Kazys Saja (g. 1932) – vienas svarbiausių sovietmečio dramaturgų, išgarsėjęs gana moderniomis dramomis ir kritišku to meto visuomenės ir valdžios vertinimu. Būtent tokio pobūdžio pjesės ir sulaukė daugiausia režisierių ir publikos dėmesio, nors dramaturgas yra sukūręs beveik 100 dramos tekstų. Šarūnė Trinkūnaitė rašo:
Azartiškas, bet labai žmogiškas K. Sajos personažo įkarštis teisti tikrovę, kritikuoti negeroves ir teigti viltingas alternatyvas tapo neatsiejama jo dramaturgijos savybe bei populiarumo garantu. K. Sajos pjesės žymėjo ir žanrinį sovietmečio Lietuvos dramaturgijos atsinaujinimą – drąsų bei rezultatyvų grotesko, parabolės, absurdo formų išbandymą. Kazimieros Kymantaitės pastatytas jo triptikas „Oratorius – Manikas – Pranašas Jona“ (1967) bei Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“ (1968) ženklino kokybinį šuolį iš iliustratyvumo į naują – modernią, metaforinę – teatrinę raišką. Šarūnė Trinkūnaitė, „Dramatiškas šiuolaikiškumas“, Metai, 2001, Nr. 2, p. 135.
Nauja estetinė raiška ir kritiškos politinės aliuzijos į esamą santvarką ir sukėlė kultūrinio gyvenimo sprogimą. Mamutų medžioklė (1968) – fenomenalaus pasisekimo sulaukęs spektaklis. Šiandien sakytume – kultinis. Žmonės jį žiūrėjo gal ir ne visai suprasdami, bet tai, pasak Aldonos Liobytės, buvęs garbės reikalas. Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: Publicistika, laiškai, atsiminimai, parengė Rūta Zita Saukienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 98. Publika plūdo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Ginta Čingaitė, „Kazio Sajos dramaturgija iš recepcinės istorijos perspektyvos“, Teksto slėpiniai, 2009, Nr. 12, p. 101. Politinės potekstės buvo akivaizdžios. Ginta Čingaitė, „Kosto Ostrausko ir Kazio Sajos politinio teatro ypatumai“, Teksto slėpiniai, 2012, Nr. 15, p. 47–72. Pjesės personažai ieško šventės, kurios taip ir nepasiekia, galiausiai įklimpsta dervoje ir negali pajudėti. Visi jie valdomi minios instinktų, jų kalbinė raiška paklūsta politiniams lozungams. Formuluočių drąsa paaiškinama pasitelktu karnavalo principu, o karnavalas yra situacija, kai už tiesos sakymą nebaudžiama. Groteskas, politinių ritualų ir normatyvinės elgsenos hiperbolės turėjo būti publikai nesunkiai atpažįstamos:
už viską už viską dėkojam ir už tai, kas tarp kojų
Viskuo tikiu ir „ačiū“ kartoju kaip „amen“!
[...]
Už galvą, pilvą, rankas ir kojas
Ir už tai, kas tarp kojų –
Dėkoju, dėkoju, dėkoju. Kazys Saja, Rinktiniai raštai, I tomas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 102.
Santvarkos absurdas čia perkeliamas į sceną ir pateikiamas kaip karnavalo situacija. Tačiau nors Sajos pjesės kartais priskiriamos absurdo teatrui, teisus yra Algirdas Landsbergis, matydamas jose objektyvius atitikmenis:
Vis dėlto Saja artimesnis Rytų Europos absurdistams, kurių vaidinimuose glūdi objektyvūs atitikmenys („objective correlatives“) esamajai padėčiai ir kuriuose labai sunku atskirti absurdizmą nuo realizmo (pvz. Vaclav Havel). Kaip flamandų paveiksluose šventieji ir karaliai, akyliau įsižiūrėjus, pasirodo esą vietiniai pirkliai, taip ir Sajos „Triptiko“ veikėjuose nesunkiai galima atpažinti jo realistinių veikalų žmones, perkeltus į „niekieno žemę“ ir apvilktus antlaikiniais rūbais. Sajos vaizduotė neišeina į lankas, jo kalba lieka kasdienės sintaksės ir gramatikos ribose. Jonas Žemkalnis, „Sajos mažosios pjesės“, Metmenys, 1969, Nr. 18, p. 178.
Nepraėjus nė metams po premjeros, Kauno valstybinio teatro direktorius Romualdas Trumpa pirminės partinės organizacijos susirinkime pareiškė, kad Jono Jurašo režisuotas spektaklis Mamutų medžioklė „į sekančių šio sezono mėnesių repertuarą nebus įtraukiamas, kadangi tam tikrai grupei žiūrovų daro neigiamą poveikį“.
Be teatro darbuotojų komunistų, posėdyje dalyvavo ir LKP miesto komiteto atstovas „draugas“ Pupienis, kuris atvirai teigė, jog Mamutų medžioklė „spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir išmuša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe. Kai kurie visuomenės sluoksniai, priešiški tarybinei visuomenei, gardžiuojasi tuo ir naudoja piktam. Ir šiandien, kuomet ypatingai yra paaštrėjusi ideologinė kova, šis spektaklis yra ne laiku.“ Tačiau ir valdininkas pripažino negalintis reikšti priekaištų dėl spektaklio „meninio lygio“. Goda Dapšytė, „Teatras ir cenzūra. Jono Jurašo atvejis“, Menotyra, 2007, t. 14, Nr. 4, p. 74.
Situacijos neišgelbėjo ir tai, kad spektaklį gynė pats kultūros ministras Lionginas Šepetys.
Nepaisant dažnos spektaklių pagal Sajos pjeses kritikos, dramaturgo veikalai scenoje pasirodydavo reguliariai, 1972 m. jam suteikta Lietuvos TSR Valstybinė premija. Nors Sajos pjesės ir persmelktos sovietmečio realijų, jos nestokoja universalumo. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos scenose tiek sovietmečiu rašytos, tiek naujos Sajos pjesės statomos gana retai.
Komentarai
Rašyti komentarą