Jono Juškaičio (g. 1930) rinkinys Ir aušros, ir žaros (1962), sudarytas vos iš 25 eilėraščių, buvo vienas pirmųjų modernios poezijos rinkinių, neturinčių sovietinės ideologijos žymių. Juškaitis tarsi visuomet laikėsi atokiai nuo literatūrinių procesų, baigęs filologijos studijas Vilniuje, beveik dešimtmečiui grįžo gyventi į kaimą. Buvo atokus ir nuo bohemos, ir nuo kitokių judėjimų, nuo kitų modernių poetų skyrėsi ir religiniu angažuotumu. Geras jo bičiulis Juozas Girdzijauskas sakydavo, kad tik Juškaitis gyvena „tikro poeto gyvenimą“:
Kiti poetai buvo matomi ir pažįstami. Jie maišėsi minioje, apie juos buvo kalbama ir rašoma. J. Juškaitis buvo nematoma paslaptis. Užsidaręs ir susikaupęs, paniręs į savo pasaulį. [...] Nesivaikydamas laikinos šlovės ir atsispirdamas visokioms pagundoms, provokacijoms, gąsdinimui ir šantažui, jis visą laiką ėjo savo keliu – liko ištikimas menininko pareigai ir menui. Juozas Girdzijauskas, „Ypatingas draugas ir retas poetas. Jono Juškaičio 70-mečiui“, XXI amžius, 2003 06 25.
Juškaitis iš paauglystės gerai prisiminė tarpukario poetus (jam svarbūs vardai – Maironis, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Jurgis Baltrušaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas), išsaugojo kai kuriuos ano meto leidinius, savotiškai tęsė modernaus meno ir filosofijos plėtotę nacionalinės kultūros kontekste. Yra išvertęs Rainerio Marijos Rilkės, Georgo Traklio, Stefano (Štefano) Georgės, Osipo Mandelštamo ir kitų moderniųjų poetų kūrybos.
Juškaitis, kaip ir jo literatūrinei kartai priklausę poetai Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas P. Bložė, daug dėmesio skyrė ir senosioms kultūroms. Kartais įkvėpimo šaltiniai sutampa (Hieronymus Boschas), tačiau Juškaitis visų pirma orientuojasi į krikščioniškąją tradiciją. Jo poezijoje gausu viduramžiškų spalvų, užuominų į krikščioniškąją ikonografiją.
Ne vienas rašęs apie Juškaičio poeziją pažymėjo jo eilėraščių tapybiškumą, o Judita Vaičiūnaitė lygino juos su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais:
Galima studijuoti M. K. Čiurlionio kūrybos atšvaitus, jo spalvas J. Juškaičio poezijoj, tą žalio – geltono, žalio – mėlyno dermę, vis ryškėjančią vėlyvesniuose jo eilėraščiuose. Čiurlionio dvasia plevena kad ir tokiame skaudaus lyrizmo sklidiname skyriuje „Liūdna saulė“ (brolio atminimui) iš rinkinio „Tolimos dainos“ („Dangaus rasa“, „Klišių mokyklai“, „Šaltos gėlės ir ašaros šiltos“, „Akių šviesa“). Tai tas nacionalinis koloritas, kurio irgi nemoku nusakyti žodžiais, nors jį aiškiai jaučiu. Judita Vaičiūnaitė, „...pro lašų perlus“, in: Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1983, p. 100–101.
Tyli ir santūri Juškaičio laikysena derėjo su jo eilėraščių stilistika, kurią galima lyginti su juvelyro darbu. Vienas svarbiausių jos bruožų – eilutės perkėlimas (anžambemanas), komplikuota, ne tokia daininga eilutė, tarsi sulaužyta pokario patirties. Dėl to, nors ir turėdama svarbiausius neoromantizmo bruožus, Juškaičio poezija nebuvo populiari ir lengvai suprantama, daugiau ji vertinta kolegų rašytojų ir kritikų. Eilėraščio ritmika sudėtinga, tarsi kaligrafinis piešinys, jai būdingos netikėtos pauzės, suardytas melodingumas. Geda rašė:
[Be šių sintaksės keistumų] poetas liktų plokščias, vienplanis, graudus ir sentimentalus romantikas. Ta sintaksė kiekvienu užraitymu siekia platesnės jausmo išraiškos, skverbiasi nelyginant siauručiai upeliai žemėj ar ploni kapiliarai žmogaus kūne į nuošaliausius kampelius, bylodami tą tiesą, kuri šiandien kaip niekad aktuali: niekas neturi mirti, prapulti be ženklo, viskas reikalinga ir brangu. Jeigu ne mums, tai ateičiai. Sigitas Geda, „Tolimų dainų prasmės“, Pergalė, 1982, Nr. 4, p. 169.
Dėl tokių dalykų sovietmečiu, žinoma, buvo kaltinamas hermetiškumu, užsisklendimu, istoriškumo trūkumu, o kritikas Kęstutis Nastopka turėjo įrodinėti priešingus dalykus:
Drungnai ramybei, literatūriniam hermetizmui priešinasi J. Juškaičio eilėraščių rinkinys „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“. J. Juškaičiui poezijos matas – ne knyginės, o gyvenimo vertybės („Yra tik vienas tikras balsas – tai tu, gyvenime, gerklėj“). Bene ryškiausia jo lyrikos intonacija – stebėjimasis gyvybės ir gyvenimo stebuklu, didingu kasdienybės grožiu. Darbas, žemė duona – atraminės poeto sąvokos. Dirbančio žmogaus galia, žemdirbio rankų sužmogintas peizažas – žmogaus ir pasaulio santarvės simbolis. Tiesa, šios filosofinės premisos J. Juškaičio lyrikoje deklaratyviai neformuluojamos. Realybę čia transformuoja poetinė vaizduotė, atsiminimai, individualios asociacijos, paralelės su menu. Bet už sudėtingų ir ne visuomet iš karto perprantamų struktūrų J. Juškaičio poezijoje jauti suinteresuotą mintį, ne ornamentiką, o vertinantį, išgyventą žodį. Kęstutis Nastopka, „Žodžio prestižas“, Literatūra ir menas, 1973 03 10, p. 5.
Turbūt neatsitiktinai poetas gavo pirmąją Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1989 m. Beje, kaip tik Nepriklausomybės laikais Juškaičio kūryboje ir atsirado atviresnio publicistiškumo žymių, pagausėjo aktualijų.
Komentarai
Rašyti komentarą