Totalitarizmo tyrinėtoja Hannah Arendt (Hana Arent) yra pastebėjusi, kad totalitarinis komunizmo režimas, skirtingai negu nacizmas, vietoj tvarkos kūrė chaosą. Tai gerai matyti galvojant apie literatūrą kontroliavusios cenzūros mechanizmą.

 

Cenzūros institucijų tinklas atrodė maždaug taip: LKP Centro komitetui pavaldus Glavlitas, Kultūros ministerija, KGB, profsąjungos, leidyklų bei leidinių redakcijos (vidinės recenzijos, konsultacijos su aukštesniais pareigūnais), leidybos planus tvirtindavęs Spaudos komitetas, Rašytojų sąjungos įtaka rašytojams etc. Visos šios organizacijos ir įstaigos buvo nesavarankiškos, jos buvo priklausomos nuo Maskvos. Tai liudija kad ir SSRS kultūros ministro įsakymai, kuriuos gaudavo Lietuvos kultūros ministerija. Vien 1972 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve jų yra keturi didžiuliai (apie 250 p.) aplankai – apie tūkstantį puslapių įsakymų! O kur dar susirašinėjimas su Glavlitu ir pan. Tik perėjęs šias girnas tekstas galėjo būti publikuojamas. Be to, visuomet veikė ir telefoninė teisė, menininkai buvo auklėjami „už uždarų durų“ arba psichiatrijos ligoninėse, kviečiami į KGB, taikomos kitos priemonės. Apie baimės atmosferoje klestinčią savicenzūrą nereikia nė kalbėti.

 

Cenzūra, visų pirma Glavlitas, turėjo kontroliuoti, kad į viešumą neišeitų valstybinės paslaptys, tačiau pirmiausia vyko ideologinė kontrolė – literatūra turėjo būti lojali valdžiai, o dar geriau – jai patikti, t. y. būti „teisinga“ ir „maloni“. Nedaug ką atskleistų „Vieningosios neslaptųjų leidinių spausdinimo taisyklės“, „Draudžiamų skelbti žinių sąrašas“ ar kitos slaptos bei tarnybiniam naudojimui skirtos instrukcijos. Daug svarbiau buvo Maskvoje rengiamos kampanijos (prieš formalizmą, prieš nacionalizmą, prieš neteisingą peizažą), politikos kurso keitimai, dėl kurių budrumą imdavo rodyti ir kas reikia, ir kas nereikia. O knyga galėjo būti „nepraleidžiama“ ne tik dėl „netinkamo ideologinio turinio“, bet ir dėl „žemo meninio lygio“, kartais užkliūdavo ir pats autorius, jo gyvenimo būdas ir laikysena.

 

Kas konkrečiai buvo cenzūruojama? Tai priklausė nuo laiko. Iš esmės prozos herojus turėjo būti teigiamas ir ideologiškai susipratęs, o rašyti apie Vakarus arba „buržuazinę praeitį“ buvo galima tik juos kritikuojant ir smerkiant. Jokiu būdu neleista užsiminti apie Sovietų Sąjungos agresiją, trėmimus, žmogaus teisių pažeidimus, bet kokias politines ar ekonomines valdžios nesėkmes, nepageidaujama religinė tematika, erotinės temos. Kritikos ideologinės klišės iš esmės buvo tuščios, jas buvo galima pripildyti kokio tik nori turinio ir kone bet ką apkaltinti formalizmu, apolitiškumu, liaudies interesų nepaisymu, miesčioniškumu, snobizmu ir pan. Niekada negalėjai žinoti, kaip cenzorius perskaitys daugiaprasmį grožinės literatūros tekstą, kokių prasmių jam suteiks stengdamasis apsaugoti valstybę nuo juodinimo ir kritikos. Tomas Venclova pasakoja esą tikrą istoriją, susijusią su moksline knyga:

 

Vienas tarybinis biologas parašė monografiją „Kolonijiniai polipai“. Nunešė rankraštį į leidyklą ir netrukus gavo redaktoriaus laišką: „Jūsų monografija moksliniu požiūriu yra neabejotinai vertinga, tačiau jos pavadinimas idėjiškai netikslus. Per pastaruosius dešimtmečius imperializmo kolonijinė sistema galutinai sužlugo. Todėl terminas kolonijinis įžeidžia tautas, išsivadavusias iš imperialistinės priespaudos. Siūlome pavadinti knygą 'Besivystantys polipai'“. Tomas Venclova, „Žaidimai su cenzoriumi“, in: Vilties formos: eseistika ir publicistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992.