščioniškosios ikonografijos motyvais – liturginių taurių, biblinės vynuogių šakelės, Apvaizdos akies. Nedidelio formato knyga panaši į maldaknygę. Tradiciniai simboliai, istorinės kaimo buities, papročių detalės ir autoriaus pramanai tampa savotiškomis piktogramomis, trumpais aprašais, regimomis materialios ir dvasinės kultūros santraukomis. Kartu tai nejaukūs, šiurpoki vaizdai – šventasis danguje aria jaučiais, kaimas su gandralizdžiu, kaliause, arklių kaukolėm, kybančiom varnom, iškirstas sodas, moteris, piemenys ir gyvuliai prie tuščios prakartėlės. Tai paskutinis su tautodaile, kaimu ir linoraižinio technika susijęs dailininko darbas. Nuo tol jį labiau traukė profesionalioji praeities dailė, baroko graviūros, miesto ir knygų kultūra.

 

Tušu ir akvarele iliustruodamas Gedos knygelę vaikams Užmigę žirgeliai (1970), Repšys stengėsi sukurti kitą nuotaikingą pasakojimą greta poeto teksto, rėmėsi savo vaikystės prisiminimais. Kaip ir Strazdo raižiniuose, čia daug veiksmo danguje, iš baroko plafonų ir Marco Chagallo (Marko Šagalo) paveikslų atskriejusio nesvarumo, taip pat – vizualių metaforų ar kitų lakios kalbos figūrų. Knygelę varčiusių vaikų karta iki šiol pamena iš fontano geriančią ožką, obuoliais muštą arklį. Tekstas ir iliustracijos įrėminti plačiomis augalinių ornamentų paraštėmis, dėl to leidinys primena prabangų inkunabulą ar miniatiūrų rankraštį. Vėliau Repšys iliustravo dar dvi Gedos poezijos knygas: Žalio gintaro vėriniai ir Skrynelė dvasioms pagauti (1986). Lyg eskizų blonknoto piešiniuose pieštuku, anglimi, tušu – pats eilių autorius, jo tėvas, namai, sodyba, lankytos vietovės, kambariai su daiktais.

 

1971 m. „Vaga“ išleido dar vieną Repšio nupieštą knygą vaikams – lietuvių pasaką Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas (1991 m. vėl išleido „Vyturys“). Nepaisant didelio tiražo, šis 20 puslapių leidinys veikiau yra dailininko knyga ir kartu vienas puikiausių XX a. Lietuvos knygos meno pavyzdžių. Graviūras imituojančios plunksna pieštos iliustracijos, ranka rašytas tekstas ornamentiniuose rėmuose, puošnūs inicialai, skyrių atsklandos ir užsklandos sudaro darnią visumą. Vaikai turėjo galimybę pažinti klasikinės knygos sandarą, patirti LDK laikų Vilniaus spaustuvių dvasią.

 

Daugiau leidyklos užsakymų dailininkas nesulaukė, tad kūrė estampus, ekslibrisus, nagrinėdamas technines giliaspaudės, plokščios spaudos galimybes ir klasikinių epochų dailės kūrinius. 7 dešimtmečio pradžios cinkografiniai ekslibrisai panašūs į baroko emblemas, knygų frontispisus, epitafijas, sukurti šilkografijos būdu, – laisvesnio piešinio, modernesni, o vėlesni litografiniai pasižymi sodriomis, apčiuopiamomis plastinėmis metaforomis.

Nepriklausomybės pradžioje galerininkų pakviestas padirbėti Suomijoje ir Danijoje, Repšys sukūrė sausos adatos raižinių serijas Suomiški užrašai (1992) ir Pasikalbėjimai su savimi Danijoje (1992). Vario plokštelėms suteikė įvairius pavidalus – taurės, angelo, torso. Išraižytos figūros sudarytos iš (atvirkščių) raidžių lyg konkrečiojoje dadaistų poezijoje. Rašto eilutės it linijos, štrichai formuoja žmonių pavidalus, peizažą, erdvę, architektūrą, bažnyčios skliautus. 1995 m. iš kelionės po JAV dailininkas parsivežė pluoštą didelių spalvotų piešinių – į iliustruotą enciklopediją panašių tyrėjo užrašų, bet po gaisro menininko namuose jų teliko keli.

 

Ofortų serija Vilnius (1985–1993) tęsia architektūros peizažų tradiciją nuo Pranciškaus Smuglevičiaus iki Leono Lagausko. Senamiestis, Užupis, bažnyčios, gatvės ir kiemai vaizduojami apleisti, kartais jau bevirstą griuvėsiais, be nūdienos požymių. Mokslinių pastabų pobūdį estampams suteikia įkomponuotos rašto skiltys, atspaudai iš kelių klišių. Kitur užrašų paviršių nustelbia iš kryžmų štrichų pluošto atsirandanti mūro masė, menama miesto erdvė, gili paslaptinga tamsa. Regima gelmė ir ženklų paviršius kartais dera viename estampe.

 

Sausos adatos raižinių serijoje Užgavėnės (1992) raidžių nėra, tik masyvios figūros abstrakčiame fone, dažniausiai susikibusios po dvi ir neveikiamos traukos jėgos. Svetimšaliai vyrai, Morė ir Mirtis atrodo tikri, ne personažų kaukės, ir jie šoka, grumiasi, žaidžia slėpynes. Raižiniai primena klasikines kompozicijas bibliniais ar mitologiniais siužetais, kaip ir serijos Vielinimas (1975–1977) spalvoti piešiniai ir tapybos darbai, rodantys vielos žiedo vėrimo kiaulės knyslėn ypatumus įvairiose Lietuvos vietose. Dekoruodamas Vilniaus „Versmės“ knygyno vidų ir išorę, Repšys nutapė ir savo šeimos portretą, bet svarbiausias jo tapybos darbas – freska Metų laikai Vilniaus universitete.

 

Burinius Lituanistikos centro vestibiulio skliautus laikančią centrinę koloną apsivijęs gyvybės simbolis apynys skliautuose išsiskleidžia į keturis metų laikus ir keturias pasaulio šalis. Ant kolonos dar pavaizduotas „vyras rugių pėde ir moteris, pilanti vandenį jam į paslėpsnius, tai susiję su derlingumo papročiais“, kitoje pusėje – „vilko nasrų užrakinimo ceremonija“, ant kitos kolonos – „vaikai, žaidžiantys mirtį“. Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2013, p. 170. Mėlynuose lyg Giotto (Džoto) Ravenos koplyčioje skliautuose – senovės baltų dievybės, jų simboliai, įvairiais instrumentais grojantys muzikantai. Anglų raudonos atspalvių sienose – vertikaliomis juostomis atskirtos siužetinės scenos: kalendorinės šventės, žaidimai, įvairiais metų laikais dirbami darbai, gyvulių ganymo, vestuvių, krikštynų, laidotuvių papročiai – žagrės tempimas per ugnį, vagies užmušimas durimis, besivoliojantys po rasą, per švarų audeklą daržinėn vežami rugiai, per kapinių tvorą keliamas nusižudėlio karstas. Mažesnėje patalpoje prie Kazimiero Būgos auditorijos pilkšvame fone vaizduojamas žmogaus gyvenimas nuo gimimo iki mirties, skliaute – Pasaulio medis šaknimis į viršų su bičių aviliu kamiene. Languose – vitražai su dokumentiniais architektūros, kostiumų piešiniais, Simono Daukanto teksto apie lietuvių kalbą citatomis.

 

Baltų genčių papročių aprašymus dailininkas rado etnografiniuose rašto šaltiniuose, rinkosi vizualiai įdomesnius. Jo užduotis buvo vaizdavimo tradicijų neturintiems tikrovės įvykių, pasikartojančių veiksmų aprašymams suteikti regimąją būtį. Tam reikėjo ne tik pasitelkti vaizduotę, bet ir išrasti tam tikrą vieningą formos tvarką. Pasak dailininko, „svarbiausia yra forma, plastinė forma: tik jos padedami mes galime pasakyti norimas mintis, idėjas jų nesubanalindami“. Freskos vaizdas judrus, horizontas banguoja per visą perimetrą. Būstai sąlygiški, be sienų, tad matyti, kas vyksta viduj ir lauke. Figūros, regis, krinta žiūrovams ant galvų. Jos žymiai mažesnės nei natūralaus dydžio, nuogos, nes apranga susietų su kokia nors epocha, ir plokščios – lyg ženklai, todėl sudaro lyg ir ženklų sistemą, o jų judesiai „atlieka tą patį vaidmenį kaip veiksmažodžiai kalboje“. Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2013, p. 168. Kraupokas freskos grožis provokuoja kalbėjimą, erotikos ir smurto nestokojančius vaizdus reikia atpažinti, perprasti, ištirti. Jie reprezentuoja ne senovinę religiją ar pasaulėvaizdį, o kultūros paveldą. Jis gyvuoja toliau, vis naujiems žiūrovams aiškinantis kūrinio prasmes.

 

1994 m. freską papildė paminklinis vario ir žalvario reljefas žuvusioms baltų gentims atminti. Galva į rytus gulinti moteris su kūdikiu ant pilvo, motyvas iš archeologų atkasto kapo, atkartoja laidojimo ritualą. Greta figūros išdėlioti daiktai, o ant jos lyg žemėlapyje išrašyti baltų vardai, hidronimai, vietovardžiai – nuo rytinių galindų viršuje iki prūsų apačioje. Tais pačiais metais Repšys dar sukūrė Vilniaus universiteto herbą (Kolonų salėje), Stepono Batoro paminklinę lentą (Didžiajame kieme). Medalius dailininkas pradėjo lipdyti ir lieti dar 1970 m., bet, anot jo, tai nėra tikri meno kūriniai. Pradžioje juos įvairiomis progomis darė sau, šeimai, draugams. 9 dešimtmečiu pradėjo nuosekliai kurti vizualią Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją, medaliuose įamžindamas asmenybes, svarbius istorinius įvykius, mūšius. 1991 m. metalo plastikos simpoziume Nyredhazoje (Vengrija) ėmė lieti iš bronzos ir erdvines skulptūras, plaketes – mažas netaisyklingos formos reljefines plokštes. Dar vienas svarbus Repšio skulptūros darbas – reljefai Žemaičių krikštas Varnių Šv. Petro ir Povilo katedros altoriaus antepedijuje (2004–2006).