Jonas Mikelinskas (g. 1922) debiutavo būdamas trisdešimt aštuonerių. Tai ne toks jau dažnas pavyzdys, kad rašytojas nebuvo verčiamas žūtbūt publikuotis ir negalėjo rašyti į stalčių laukdamas politinio klimato pokyčių. Pirmasis Mikelinsko apsakymų rinkinys Senis po laikrodžiu pasirodė 1960-aisiais, jau „atšilimo“ metais. Vytautas Kubilius debiuto įspūdį prisimena šitaip:
Stebinantis buvo Jono Mikelinsko literatūrinis debiutas 1957 metais. Tarytum jis būtų atėjęs į lietuvių literatūrą iš nežinomo ar jau pamiršto žemyno. Literatas – iš prigimties, žuvusių partizanų Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno bičiulis, jis ištvermingai tylėjo per visą stalinizmo ledynmetį, nepasidavęs pagundai įžengti su Guliverio batais į pigmėjišką literatūrinį žaidimą. Jis studijavo prancūzų kalbos gramatiką, skaitė prancūzų egzistencialistų raštus, dar be marksizmo priemaišų, kur dar figūravo Mirtis, Dievas, Gyvenimo prasmė. Tad ideologinės niveliacijos volas nepervažiavo per jo smegenis kaip per daugelio anksti į literatūrą įšokusių pokario literatų. Jis išsaugojo savyje moralinių vertybių primatą, kurio buvo išsižadėjusi tuometinė oficialioji literatūra. Jo kalba – introspekcinė psichologinių sąvokų kalba – liko nepaliesta laikraštinių standartų ir publicistinio patoso, šaukusio iš kiekvienos spausdintos eilutės. Vytautas Kubilius, „Nepalaužiamas ėjo savo keliu“, in: Jonas Mikelinskas, Žmogus ir jo legenda: apmąstymai apie kūrybą ir kūrėjus, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Mikelinsko prozoje labai anksti pasirodė ne privalomai ideologizuotas, o psichologizuotas žmogaus paveikslas (Senis po laikrodžiu, 1960). Psichologinis žmogaus gyvenimas, o ne ideologinių tezių iliustracija kartais aukojant siužetą buvo svarbiausias Mikelinsko ir jaunesnių kolegų (Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Bitės Vilimaitės, Broniaus Radzevičiaus) siekis. Jūratė Sprindytė šią linkmę yra pavadinusi „antiepiniu maištu“.
Gana tiksliai Mikelinsko ir kitų jaunųjų prozininkų skirtumą nuo Juozo Baltušio yra įvardijęs išeivijos kritikas Vytautas A. Jonynas. Jo nuomone, tai tarsi skirtumas tarp filmavimo kameros ir fotoaparato:
Kažkaip jo apsakymai priminė gatvės fotografo nuotraukas tada, kada jaunieji prozaikai – Aputis, Mikelinskas, Jacinevičius, tas pats Sluckis – jau švaistėsi filmavimo kamerom, leisdami sau daug daugiau eksperimentavimo. Vytautas A. Jonynas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 71.
Mikelinskas – ne tik rašytojas, bet ir pedagogas (pvz., prozininkas ir poetas Henrikas Algis Čigriejus pas jį mokėsi prancūzų kalbos ir piešimo). Tad neatsitiktinai Mikelinskas dažnai pagrindiniais savo kūrinių personažais rinkdavosi moksleivius, mokytojus, dėstytojus, intelektualus ir panardindavo juos į sudėtingas psichologines ir moralinių pasirinkimų situacijas. Albertas Zalatorius rašė:
[A]utorių domina daugybė psichologinių ir moralinių problemų: žmogaus nuopuolis ir atbudimas, vidinis išsilaisvinimas iš slegiančių praeities nuosėdų, taika su pačiu savimi, dvasinės autonomijos išsaugojimas kasdienybėje, valios ir fiziologinių impulsų susikirtimai, būties ir veiklos įprasminimas ne tiek kaip pareigos, altruizmo, garbės jausmų patenkinimas, o kaip asmenybės ir pilnatvės išraiška ir t. t. Albertas Zalatorius, Prozos gyvybė ir negalia, Vilnius: Vaga, 1988, p. 202–203.
Žmogaus tyrinėjimas tokioje pasirinkimų laboratorijoje kartais priverčia rašytoją ne tik kurti pagal psichologinę logiką, bet ir paklusti filosofinėms idėjoms, moralinėms maksimoms, kas daro jo prozą kiek dirbtinę.
Tačiau jauni personažai ir sąžiningas moralinių temų kėlimas buvo vienas labiausiai valdžiai kliuvusių Mikelinsko prozos bruožų. Štai Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos atvirame susirinkime 1971 m. balandžio 12 d. Kazys Ambrasas kalbėjo:
1969 m. kovo 11 d. LKP Centro Komiteto plenume buvo nurodyta: „Praėjusių metų pabaigoje ‘Pergalės’ žurnale buvo išspausdinta J. Mikelinsko apysaka ‘Trys dienos, trys naktys’, kurioje autorius su užuojauta aprašo savo herojų, nekenčiantį mūsų visuomenės“. CK Plenumas pabrėžė, kad „panašūs kūriniai yra pavojingi mūsų jaunimo idėjiniam grūdinimui“.
Mes – komunistai, ir mes negalime nepasidaryti sau išvadų iš partinės kritikos. Archyviniai dokumentai, LVOA, f. 4628, apyr. 5, b. 11, l. 45.
Labiausiai Mikelinskas ir nukentėjo dėl minėtos apysakos Trys dienos, trys naktys (1968) – po jos publikavimo jis buvo atleistas iš darbo Rašytojų sąjungoje ir įgijo „tikrovės juodintojo“ etiketę. Šį faktą Kostas Korsakas komentavo šitaip:
Tai jau visiškas susidorojimas su žmogum, ar atviras kerštavimas. Kostas Korsakas, „Dienoraštis 1959–1973“, Literatūra ir kalba, t. 22, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1995, p. 394.
Kitas sovietmečiu keblus Mikelinsko kūrybos aspektas – istorijos ir visų pirma pokario traktavimas, gana atviras kalbėjimas apie tuometinius pasirinkimus. Mikelinskui priklauso ir vienas iš retų lietuvių literatūroje sovietmečiu į stalčių parašytų reikšmingų kūrinių. Romanas Juodųjų eglių šalis rašytas kartu su pirmaisiais apsakymais, maždaug 1962–1967 m., o pasirodė tik Sąjūdžio išvakarėse – 1987 m. Pergalės žurnale (Nr. 5–7).
Pagrindinis romano veikėjas mokytojas Anzelmas Druskenis atvyksta į provinciją tikėdamasis rasti ramybę, tačiau patenka į pokario kovas. Romanas puikiai parodo, kokiose situacijose atsiduria bešališkumo siekiantis žmogus, kuris priverčiamas rinktis kurią nors pusę ir įsitraukti į kovą prieš savo valią. Tiek partizanai, tiek stribai čia yra žmonės, turintys savo ydų ir stiprybių, nei viena, nei kita pusė nėra idealizuojama ar demonizuojama. Toks dviprasmiškas personažų vaizdavimas tuo metu dar turėjo kliūti cenzūrai ir jau turėjo erzinti tautinio atgimimo viltimis gyvenančius skaitytojus.
Skandalas dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano Žali (2002) parodė, kad ir po 15 metų partizaninė kova sunkiai galėjo būti vaizduojama neherojiškai.
Komentarai
Rašyti komentarą