– Koks skirtumas tarp siurrealistų, realistų ir socialistinių realistų?
– Siurrealistas tapo, ką jaučia, realistas – ką mato, o socrealistas – ką girdi.
Šis sovietinių laikų anekdotas nusako tuomet vienintelio ir pagrindinio meno kūrybos ir jo kritikos metodo – socialistinio realizmo – esmę. Socialistinis realizmas, kad ir kiek modifikuotas, visuomet išliko valdžios propagandos matrica. Rašytojas privalo vaizduoti ne realią situaciją ir tikroviškus personažus, bet visuomenę, kokia ji turėtų būti pagal valdžios deklaracijas. Tikrovė vaizduojama kaip klasių kovos arena, žmonijos istorija neišvengiamai juda komunizmo link, naujasis homo sovieticus – besiaukojantis dėl visuomenės herojus, trykštantis jėga, sveikata, šventai tikintis partija ir aukštinantis jos vadus, nugalintis priešus ir užkariaujantis bei valdantis gamtą. Neatsitiktinai prieš nusistovint socialistinio realizmo sąvokai buvo svarstomi ir kiti, labiau esmę atitinkantys variantai, pvz., monumentalusis, herojinis, revoliucinis realizmas. Leninas straipsnyje „Partinė organizacija ir partinė literatūra“ (1905) literatūrai ir buvo numatęs ideologinės kovos įrankio vaidmenį.
Socialistinis realizmas, anot Andrejaus Siniavskio, bando suderinti nesuderinamus dalykus: socialistinį angažuotumą ir XIX a. realizmą, teigiamą herojų, dėsningai krypstantį schemos, alegorijos link, ir bandymą kurti psichologinį charakterį, aukštą gaidą, deklamaciją ir prozišką, buitišką aprašinėjimą, išaukštintą idealą ir gyvenimišką tikroviškumą. Tokie teorijos „neapibrėžtumai“ leido manipuliuoti šia sąvoka ir be galo auklėti rašytojus.
Kas tai yra socialinis realizmas? Socialinis realizmas tai yra nuolankumo savo vyriausybei pareiškimas jai suvokiama menine forma.
Kazimiera Kymantaitė
Socialistinis realizmas buvo valdžios fantazija apie tikrovę, vaizdais įkūnyta partijos programa ir dogmos. Rašytojai turėjo kurti tokią „tikrovę“, o skaitytojai privalėjo matyti ir tikėti ja. Kas neatitiko tokios „tikrovės“, buvo vadinama „netipiškais tarybinei visuomenei reiškiniais“, o apie tokius nei kalbėti literatūroje, nei matyti jų gyvenime buvo nerekomenduojama.
Literatūros samprata socialistinio realizmo teorijoje aukštyn kojom apvertė Markso suformuluotą bazės ir antstato santykį. Žodis šiuo atveju turėjo imtis bazės funkcijų: formuoti naują tikrovę; ji dabar buvo kuriama įsakymais, dekretais, nutarimais, postuluojama partiniais dokumentais. Elena Baliulytė, „Estetai“ ir „sociologai“ sovietmečio literatūros kritikoje“, Literatūra, 2000, Nr. 39–42, p. 23.
„Klasikiniais“ socialistinio realizmo kūriniais lietuvių literatūroje tapo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė (t. 1–2, 1948–1949), Antano Vienuolio Puodžiūnkiemis (1949), Jono Dovydaičio Po audros (1948; antra redakcija – Dideli įvykiai Naujamiestyje, 1953).
Po Stalino mirties prasidėjus vadinamajam atlydžiui ėmė kisti ir socialistinio realizmo kanonas, galiausiai jį imta vadinti „atvira menine sistema“. Nors Lietuvoje ilgokai buvo bandoma vengti „realizmo be krantų“ (prancūzų filosofo Roger Garaudy (Rožė Garodi) terminas), tačiau praktiškai teko į „tarybinės literatūros“, o sykiu ir socialistinio realizmo sampratą įtraukti jai visiškai priešiškus autorius Sigitą Gedą, Vytautą Bložę ir kt. Anksčiau kritikuotas moderniosios poezijos „chaosas“ 9 dešimtmečiu jau įvardijamas kaip „polifoninė darna“.
Komentarai
Rašyti komentarą