Kartais gali kilti pagunda metaforą „geležinė uždanga“ suprasti tiesiogiai – Sovietų Sąjungos piliečiai neturėjo jokių ryšių su užsieniu. Tačiau galimybių buvo. Jų pradėjo rastis po komunistų partijos XX suvažiavimo 1956 m. ir dar padaugėjo 7 dešimtmetyje. Maždaug tuo pačiu metu iš abiejų geležinės uždangos pusių buvo imtasi iniciatyvų aktyvinti Lietuvos ryšius su užsieniu. 1964 m. įsteigiama „Tėviškės“ draugija, globojama KGB. O JAV „Santaros-Šviesos“ federacija buvo paskelbusi savo veiklos programą „Veidu į Lietuvą“, kuriai įgyvendinti palankesnės sąlygos atsirado 7 dešimtmetyje, kai SSRS šiek tiek sušvelnino išvykimo ir atvykimo į šalį tvarką.
Nuo 7 dešimtmečio vidurio Lietuvoje oficialiai pasirodo emigracijoje gyvenančių rašytojų kūryba (Vladas Šlaitas, 1966, Jurgis Savickis, 1967, Marius Katiliškis, 1969, Ignas Šeinius, 1970, Jonas Mekas, 1971, Algimantas Mackus, 1972). Maždaug tuo pačiu metu pradedamos organizuoti ir knygų siuntos į Lietuvą. Knygos keliavo įvairiais būdais. Už savo pinigus įsigytas ar Juozo Kėkšto įduotas knygas 1966 ir 1967 m. į Vilnių vežė Varšuvoje dirbęs Kazys Almenas.
1965 m. Kazys Almenas man ir V. Šimkui atvežė dvi Algimanto Mackaus knygas: „Neornamentuotos kalbos generacija“ (1962) ir „Chapel B“ (1965). Mano rankose tai buvo pirmos išeivijos knygos. „Poetai veikia savo buvimu“. Ričardo Pakalniškio pokalbis su Sigitu Geda, in: Poezijos kryžkelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 197.
Liūtas Mockūnas knygų siuntoms prašydavo iš leidyklų ir kitų institucijų, Romas Misiūnas knygas iš įvairių JAV institucijų gaudavo diplomatiniu paštu į JAV ambasadą Maskvoje, iš kur perduodavo tolimesniam platinimui. Vienas žymesnių pirmųjų knygų gabenimo atvejų – ilgai organizuota lietuvių krepšininkų kelionė iš JAV į Lietuvą 1967 m.
Niekas nežinojo, kad kiekvienas turistinės-sportinės grupės dalyvis su savim pasiėmė po 10–15 iš Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondo gautų ar Draugo knygyne pirktų išeivijos knygų. Taip pat jie vežėsi ir nemaža Metmenų žurnalo egzempliorių. Kai turistinė-sportinė grupė nusileido Maskvos aerodrome ir sportininkai apsirengę tamsiais švarkais su išvykos emblema (geltoni Gedimino stulpai mėlyname baltų žvaigždžių fone), trankydami krepšinio kamuoliais į grindis artėjo prie muitininkų, šie, tepasakę žodį „Delegacija“, pamojo rankomis ir praleido grupės narius, nepatikrinę jų bagažo… Liūtas Mockūnas, Nelygiagretės paralelės: Publicistika ir kritika, Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 341–342.
KGB nebuvo jokia paslaptis, kad tokios delegacijos ar pavieniui atvažiuojantys žmonės gabena ir literatūrą. Kartais dalis vežamų knygų būdavo konfiskuojamos, tačiau labai principingai su tuo nekovota. Mockūnas rašė:
[J]eigu muitininkai iš mūsų atimtų visas knygas, tai būtų pirma ir paskutinė kultūrininkų ekskursija į Lietuvą. Jaučiu, kad kažkur kažkas tą supranta. Jie nori mūsų pasirodymo Vilniuje, kad galėtų mūsų atvykimą pademonstruoti per „Panoramą“, o mes norime atvežti knygas. Vyksta kompromisų politika. Liūtas Mockūnas, „Knygų keliai į Lietuvą“, Metai, 1992, Nr. 12, p. 101.
Žymių Vakarų rašytojų į Lietuvą beveik neatvykdavo. Garsiausias buvo Jeano-Paulio Sartre‘o (Žano Polio Sartro) ir Simone de Beauvoir (Simon de Bovua) vizitas. Plačiau: Solveiga Daugirdaitė, „1965-ųjų akimirkos su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre‘u“, Colloquia, Nr. 22, p. 71–104. Su akademiniais vizitais Lietuvoje viešėjo ir semiotikas Algirdas Julius Greimas bei Marija Gimbutienė. Beje, Mokslų akademijos bibliotekos specfonde saugotos savo knygos ji išsinešti neturėjo teisės.
Knygas buvo bandoma siųsti ir paštu. Kadangi visos siuntos iš užsienio būdavo tikrinamos, tad nepageidaujamos knygos, regis, neturėjo jokių galimybių prasprūsti. Tačiau kai kas patekdavo. Pavyzdžiui, Greimas siunčiamas knygas iš visų pusių aprašinėdavo adresanto pavarde. Tokių knygų nelabai panaudosi bibliotekoje ir jos neretai patekdavo į adresato rankas. Į „nekaltas“ knygas galėjo būti įklijuojamas lankas iš kitos knygos. Kažkiek išeivių knygų patekdavo į Lituanistines skaityklas, kažkiek apie jas būdavo galima išgirsti universitete. Bet tai tebuvo fragmentai, kurie labai skirtingai pasiekdavo žmones. Tai liudija kad ir toks lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, disidento Antano Terlecko dukters Vilijos Dailidienės prisiminimas:
Pavyzdžiui, aš ilgą laiką maniau, kad Brazdžionis mirė karo metais. Kai staiga sužinojau, kad jis gyvas, buvau tiesiog sukrėsta. Solveigos Daugirdaitės pokalbis su Vilija Dailidiene, 2013 11 16.
Su naujausia humanitarine, filosofine literatūra buvo galima susipažinti užsisakant knygas iš kitų Sovietų Sąjungos bibliotekų, kai kurios knygos lenkų, vokiečių, anglų kalbomis patekdavo per „Draugystės“ ir Užsienio kalbų knygynus. Nemažai žmonių mokydavosi lenkų kalbą, kad galėtų paskaityti Vakarų literatūros, kadangi Lenkijoje leidybos politika buvo gerokai laisvesnė, negu Sovietų Sąjungoje ar net Rytų Vokietijoje.
7 dešimtmečio antroje pusėje Lietuvą jau pasiekia hipių judėjimo idėjos, o su jomis ir muzika, plokštelės, džinsai. Būtent tuo metu, galima sakyti, rašytojų, intelektualų bendruomenė jau ėmė orientuotis, kas vyksta lietuvių išeivių literatūroje, susipažinti su svarbiausiomis Vakarų literatūros kryptimis. Sigitas Geda liudija:
[M]odernizuota Bradūno archaika mane užklupo jau po „Pėdų“ ir „Strazdo“. Su J. Apučiu persirašėm ją 1967 metais. Persirašiau H. Nagio „Mėlyną sniegą“ (išspausdinta 1960), A. Nykos-Niliūno „Balandžio vigiliją“ (1957)… „Poetai veikia savo buvimu“. Ričardo Pakalniškio pokalbis su Sigitu Geda, in: Poezijos kryžkelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 197.
O Kubilius apie Vakarų kultūros įtaką rašė:
Šio laikotarpio proza, kaip ir poezija, stengėsi absorbuoti Europos meninę kultūrą, naujas mąstymo struktūras ir net madas. Lietuvių autorių kūriniuose nesunku įžvelgti ir tolstojišką deterministinės sekos pasakojimą, ir džoisišką psichologinę analitiką, ir folknerišką beribio laiko, žemės, kartų atminties ryšį, ir hemingvėjišką jausenos ir kalbos būdo lakonizmą, ir mitologinio siužeto transformacijas pagal G. Garcia Marquezą. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 571.
Tomas Venclova 1966–1973 m. Vilniaus universitete, pavaduodamas kai kuriuos dėstytojus, skaitydavo XX a. Vakarų literatūros kursus, kur leisdavo sau kalbėti apie į programą neįtrauktus autorius (Marcelį Proustą (Marselį Prustą), Jorge Luisą Borgesą (Chorchę Borchesą), Franzą (Francą) Kafką ir kitus). 8 dešimtmetyje ar pačioje 9-ojo pradžioje išleidžiamos Rainerio Marios Rilkeʼs, Johaneso Bobrowskio, Paulio Celano (Polio Selano) poezijos knygos, Gabrielio Garcios Márquezo (Garsijos Markeso), Thomo Manno (Tomo Mano), Prousto, Kafkos proza. Atrodo, kad dar prieš prasidedant Sąjūdžiui kultūros žmonės jau buvo neblogai susipažinę su išeivijos literatūra.
Skleidžiant knygas po Vilnių, maždaug devintojo dešimtmečio vidury, pradėjo aiškėti, kad mūsų gan didelis draugų ratas jau aprūpintas beveik visomis svarbesnėmis per pastaruosius penkiolika metų išleistomis išeivijos knygomis. Pradėjome tada į Lietuvą vežti senienas, pokario laikais Vokietijoje ir šiek tiek vėliau išleistas išeivijos knygas – literatūros almanachą „Tremties metai“, V. Kavolio redaguotą „Lietuviškasis liberalizmas“, V. Ramono romaną „Kryžiai“, A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius“ ir t. t. Taip pat pradėjome priiminėti užsakymus. Liūtas Mockūnas, „Knygų keliai į Lietuvą“, Metai, 1992, Nr. 12, p. 105.
Vakarų literatūra, atėjusi per vertimus, kitas kalbas, įvairiausiais būdais, jau irgi buvo neblogai pažįstama. Vėliau Antanas A. Jonynas galėjo sakyti, kad kritusi geležinė uždanga didelių spragų literatūriniame išsilavinime neatvėrė:
Mūsų visai kartai milžinišką įtaką padarė kaip tik tuo metu pasirodžiusi dar viena knyga – „XX amžiaus Vakarų poetai“. [...] Daug verstinės poezijos, gerai išverstos, leido ir rusai, man ypač didelį poveikį turėjo „Literatūros paminklų“ serijoje išleisti prancūzai: Baudelaire’as, Verlaine’as, Rimbaud, Apollinaire’as. Kai ką skaičiau ir vokiškai, nors, tiesa, ką nors modernesnio gauti būdavo labai sunku. Beveik neprieinama. Vis dėlto sugebėdavome kažkaip „prisigraibyti“. Dabar gal net truputį keista, kad kritus informacinei uždangai nepatyrėme didesnio kultūrinio šoko. Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Senieji mitai, naujieji pasakojimai: apie naujausią lietuvių literatūrą, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 179.
Komentarai
Rašyti komentarą