Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Lietuvių dramaturgija sovietmečiu
Rimantas Kmita
 
Lietuvių dramaturgija tuo metu išsitenka gana konservatyvioje poetikoje, tačiau kultūrinei atminčiai svarbi Justino Marcinkevičiaus poetinė dramaturgija ir modernistinių ambicijų turinčių Juozo Glinskio, Kazio Sajos savotiškos žiaurumo ir absurdo teatro versijos. Dramaturgija visuomenei turėjo stiprų emocinį poveikį. Anšlaginiuose antisovietinių poteksčių prisodrintuose spektakliuose publika išgyvendavo bendrą Lietuvos likimą ir savo dramatišką situaciją nelaisvoje valstybėje.
 
Tradicinio ir modernaus teatro kryptys susipina Juozo Grušo (1901–1986) kūryboje. Jo tekstai apima lietuvių dramaturgijos pagrindinių problemų spektrą: Lietuvos istorija (Herkus Mantas, 1957, Barbora Radvilaitė, 1972, Švitrigaila, 1976, Unija, 1977), beprotybė, valstybė kaip psichiatrinė ligoninė arba kalėjimas (Pijus nebuvo protingas, 1974, Cirkas, 1976), dabartis, vaikų tėvų konfliktai (Meilė, džiazas ir velnias, 1967). Grušo dramų „personažai dažnai idealizuoti, sustambinti, susimbolinti, jie skelbia didžiąsias vertybes ir neginčijamas tiesas“. Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 127. Sovietmečiu toks tiesos sakymas atrodė gyvybiškai svarbus, o šiandien pasyvi Grušo recepcija ir reti teatro pastatymai rodo, kad su tokiais „teisingais“ personažais šiuolaikiniam žmogui sunku kalbėtis. Pačių kūrinių strategijose, panašiai kaip ir Marcinkevičiaus dramose, randama nemažai prisitaikymo prie sovietinio diskurso ženklų. Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.
 
Šiaip ar taip, Grušo drama Herkus Mantas (1957) buvo pirmas toks ryškus dramos įvykis lietuvių dramaturgijoje nuo 1945 m. Šį, kaip ir vėlesnius įvairių rašytojų kūrinius apie prūsų likimą, publika, žinoma, priėmė visų pirma kaip kalbančius apie pačių lietuvių likimą – okupaciją, kovą su priešu, priešinimąsi tautos išnykimo pavojui. Ideologinius funkcionierių lūkesčius ši pjesė taip pat atitiko. Rašytojų sąjungoje svarstant pjesės tekstą buvo pažymėta, kad „Prūsų sukilėlių vadas pavaizduotas kaip švari, ryžtinga asmenybė, kovojanti ne tik su kryžiuočių agresija, bet ir su luomų nelygybe, prietarais, tamsumu“. „Informacija apie J. Grušo tragedijos ‘Herkus Mantasʼ svarstymą“, Literatūra, 1940–1960: Dokumentų rinkinys, Vilnius: Academia, 1992, p. 278.
 
Modernistinį šios pjesės lygmenį galima bandyti įvardyti kaip egzistencializmo filosofijos atgarsius.
 
Ši įtaka viešai nereflektuota paties autoriaus, neįvardinta sovietmečio literatūros kritikoje ir dar ne tokia ryški, kaip vėlesnėse Grušo dramose […]. Prielaidos egzistencializmui slypėjo epochos dramatiškoje dvasioje, žūtbūtinio pasirinkimo situacijoje, kuri Lietuvoje buvo ne lengvesnė nei, tarkime, Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais […]. Egzistencialistams būdingas vertybinis užsiangažavimas, moralinių imperatyvų kalba, ribinės situacijos, maišto, laisvės, absurdo potyris, noras išsiaiškinti tiesą. [...]
Herkuje Mante pirmą kartą sovietmečio literatūroje taip stipriai, kaip įmanoma tik tragedijoje, nuskamba emancipuoto individo balsas. Vadas gina savo žmogiškumą, teisę į asmeninę laimę („Aš esu tik žmogus, o jums reikia didvyrių“). Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 130–133.
 
Aliuzijų į sovietmečio visuomenę netrūko ir kitose pjesėse (Pijus nebuvo protingas, Cirkas). Dėl moralinių problemų kėlimo ir tiesos sakymo Grušas pelnė donkichotiško tiesos sakytojo amplua.
 
Metaforiškai kalbant, Grušo literatūrinė kūryba ir yra tiesos kaukė, o dar tiksliau sakant – veidas. Kitu laiku gyvenantiems jau kartais kelia nuobodulį pamoksliška šio veido išraiška ar erzina gausūs literatūrinių klišių apgamai, tačiau viską galime atleisti dėl gilių tiesos raukšlių, kurias išgraužė humanisto ašaros. Loreta Mačianskaitė, „Tiesos kaukės Juozo Grušo kūryboje“, in: Juozas Grušas: Mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Grušo 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga, sudarytoja Loreta Mačianskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 99.
 
Didžiausio pasisekimo sulaukęs Grušo kūrinys – pjesė Meilė, džiazas ir velnias. Laiške Vaičiulaičiui Grušas rašė, kad šios pjesės pastatymai tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje „eina, galima sakyti, su skandališku pasisekimu“. Antanas Vaičiulaitis, Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992, p. 166. Pjesėje susiduria trys nuobodžiaujantys, jokių moralinių ribų nejaučiantys, dekadansišką (sovietiniu supratimu) muziką – džiazą – grojantys jaunuoliai ir mergina Beatričė, savotiškas moteriškas donkichotiškumo pavyzdys, bandanti išgelbėti „velnio apsėstus“ jaunuolius, rasti ir pažadinti juose gėrio sėklą.
 
 
J. Grušas
Grasos namai, rež. A. Pociūnas, 1986
Valerijus Jevsejevas – kunigas, poetas Antanas Strazdas
K. Vitkaus nuotr.
Grasos namai, rež. A. Pociūnas, 1986 
Romualdas Urvinis – buvęs vyskupas Orlovskis, Gintaras Adomaitis – psichiatras Mališevskis
K. Vitkaus nuotr.
 
Dramaturgijos tyrinėtojas Jonas Lankutis Grušo pasekėju laiko Juozą Glinskį (g. 1933).
 
[Jis] labiau negu kas kitas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kilnių dvasios polėkių susidūrimus bei kontrastus, nepaprastai aktyvinančius žmogaus prigimtį, sustiprinančius psichines reakcijas. Jo herojai – keistoki, už „normalios“ kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuose kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui. Autorius konstruoja savo kūrinius tarsi poetines vizijas, kuriose įaudrinta sąmonė bei pasąmonė išjudina ir šleikščius tamsos gaivalus, ir spindinčius sielos kristalus. Jonas Lankutis, Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, Vilnius: Vaga, 1988, p. 624.
 
Pirmosios Glinskio pjesės Grasos namai (1970) prototipu ir tapo prieštaringas XIX a. kunigas Antanas Strazdas, įkvėpęs ne vieną kūrėją sovietmečiu imtis kalbėti apie nepaklusnumą galiai, aukštų ir žemų instinktų kovą, nesuvaldomą asmenybės kūrybiškumą. Veiksmas vyksta „ypatingo režimo“ Grasos namuose, kur uždaromi „visi aršieji dvasininkai ir vienuoliai“, tie, kurie „pamiršę uždėtas pareigas, nerodo paklusnumo vyresnybei, nesilaiko dvasinių kanonų arba serga susimąstymo, manijų ir kitomis aiškiomis ar neaiškiomis proto ligomis, taip pat garsėja kaip ištvirkėliai ir kiršinančių dainuškų kūrėjai arba susideda su maištininkais“. Juozas Glinskis, Balsas: dramos, Vilnius: Vaga, 1983, p. 7. Uždarytas į tokį vienuolyną-kalėjimą-psichiatrinę ligoninę Strazdas yra draskomas moralinių dilemų (laisvės siekis ir įsipareigojimas moteriai bei sūnui), košmarų (prisimenamas sūnus, virtęs „razbaininku“), nuoskaudų dėl cenzūros, uždraudusios jo eilių knygą.
 
Ne vienas dramos specialistas, rašęs apie Glinskio kūrybą, siejo ją su žiaurumo teatru. Anot Algirdo Landsbergio, Glinskis „naudoja Artaud bjaurumo teatro įrankius, kurdamas apčiuopiamus blogio garsus, kvapus ir pavidalus“. Algirdas Landsbergis, „Blogio veidai trijose lietuviškose dramose“, Metmenys, 1973, kn. 55, p. 124. Tie „įrankiai“ apibendrinami Ilonos Gražytės-Maziliauskienės:
 
Glinskio veikale daug išorinio žiaurumo – žaizdų, „kankinimo sosto“, traiškančios jėgos, šlykščių detalių (žiurkės deginimo scenoje), isterikos, blasfemijos, Rabelais tipo grubaus juoko, ritualų, primenančių de Sade’ą, folklorinių motyvų ir žemės lyrizmo, bet visa tai tik rėmai esmei: kūrėjo laisvė sunaikina asmens meilės ryšius, dvasinis pradas sunkiai nugali išbadėjusio kūno ir lyties alkį. Ilona Gražytė-Maziliauskienė, Idėjų inventorius: literatūros kritika, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 296.
 
Galios institucijoje – paauglių internate – vyksta ir pjesės Kingas (1980) veiksmas.
 
1962 metais baigęs Pedagoginį institutą buvau paskirtas į Pravieniškių pataisos darbų koloniją. Mokytoju lituanistu. Po to teko padirbėti Juodšilių specialiojoje mokykloje. Pamačiau, kuo viskas tokiose įstaigose paremta. Intrigomis ir kumščiu. Šį modelį pavaizdavau „Kinge“. Spektakliu, kurį režisavo J. Vaitkus, labai pasipiktino Juozas Baltušis. Kaip galima taip dergti tarybinę visuomenę?! Vadinasi, pataikiau – visa sistema valdoma pagal kalėjimo modelį. „Tiesiog kitokio plauko padaras“. Audriaus Musteikio pokalbis su Juozu Glinskiu, www.bernardinai.lt.
 
Dramaturgas iš tiesų pataikė – spektaklio anšlagai truko kelerius metus. Universalumą pastebėjo ir Gražytė-Maziliauskienė:
 
Nusikaltusių jaunuolių internatas yra mikropasaulis, kuriame vyksta universalus žaidimas – nuoga jėga žaidžia su savo aukomis. Ilona Gražytė-Maziliauskienė, Idėjų inventorius: literatūros kritika, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 299. 
 
Pjesėje neišskirtas vienas pagrindinis herojus, prieš žiūrovus vyksta paauglių konfliktai, kova dėl dominavimo ir smurtas parodo skirtingus savo veidus – institucinį, fizinį, psichologinį. Pasak Vytauto Kubiliaus, personažų veiksmus ir mintis Kinge valdo sovietinių lagerių ir pirmapradžių instinktų suformuota žiaurumo patologija.
 
Jie šneka nerišlia pykčio ir depresijos kalba, tyčiodamiesi iš visko, trankydamiesi ironiškais frazeologizmais [...] bei erotiniais vaizdiniais, kur telikęs fizinis nuogumas ir prievarta. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 615. 
 
Apie Jono Vaitkaus pastatytą Kingą Valdas Vasiliauskas rašė:
 
[V]isomis priemonėmis žiūrovams daromas kone fizinis spaudimas – riksmu, bjaurumu, krauju, apnuogintu kūnu, erotika, įgaunančia sadizmo ir kitas perversijų formas. Programiškai siekiama emociniais smūgiais sudaužyti „ketvirtąją sieną“, išjudinti publiką, kad ji pasipiktintų rodomu gyvenimu ir pradėtų veikti, geisdama jį pataisyti. Valdas Vasiliauskas, Teatras be iliuzijų, Vilnius: Vaga, 1989, p. 56.
 
Glinskio dramaturgija įteisino „natūralistinio šiurkštumo stilistiką, reikalingą žiaurumo teatrui, ir grotesko poetikos sankcionuotą nevilties intonaciją, pasaulio blogio ir netvarkos demoniško pirmapradiškumo nuostatą“. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 616. Jo pjesės suteikė nemažai impulsų režisieriaus Jono Jurašo kūrybiniams ieškojimams Kauno dramos teatre ir vėliau Amerikoje, kur 1978 m. buvo pastatyta Glinskio pjesė Pasivaikščiojimas mėnesienoje. Atrodo, kad tai vienintelis atvejis, kai lietuvio rašytojo kūrinys pateko į užsienį ir ten buvo paviešintas, nors ir nenurodžius autoriaus pavardės. Tai buvo savotiškas Grasos namų tęsinys, kurį režisierius ir dramaturgas kartu aptarinėjo dar Vilniuje, o pjesės prototipais tapo tuometiniai aukščiausios valdžios žmonės, tik gerokai pasendinti, paversti pamišėliais pensininkais. „Tiesiog kitokio plauko padaras“. Audriaus Musteikio pokalbis su Juozu Glinskiu, www.bernardinai.lt. Aušra Marija Sluckaitė pjesę apibūdina kaip artimą Antonino Artaud (Arto) žiaurumo teatrui, joje įvairiais pavidalais prasiveržia vidinių monologų fragmentai, košmariškos tikrovės vaizdiniai. Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Po Dvynių ženklu, Vilnius: Vaga, 1994, p. 49, 55.
 
 
 
 
Be žiaurumo teatro, Lietuvoje buvo gerai žinomas ir absurdo teatras, kurio elementų galima rasti Sajos dramaturgijoje ir mažai kam žinomose, tačiau išskirtiniu teatro istorijos reiškiniu tapusiose Arvydo Ambraso (1947–1970) ir Regimanto Midvikio (g. 1947) pjesėse, vaidintose Vilniaus dailės instituto studentų Koridoriaus teatre. Spektakliai ir buvo vaidinami instituto koridoriuje. Marcelijus Martinaitis prisimena:
 
Tas koridorius būdavo taip prisikimšęs, kad vos rasdavai kur pastatyti bent vieną koją. Vien tas susilietimas su beveik nepažįstamais žiūrovais priminė stovėjimą susiglaudus prie silkių, „daktariškos“ dešros ar pamėlynavusių, broileriais vadinamų viščiukų, „išmetamų“ įvairių propagandinių švenčių išvakarėse. Jokie šiandieniniai performensai negali sukelti tokio kolektyvinio dalyvavimo įspūdžio. Bijau sakyti, jog tai Lietuvoje buvo toks vienkartinis ir gal paskutinis teatras, kuriame ir aš dalyvavau, stovėdamas ant vienos kojos, kaip ir tinka absurdo teatre, – tai labai ryškiai po kelių dešimtmečių vis prisimenu. Marcelijus Martinaitis, „Atpažintas nepažįstamasis“, in: Arvydas Ambrasas, Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 237.
 
Absurdo teatro idėjomis, kurios pasiekė daugiausiai per lenkų ir rusų vertimus, paremti studentų spektakliai sulaukė dėmesio ir iš teatro profesionalų (komplimentų negailėjo ir Juozas Miltinis), ir iš administracijos, kuri nepatogios jaunimo veiklos stengėsi atsikratyti.
 
Ambrasas, Vilniaus dailės instituto studentas, charizmatiškas poetas, ne vieno amžininko prisimenamas kaip kartos veidas.
 
Kartos pradžia neįsivaizduojama be Arvydo Ambraso poezijos. Jo plonutė vienintelė ir jau pomirtinė knygelė Žeme, nepalik mūsų (1974) tampa kartos topu. […] Šie žodžiai, dabar gal ir neturintys tokio poetinio magnetizmo, tada savaip svaigino tos kartos jaunimą. Imponavo jie kasdienybės bruožu, sakymo tikrumu, asmenybės laikysena. Rita Tūtlytė, „‘Gėlių vaikaiʼ ir ‘blogio gėlėsʼ“, in: Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 98, 99.
 
Kitaip negu pripažintų lietuvių dramaturgų kūriniuose, Ambraso ir Midvikio pjesės neturi tiesioginių politinių ir socialinių aliuzijų, veikia tik bendriausiais vaizdiniais, kurie yra labiau egzistenciniai negu politiniai. Jų tekstas atrodo švaresnis, veiksmas vyksta sunkiai nusakomose erdvėse. Pjesės Duobė personažai, patekę į duobę, negali arba nenori iš jos išlipti. Į ją įkritęs kur kas optimistiškesnis pilietis kaipmat išlipa. Duobėje personažai telefonu įsigyja bilietus vykti traukiniu į Baltąjį miestą, bet taip niekada ir neišvyksta. Viršuje dirba sizifiški duobkasiai, užkasinėjantys duobes ir tuo pačiu iškasantys kitas. Išlipę iš vienos duobės personažai patenka į kitą.
 
Buvo aišku kaip dieną – nors apie tai nederėjo garsiai šnekėti, – kad „Duobė“ kalba apie visų mūsų tuometinę situaciją: istorinę ir kultūrinę okupacijos duobę, kurioje ne dėl savo kaltės gyvuojame, į kurią kiekvienas reaguoja savaip ir kurią įveikti anaiptol ne visi turi vilčių. […] Bet anapus politinės alegorijos slypėjo kažkas dar įdomesnio – universali metafora apie žmogaus egzistenciją, apie jo įsivėlimą į laikinąją būtį, apie jo niekada neišsipildančias viltis, be kurių gyventi vis dėlto neįmanoma. Tomas Venclova, „Apie ‘Duobęʼ ir ‘Maratonąʼ, o gal labiausiai apie jų kontekstą“, in: Arvydas Ambrasas, Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 240–241. 
 
Pjesėje Maratonas aktoriai vaidina nuolat bėgdami, tačiau lenktynės beprasmiškos, niekas nežino, kas atsiliko, kas pirmauja, o pabaigoje personažai sėdi prie finišo ir laukia nugalėtojų, kurių vis nėra. Tomas Venclova prisimena:
 
Tiesioginių užuominų apie gyvenamąjį laiką beveik nebuvo – liko universali metafora, bet jau kita. Statiką pavadavo pseudodinamika – herojai, tarsi priežodžio voverės, bėgo uždaru ratu, tai pasivydami kits kitą, tai atsilikdami, kartkartėmis išrėkdami siurrealistinės poezijos eilutes, tuščiai filosofuodami, įsiveldami į ne itin prasmingus dialogus. Kalbos stereotipus ir alogizmą, jos klišes ir retorines figūras „Maratonas“ parodijavo galbūt meistriškiau nei „Duobėje“. Tomas Venclova, „Apie ‘Duobęʼ ir ‘Maratonąʼ, o gal labiausiai apie jų kontekstą“, in: Arvydas Ambrasas, Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 243. 
 
 Paskutinė pjesė – „vieno veiksmo sapnas atvirom akim“ – Pirmadienio popietė buvo parodyta jau po Ambraso mirties. Kalėjimas, ligoninės palata, biurokratijos beprasmybė ir sokratiški dialogai apie asmens laisvę.
 
Mane kalinančios sienos susilies su mano oda. Įdomu. Mano oda – mano kalėjimas – mano oda. Viduj kalėjimas, išorėj – laisvė. Tai kiautas… Arvydas Ambrasas, Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 202. 
 
Po Ambraso mirties jo bendraminčiai pastatė visą trilogiją, tačiau greit buvo sutaršyti ideologiškai ir išvaikyti.
 
Ambrasas mirė 23-ejų. Jis ir jo bendraminčiai žinojo, kad liga nepagydoma. Gal todėl tos pjesės tokios grynos ir taiklios. Nebuvo laiko kompromisams, nebuvo laiko gudrioms prisitaikymo taktikoms, nebuvo laiko tarnystei, lojalumui, kuris vėliau leistų „laisviau“ dirbti. Bet ar ne per didelė kaina už bekompromisę laisvę?
 
 
A. Ambrasas, Žeme, nepalik mūsų, 1979
Greta Medelytė, Dedikacija Arvydui Ambrasui, Literatų gatvė, Vilnius
Modernaus meno centras
Iš kairės: režisierius Henrikas Vancevičius, aktorius Laimonas Noreika ir poetas J. Marcinkevičius, spektaklis Mažvydas
 
Ši studentų trilogija sukurta tais pačiais metais, kaip ir Sajos trilogija Oratorius, Maniakas ir Pranašas Jona (visos pastatytos 1967) bei groteskiška pjesė Mamutų medžioklė (pastatyta 1968). Ambraso mirties metais pasirodo ir Glinskio Grasos namai. Po Ambraso mirties Koridoriaus teatras buvo išvaikytas, o oficialioje scenoje tuo metu karaliauja kita trilogija – Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) Mindaugas (1968), Katedra (1971), Mažvydas (1976). Priešingai negu anksčiau minėtos pjesės, Marcinkevičiaus poetika buvo konservatyvi, tačiau randanti atgarsį publikoje. Alfonsas Nyka-Niliūnas Mindaugą tik su išlygomis vertina kaip kokybinį autoriaus šuolį:
 
[I]š naujausios šių dienų dramaturgijos perspektyvos žiūrint ir lyginant jį su Ghelderodeʼu, Brechtu, Sartreʼu, Ionesco, Dürrenmattu, Beckettu, Genet, Mrożeku etc., Mindaugas daug kam atrodys sunkiai bepateisinamas anachronizmas: istorinė eiliuota drama 1968 metais! [...] Recenzentui noromis nenoromis tenka atsižvelgti į specifinę (Lietuvos) situaciją ir vertinti iš tos situacijos perspektyvos, nes, kaip visiems gerai žinoma, socialistinio realizmo zonoje vakarietiškas modernizmas lig šiol tebelaikomas antiliaudine apraiška, vedančia į formalizmo nuodėmę ir apolitiškumą. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 374.
 
Nors, kaip matome iš Sajos, Ambraso, Glinskio pavyzdžių, buvo Lietuvoje ir vakarietiško modernizmo ženklų, tačiau būtent konservatyvios raiškos Marcinkevičiaus pjesės sovietmečiu tapo masiškiausiu teatro reiškiniu. Kodėl?
 
Marcinkevičius savo dramoje atsigręžė į Lietuvos istoriją ir sukūrė emocingus santykius su Lietuva tuo metu, kai viešai minėti Lietuvos vardą be būdvardžio „tarybinė“ buvo sudėtinga. Pjesėje Mindaugas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius bando sukurti Lietuvos valstybę, suvienyti kunigaikščius ir gentis į vieną kumštį. Mažvyde pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas ne tik Prūsijoje kuria lietuviškos raštijos pradžią, bet ir ilgesingai prisimena Lietuvą. Katedroje matome architektą Lauryną Gucevičių, statantį vieną iš Vilniaus ir visos Lietuvos dvasinių simbolių, liudijusių žmogaus kūrybiškumo dramą. Anot Vandos Zaborskaitės, „[p]irmąsyk Lietuvos valstybingumo idėją ir jos reprezentaciją [sovietmečiu] į teatro sceną išveda Just. Marcinkevičius su ‘Mindauguʼ, ‘Katedraʼ“. Vanda Zaborskaitė, Tarp istorijos ir dabarties, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 213.
 
Marcinkevičiaus kūriniai buvo priimami kaip kalbantys tiesą, išsakantys tautos skausmą, viltis, lūkesčius, kuriais gyveno didžioji dauguma lietuvių. Okupuotos tėvynės, gimtosios žemės, kalbos, istorijos, nuslopinto, užgniaužto religingumo temos kėlė žmonių sąmonėje atpažinimą, jaudulį, besąlygišką pasitikėjimą kalbančiuoju. Šios poetinės pjesės buvo ne tiek istorinės, kiek steigiančios ir puoselėjančios kolektyvinę atmintį, kalbančios tuometiniam žiūrovui apie jo tapatybę ir dabartinę  situaciją. Marcinkevičius neabejotinai kūrė ir tuometinės Lietuvos metaforą:
 
Kalėjimas, kur esam uždaryti.
Pro vieną jo plyšelį mus pasiekia
Mažytis spindulėlis ateities.
Pro kitą jo plyšelį prasiskverbia
Dulkelė praeities. Bet mes nežinom,
Kur linkui juda dabartis. Vadinas,
Mes net nežinom, taip, mes net nežinom,
Kur praeitis, kur ateitis. Justinas Marcinkevičius, Raštai, t. 3, Vilnius: Vaga, 1982, p. 112.
 
Žmonės atpažino personažų dramose savo asmeninę sudėtingą prisitaikymų, kompromisų dramą sovietmečiu ir drauge visos Lietuvos likimą. Patosu ir simbolika persmelkti spektakliai buvo išgyvenami labai emocionaliai, žmonės susikabindavo, verkdavo, skanduodavo „Lie-tu-va!“. Daugybėje prisiminimų kalbama, kad tie spektakliai buvę savotiškos Sąjūdžio mitingų repeticijos.  Žiūrovų gausą šiandien būtų galima lyginti su populiariausių muzikantų pasirodymais, o tų renginių rimtį, auditorijos susikaupimą – su svarbiausiais, reikšmingiausiais visuomeniniais įvykiais.
 
Šiandien skaitant prisiminimus ir lyginant juos su pjesėmis kyla klausimas, ką žmonės matė ir ko nenorėjo matyti tuose spektakliuose. Lietuvos istorija čia pateikiama pagal sovietinės istoriografijos (kovos su amžinais priešais vokiečiais, neužsimenant apie lietuvių kovas su rytiniais kaimynais) ir ideologijos (bažnyčios ir kunigų juodinimas) nuostatas. Mažvydas, godžių ir fanatiškų katalikų iš Vilniaus išvarytas protestantų kunigas, pjesėje supasaulietintas, rūpinasi socialine vargšų gerove, raštingumu, svajoja apie Lietuvą, visą savo darbą jai aukoja, o kunigystė – tik jo profesija. Mindauge religija tampa ir karų priežastimi, ir asmenine tragedija. Išprotėja Morta, nebegalėdama atskirti, kuris dievas yra tikrasis, kuriam reikia melstis. Katedroje vyskupas – klastingas, veidmainis, laužantis ne tik dvasininkui, bet ir pasauliečiui galiojančias moralės normas.
 
Tai ir kita rodo, kad Marcinkevičius rašė dramas, kuriose buvo sakoma pusė tiesos. Jau tuo metu tokia strategija turėjo ir šalininkų (geriau mažiau negu nieko), ir priešininkų, manančių, kad pusė tiesos niveliuoja ir diskredituoja tiesą apskritai.
 
Tačiau Marcinkevičius ir jo bičiuliai į kompromisus ėjo sąmoningai, suvokdami, ką ir vardan ko aukoja. Viešo kalbėjimo apie Lietuvą, jos istoriją, jos kalbos puoselėjimo kainą suprato ir to meto publika. Galima sakyti, kad ji nematė to, kas buvo rašoma ideologiniais sumetimais, suprato, kad vadovaujamasi principu „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“, nes ir patys buvo priversti veidmainiauti, apsimetinėti kasdieniame, profesiniame, viešajame gyvenime. Eilėraščio „Nuo girių dvelkia vėsa“ situacija, kurioje eini „kartodamas lūpomis: taip, / o siela vis šaukdamas: ne“, daugumos buvo asmeniškai išgyventa. Marcinkevičius nedalyvavo disidentiniuose judėjimuose, pogrindinėje veikloje, jo kelias buvo viešas, kad ir ne toks radikalus, tačiau daugelio žmonių matomas, darantis didžiulį poveikį, kurio negalėjo sukelti pogrindiniai judėjimai. Marcinkevičiaus autoritetas Sąjūdžio metais buvo milžiniškas.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Rekomenduojami šaltiniai Iliustracijų šaltiniai

„Tiesiog kitokio plauko padaras“. Audriaus Musteikio pokalbis su Juozu Glinskiu
www.bernardinai.lt
„Informacija apie J. Grušo tragedijos ‘Herkus Mantasʼ svarstymą“
Literatūra, 1940–1960: dokumentų rinkinys, Vilnius: Academia, 1992
ARVYDAS AMBRASAS
Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai
Sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009
JUOZAS GLINSKIS
Balsas: dramos
Vilnius: Vaga, 1983
VYTAUTAS KUBILIUS
XX amžiaus literatūra
Vilnius: Alma littera, 1996
ALGIRDAS LANDSBERGIS
„Blogio veidai trijose lietuviškose dramose“
Metmenys, 1973, kn. 55, p. 124
JONAS LANKUTIS
Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai
Vilnius: Vaga, 1988
LORETA MAČIANSKAITĖ
„Tiesos kaukės Juozo Grušo kūryboje“
Juozas Grušas: Mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Grušo 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga, sudarytoja Loreta Mačianskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Raštai
Vilnius: Vaga, 1975–1978
ILONA GRAŽYTĖ-MAZILIAUSKIENĖ
Idėjų inventorius: literatūros kritika
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004
ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika
Vilnius: Baltos lankos, 1996
REDA PABARČIENĖ
Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai
Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010
AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ
Po Dvynių ženklu
Vilnius: Vaga, 1994
VIKTORIJA ŠEINA
„Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė“
„Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė“
RITA TŪTLYTĖ
„‘Gėlių vaikaiʼ ir ‘blogio gėlėsʼ“
Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 93–102
ANTANAS VAIČIULAITIS
Knygos ir žmonės
Vilnius: Vaga, 1992
VALDAS VASILIAUSKAS
Teatras be iliuzijų
Teatras be iliuzijų
VANDA ZABORSKAITĖ
Tarp istorijos ir dabarties
Vilnius: Tyto alba, 2002
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.