Saulius Šaltenis gimė 1945 m. Utenoje, mokytojų lituanistų šeimoje. Tėvai nuo mažens skatino sūnų rinktis rašytojo profesiją ir taip pratęsti giminės tradiciją – rašė Šaltenio tėvas Rapolas Šaltenis, žinomas rašytojas buvo tėvo dėdė Antanas Vienuolis, o pastarasis buvo Antano Baranausko giminaitis. Šis ryšys ne tik darė įtaką ateities pasirinkimams, bet ir teikė kultūrinę atsparą:
[...] bet visados buvo ir tebėra šv. Kalėdos – staltiesė, išsiuvinėta Antano Baranausko monogramom – mūsų giminės pasididžiavimu, kaip šviesi sala drumzlinam smurto, stribų, gaisrų, laukimo, kada gi veš į Sibirą, nenormaliame pasaulyje. „Ko noriu iš gyvenimo? Gyvenimo...“. Rašytojas Saulius Šaltenis atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus, Gimtasis žodis, 2005, Nr. 12.
Baigęs mokyklą Šaltenis, kaip ir dauguma būsimų rašytojų, renkasi lietuvių filologijos studijas, tačiau mokslus tenka nutraukti dėl privalomos trejus metus trukusios tarnybos sovietų armijoje. Grįžus iš armijos, netrukus išleidžiama pirmoji jo knyga Atostogos (1966). Šiuo metu Šaltenis labiausiai žinomas ir vertinamas už savo apysakas, iš kurių paprastai išskiriamos dvi – Riešutų duona (1972) bei Duokiškis (1977).
Šaltenio – kino scenaristo ir dramaturgo įgūdžiai prozos raiškai suteikė sveikų impulsų ir nepalygstamo savitumo. Tai tikras akibrokštas tižiam, tąsiam ir plepiam lietuvių epiniam pasakojimui. Apysakos sudarytos iš trumpų, išbaigtų skyrių – novelių. Šaltenis neaprašinėja, nereferuoja, nepakenčia jokios balastinės naracinės medžiagos, o kalba ryškiais tropų žybsniais, paradoksų smūgiais, greita kadrų kaita: „Mano proza yra paveikta kino mąstymo specifikos – kino montažo, kompozicijos, vaizdo kūrimo ir laiko raiškos principų. Gal todėl ant mano rašomojo stalo – kaip ir kino studijoje – guli montažinės žirklės, klijai bei diktofonas ir gal todėl mano apysakos atitinka devynių dešimties dalių kino laiką ir apimtį.“ Jūratė Sprindytė, Lietuvių apysaka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 296.
Ne vienas Šaltenio kūrinys yra patyręs žanrinių transformacijų – apysaka Riešutų duona virto scenarijumi to paties pavadinimo filmui (past. 1977, rež. Arūnas Žebriūnas), taip pat pjese Škac, mirtie, visados škac! (past. 1976, rež. Dalia Tamulevičiūtė); apysaka Duokiškis perrašyta kaip pjesė Duokiškio baladės (past. 1978, rež. Eimuntas Nekrošius), taip pat kaip scenarijus filmui Mėnulio Lietuva (past. 1997, rež. Gytis Lukšas). Bene populiariausias filmas, pastatytas pagal Šaltenio scenarijų, – dviejų dalių istorinė juosta Herkus Mantas (past. 1972, rež. Marijonas Giedrys), kuri tapo žiūrimiausiu sovietinio laikotarpio lietuvių filmu. Šaltenis kartu su Leonidu Jacinevičiumi parašė ir libretą pirmajam lietuviškam miuziklui Ugnies medžioklė su varovais (past. – 1976, Giedriaus Kuprevičiaus muzika, rež. Dalia Tamulevičiūtė).
9 dešimtmečio pabaigoje Šaltenis pasuka į politiką – įsijungia Sąjūdžio veiklon, tampa jo atstovu Aukščiausioje Taryboje bei vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Seime dirbo iki 2000 m. (1996–1999 m. – Kultūros ministras). 1990 m. Šaltenis su bendraminčiais įkūrė kultūrinį laikraštį Šiaurės Atėnai, kurį laiką (1990–1994) dirbo jo redaktoriumi, vėliau ėjo Lietuvos aido redaktoriaus pareigas.
Komentarai
Rašyti komentarą