Lietuvių dramaturgija tuo metu išsitenka gana konservatyvioje poetikoje, tačiau kultūrinei atminčiai svarbi Justino Marcinkevičiaus poetinė dramaturgija ir modernistinių ambicijų turinčių Juozo Glinskio, Kazio Sajos savotiškos žiaurumo ir absurdo teatro versijos. Dramaturgija visuomenei turėjo stiprų emocinį poveikį. Anšlaginiuose antisovietinių poteksčių prisodrintuose spektakliuose publika išgyvendavo bendrą Lietuvos likimą ir savo dramatišką situaciją nelaisvoje valstybėje.
Tradicinio ir modernaus teatro kryptys susipina Juozo Grušo (1901–1986) kūryboje. Jo tekstai apima lietuvių dramaturgijos pagrindinių problemų spektrą: Lietuvos istorija (Herkus Mantas, 1957, Barbora Radvilaitė, 1972, Švitrigaila, 1976, Unija, 1977), beprotybė, valstybė kaip psichiatrinė ligoninė arba kalėjimas (Pijus nebuvo protingas, 1974, Cirkas, 1976), dabartis, vaikų tėvų konfliktai (Meilė, džiazas ir velnias, 1967). Grušo dramų „personažai dažnai idealizuoti, sustambinti, susimbolinti, jie skelbia didžiąsias vertybes ir neginčijamas tiesas“. Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 127. Sovietmečiu toks tiesos sakymas atrodė gyvybiškai svarbus, o šiandien pasyvi Grušo recepcija ir reti teatro pastatymai rodo, kad su tokiais „teisingais“ personažais šiuolaikiniam žmogui sunku kalbėtis. Pačių kūrinių strategijose, panašiai kaip ir Marcinkevičiaus dramose, randama nemažai prisitaikymo prie sovietinio diskurso ženklų. Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.
Šiaip ar taip, Grušo drama Herkus Mantas (1957) buvo pirmas toks ryškus dramos įvykis lietuvių dramaturgijoje nuo 1945 m. Šį, kaip ir vėlesnius įvairių rašytojų kūrinius apie prūsų likimą, publika, žinoma, priėmė visų pirma kaip kalbančius apie pačių lietuvių likimą – okupaciją, kovą su priešu, priešinimąsi tautos išnykimo pavojui. Ideologinius funkcionierių lūkesčius ši pjesė taip pat atitiko. Rašytojų sąjungoje svarstant pjesės tekstą buvo pažymėta, kad „Prūsų sukilėlių vadas pavaizduotas kaip švari, ryžtinga asmenybė, kovojanti ne tik su kryžiuočių agresija, bet ir su luomų nelygybe, prietarais, tamsumu“. „Informacija apie J. Grušo tragedijos ‘Herkus Mantasʼ svarstymą“, Literatūra, 1940–1960: Dokumentų rinkinys, Vilnius: Academia, 1992, p. 278.
Modernistinį šios pjesės lygmenį galima bandyti įvardyti kaip egzistencializmo filosofijos atgarsius.
Ši įtaka viešai nereflektuota paties autoriaus, neįvardinta sovietmečio literatūros kritikoje ir dar ne tokia ryški, kaip vėlesnėse Grušo dramose […]. Prielaidos egzistencializmui slypėjo epochos dramatiškoje dvasioje, žūtbūtinio pasirinkimo situacijoje, kuri Lietuvoje buvo ne lengvesnė nei, tarkime, Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais […]. Egzistencialistams būdingas vertybinis užsiangažavimas, moralinių imperatyvų kalba, ribinės situacijos, maišto, laisvės, absurdo potyris, noras išsiaiškinti tiesą. [...]
Herkuje Mante pirmą kartą sovietmečio literatūroje taip stipriai, kaip įmanoma tik tragedijoje, nuskamba emancipuoto individo balsas. Vadas gina savo žmogiškumą, teisę į asmeninę laimę („Aš esu tik žmogus, o jums reikia didvyrių“). Reda Pabarčienė, Kurianti priklausomybė: lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 130–133.
Aliuzijų į sovietmečio visuomenę netrūko ir kitose pjesėse (Pijus nebuvo protingas, Cirkas). Dėl moralinių problemų kėlimo ir tiesos sakymo Grušas pelnė donkichotiško tiesos sakytojo amplua.
Metaforiškai kalbant, Grušo literatūrinė kūryba ir yra tiesos kaukė, o dar tiksliau sakant – veidas. Kitu laiku gyvenantiems jau kartais kelia nuobodulį pamoksliška šio veido išraiška ar erzina gausūs literatūrinių klišių apgamai, tačiau viską galime atleisti dėl gilių tiesos raukšlių, kurias išgraužė humanisto ašaros. Loreta Mačianskaitė, „Tiesos kaukės Juozo Grušo kūryboje“, in: Juozas Grušas: Mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Grušo 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga, sudarytoja Loreta Mačianskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 99.
Didžiausio pasisekimo sulaukęs Grušo kūrinys – pjesė Meilė, džiazas ir velnias. Laiške Vaičiulaičiui Grušas rašė, kad šios pjesės pastatymai tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje „eina, galima sakyti, su skandališku pasisekimu“. Antanas Vaičiulaitis, Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992, p. 166. Pjesėje susiduria trys nuobodžiaujantys, jokių moralinių ribų nejaučiantys, dekadansišką (sovietiniu supratimu) muziką – džiazą – grojantys jaunuoliai ir mergina Beatričė, savotiškas moteriškas donkichotiškumo pavyzdys, bandanti išgelbėti „velnio apsėstus“ jaunuolius, rasti ir pažadinti juose gėrio sėklą.
Komentarai
Rašyti komentarą