Albinas Žukauskas (1912–1987) – poetas, prozininkas, vertėjas, gimęs Bubeliuose, dabartinės Lenkijos teritorijoje, formavęsis veikiamas lietuvių ir lenkų avangardo, tačiau po sovietinės okupacijos pritilęs, rašęs, kaip ir dauguma to meto rašytojų, literatūrą pagal komunistų direktyvas. Tą laiką, apimantį maždaug 1939–1960 m., vėliau vadino negyvenimo metais.
Tačiau 7 dešimtmečiu Žukauskas prisijungė prie jaunesnės Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos kartos ir su ja grįžo į literatūrinį gyvenimą. Žukausko eilėraštis dažnai ilgas, pasakojamojo tono, kartas primena sakmę, kartais raudą, giesmę.... Keistas Žukausko poezijos žanras apibūdinamas kaip poringės, o Kęstutis Nastopka jį ra lyginęs su Šachrazados pasakomis: „Žukausko poezijoje nelyginant Tūkstančio ir vienos nakties Šachrazados pasakose gyvenimas tapatinamas su kalbėjimu“. Kęstutis Nastopka, „Laiko erdvynėliai“, in: Albinas Žukauskas, Būtoji-grįžtamoji, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 26. Ilgas Žukausko eilėraštis apima daug, čia keliaujama per ištisas kartas, skirtingus amžius, tačiau niekada neprarandama kalbos konkretumo ir savotiško regioniškumo. Daiktų išvardijimas, sinonimų eilės jo eilėraščiuose sudaro įspūdį, tarsi žodžiai glostytų kiekvieną daikto briauną, kurią parodo kitokia priesaga. Į estetinių dėmesio vertų objektų sąrašą Žukauskas traukė įvairiausius „būties atliekalus“, o puritoniškoje sovietmečio aplinkoje jo sodraus ir gaivalingo erotiškumo pripildyti eilėraščiai turėjo atrodyti išskirtiniai (pvz., eil. „Padravos totriukė“, „Trisdešimtųjų gražuolėms“).
Pakankamai
Šakotą lemtį
Palikom po raudonalksniais, po baltalksniais, po juodalksniais
Skroblaitinius stovus,
Užgriovėm durpines –
Ir ėjom ir nuėjome
Prie rimtesnių darbų, prie didelių dalykų, prie
Naujausios savo ir tautos istorijos.
Kultūrinėm ganyklom mudviem einant
Pilvotos, tešmeningos grožio karalienės – karvės – sekė mus
Drėgnais romantiškų gražuolių žvilgsniais
Per visą kraštą – nuo pradžios lig galo –
Kriuksėjo riebios kiaulės. Albinas Žukauskas, Būtoji-grįžtamoji, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 45.
Kaip žinoma, erotika sovietmečio kultūroje buvo jautri ir rizinga zona dėl viešosios kultūros perdėto puritoniškumo. Žukausko žaismingas, valstietišku žvilgsniu matomas kūnų erotiškumas smerkiamas nebuvo. Vitas Areška sovietiniame diskurse jį išmaniai įteisino:
A. Žukausko kūryboje itin stiprus erotinis motyvas, kurį galima sieti tiek su kai kurių liaudies švenčių, buitinio folkloro (blevyzgos, humoristinės dainelės), tiek su senųjų amžių literatūrinė tradicija – anakreontika, renesanso menu. Kūniškumo, medžiagiškumo priešpastatymas anemiškam abstraktumui, meilės metafizikai („Tas jaunas kūnas“) A. Žukausko kūryboje yra ne tik nuobodulio ir saldaus lyrizmo, bet ir perdėto dvasinės tikrovės suidealizavimo antitezė. Erotinio vitalizmo, vaisingumo idėja, konkrečiai realizuota išgyvenimo situacijoje, dažnai lemia pasakojimo kryptį ir struktūrą. Čia nevengiama vaizduoti kūnišką meilę, liaudies žmogaus gyvybingumą, stiprią aistrą. Daugelyje eilėraščių tai asocijuojasi su pagoniško vaisingumo kultu, primena indišką archainę erotinę skulptūrą: „Po teisybei, ir mane vilioja postambės, šakotos, didžiaakės / Penelopės ir Perlojos – dvidešimto amžiaus Trojos, / Ir Elenos iš Merkinės – Lietuvos šlovės Itakės, / Gulinčios prie Merkio: kukliai praskėstos, patrauklios kojos“ (403, 161). Kaip primityviose archainėse kultūrose vaisingumo simboliais pavirsta hiperboliškai pavaizduotos atskiros kūno dalys: „Kultūrinėm ganyklom mudviem einant, / Pilvotos tešmeningos grožio karalienės – karvės – sekė mus“ (403, 20). Vitas Areška, Lietuvių tarybinė lyrika, Vilnius: Vaga, 1983, p. 287–288.
Kūniškas, gaivalingas, erotiškas žmogus, o dar susietas ir su „liaudies kultūra“, ir renesansiniu sovietinitio antžmogio mostu (todėl ir Eduardo Mieželaičio Žmoguje erotikos netrūksta) galėjo gana jaukiai jaustis aplinkoje, kurioje dėl sekso vaizdavimo galėjo būti uždrausti romanai, nevaizdvę nė vienos atviresnės erotinės scenos (Vytauto Sirijos Giros Voratinkliai draikėsi be vėjo).
Ironiškas, antilyriškas, „kampuotas“, nuromantintas Žukausko kalbėjimas 7 dešimtmečiu sutapo su jaunesnės kartos pastangomis atnaujinti lietuvių poeziją. Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio kartai Žukauskas buvo buvo vienas iš autoritetų, jų ieškojimų argumentas, gyvas ryšys su tarpukario avangardu, o pačiam Žukauskui irgi buvo svarbus jaunesnių palaikymas. Kaip prisimena Nastopka, „Pagal amžių jis visai kitos kartos (galėjo būti visų šių poetų tėvas), bet jisai jiems simpatizavo. Jis mielai dalyvaudavo mūsų pokalbiuose, pritarė jaunųjų ieškojimams, tai buvo jo paties atgimimas, netikėtas grįžimas į savo pradžią, į avangardinę Vilniaus poeziją ir kartu visiškai kitoks kalbėjimo būdas negu, tarkim, Mieželaičio, Baltakio ar Marcinkevičiaus kalbėsena“. „Semiotinis meistrautojas. Kęstutį Nastopką kalbina Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas“, in: Baltos lankos, 2005, Nr. 20, p. 23.
Žukausko raštus sudaręs Martinaitis pabrėžia tai, kas buvo svarbu ir paties kūrybai – jo poezijos archetipiškumą, autentiškumą, naujos kalbos, intonacijos, savito žanro kūrimą, taip pat ir groteskiškumą, „dvigubą“ nuotaiką, jungiančią ironiją, juoką su grauduliu bei liūdesiu.
Kalbėdamas apie Žukausko poeziją, Geda įvardija jį kaip avangardo poetą, kuris vykdė „nuolatinį lietuvių poetikos griovimą. Griovimą to, ką įsivaizduojame esant poezija, griovimą to, ką laikome eilėdaros taisyklėmis, rimu, ritmu, įvaizdžiu, metafora, tradicija, lyriniu charakteriu, nacionaline pasaulėjauta, žmogumi, Visata. Poetu. Koks titaniškas darbas!“ Sigitas Geda, Ežys ir Grigo ratai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 65. Akivaizdu, kad Gedai Žukauskas yra pradmenų poetas, tai, ką jis poezijoje labiausiai ir vertina. „Nerišlus, nedarnus, atžagarus jo kalbėjimas ir liktų kalbėjimu, ginčais, įrodinėjimais, atsikalbinėjimais, postringavimais, juokavimais, šmaikštavimais, kartais net blevyzgomis, jeigu nebūtų galingų, vystyti leistų, iš chaotiškų visatos ir istorijos gelmių iškeltų provaizdžių.“ Sigitas Geda, Ežys ir Grigo ratai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 66–67.
Panašiai, tik su visai kitokio pobūdžio poezija iš tarpukario 7 dešimtmečiu į lietuvių poeziją sugrįžo ir Vincas Mykolaitis-Putinas.
Komentarai
Rašyti komentarą