Nuo 6 iki 7 dešimtmečio vidurio Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas, 1909–1991) buvo ir vienas populiariausių, ir vienas geriausių prozininkų. Jam būdingas gyvas pasakojimas, įtaigūs dialogai, kai kur ideologinės schemos gerai paslėptos arba gyvai įkūnytos, pridengtos sodraus realizmo tradicija. Šiandien galima išgirsti nostalgiškų prisiminimų apie Baltušio kūrybos tuomet darytą įspūdį, bet tas įspūdis greičiausiai susijęs su istorinėmis aplinkybėmis, kuriose Baltušio proza atsirado, ir su pačių žmonių to meto išgyvenimais. Daugelis ragina nepainioti literatūros ir politikos, bet politika ir ekonomika, deja, „dalyvauja“ visose gyvenimo srityse, o kai kam atrodo, kad Baltušio atveju tas dalyvavimas itin akivaizdus. Rašytojo laikysena ir jo tekstai nėra atskiros erdvės, o sovietmečiu tie dalykai buvo akivaizdžiai susiję.
Taip, Baltušio pasakojimas sodrus, gyvas, bet linijinis, „vienkinkis“, kaip sakė Vytautas A. Jonynas, dialogai dažniausiai tikroviški („nusiklausyti“, užrašyti), tačiau veikėjų paveikslai piešiami ne itin preciziškais psichologiniais atspalviais, veikiau matyti ideologinis pamatas: vargšai valstiečiai ir išnaudotojai ponai, tik ir bandantys „apstumti“ bėdžius. Realistinis tekstas, kitaip negu, pvz., Vaižganto, nepasitraukia nuo socialinių problemų tematikos, nėra „aukštesnio“ lygmens. O su moderniuoju menu Baltušio santykis buvo komplikuotas – štai ką liudija Jonas Mackonis, dirbęs Jaunimo gretų redakcijoje:
Į redakcinės kolegijos posėdžius ateidavo mūsų garbusis prozininkas Juozas Baltušis. Su juo ne sykį aršiai ginčijomės dėl avangardo, kurio jis neapkentė. Net kylantį jauną poetą Sigitą Gedą jis vadino... mūsų poezijos gėda. Bet labiausiai Baltušis nemėgo Kazimiero Valaičio, neseniai jo sutuoktinės Monikos Mironaitės dukterį palikusio su vaikeliu ir vedusio Kipro Petrausko dukrą Aušrą.
– Tai gražeiva parazitas! Aš pasistengsiu, kad jį, kaip veltėdį, ištremtų iš Vilniaus.
Aš juokais įrodinėjau, kad nieko iš to neišeis, kad Valaitis – talentingas dailininkas, apie kurį kada nors bus rašomos monografijos.
Čia Baltušis neištvėrė:
– Koks tas jo, atsiprašant, menas?! Kartą jis man įrodinėjo, kad jam daikto ir tikrovės nereikia, jam egzistuoja tik erdvė ir judėjimas. Štai kad ir sąvoka „bėga“. Jis ją bandys išreikšti tik banguojančių, vibruojančių linijų žaismu. O aš jam sakau – pirmiausia norėčiau matyti, kas bėga ir kur. Gal tai bėga sprinteris, norėdamas laimėti prizą, gal žmogui vidurius paleido ir jis bėga į būdelę, gal girtuoklis bėga nuo savo bobos, kuri jį vejasi su kočėlu...
Ar galima pykti ant didžiojo realisto už tai, kad jis neapkentė avangardo ir naujų skersvėjų? Galima tik atlaidžiai nusišypsoti.
De gustibus non est disputandum. (Dėl skonio nesiginčijama – lot.)
Geriausią savo kūrinį Baltušis parašė vėliau, 8 dešimtmečio pabaigoje. Iki šių dienų dėmesio vertas lieka Baltušio romanas Sakmė apie Juzą (1979), nors jo vertinimai ir nevienareikšmiški. Vytauto Kubiliaus įrašas dienoraštyje (1979 02 17):
Perskaičiau naują Baltušio romaną. Gal tai geriausias jo kūrinys. Lyrinė giesmė senajam lietuviškam kaimui, jo moraliniams pagrindimams, jo apeigoms. Čia mažiau bėra tų kietų socialinių schemų. Daugiau nuotaikos. Vytautas Kubilius, Dienoraščiai 1978–2004, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 14.
Šio romano vertę pripažino ir tie, kurie šiaip neneigė Baltušio, kaip asmenybės, darytų kompromisų. Pagrindinis romano veikėjas Juza, atstumtas merginos, įsikuria nuošalioje, pelkėtoje Kairabalėje ir savo rankomis padaro tą žemę dirbamą ir gyvenamą. Per tokį atsiskyrėlį, gyvenantį kemsynėje, vaizduojamas dramatiškas XX a. istorinis laikotarpis. Juza savo namuose per karų suirutes priglaudžia ir slepia tiek dešiniuosius, tiek bolševikus, tiek žydus. Juzos paveikslas grynakraujis, atviras, nepolitizuotas, nebent juokais galėtume jį palyginti su anarchistu (taip jį išvadina viršaitis, nes Juza nemoka valdžiai mokesčių, aiškindamas, kad pats susikūrė žemę, kurią dirba). Tačiau bendresniame kontekste matome tipišką lietuvio mentaliteto bruožą – norą lįsti į kemsynus, užsidaryti nuo pasaulio ir tik tokiu būdu išsaugoti tyrą sąžinę. Istorija slenka pro pirmapradėje būsenoje paskendusią Kairabalę, tik retkarčiais sudrumsdama jos palaimingą pasaulio pradžios būseną. Lietuvis tarsi vis neišmoksta atsakingai ir garbingai elgtis. Tačiau romanas įtikino ir to meto lietuvių egzodo kritiką, ir yra mėgstamas šiuolaikinių prancūzų skaitytojų – jiems neužteko vieno šio romano leidimo. Na, gal išskyrus Alfonsą Nyką-Niliūną, kuris 1996 m. dienoraštyje rašė:
Pesimizmo banga. Tauta, kuriai Montvila, Mozūriūnas, [...] etc. yra poetai, Baltušis – didelis beletristas ir Bronius Radzevičius – Proust, intelektualiai tebėra neišsivadavusi. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai, 1976–2000, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 467.
Nors Montvila ir Mozūriūnas sunkiai lygintinti su Baltušiu ir Radzevičiumi, bet pastarųjų autorių beribis aukštinimas kartais sunkiai paaiškinamas.
Bet ir čia matome keistą fenomeną. Prozoje, kaip ir poezijoje, vyresnioji karta savo geriausius kūrinius parašė jau po jauniausiųjų eksperimentų. Sakmė apie Juzą atsiranda po Juozo Apučio, Sauliaus Tomo Kondroto, Broniaus Radzevičiaus, Bitės Vilimaitės, Sauliaus Šaltenio, Icchoko Mero publikacijų, lygiai kaip Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Albinas Žukauskas geriausius kūrinius parašo po Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Juditos Vaičiūnaitės ir kitų moderniųjų autorių debiutų. Šių debiutų nebūtų buvę be vyresniųjų pirmųjų kūrinių, kurie sukūrė tam tikrą, kad ir sąlyginę, institucinę užuovėją, tačiau kūrybiškai jaunieji inspiravo vyresniuosius. O jeigu Sakmę apie Juzą įdėtume į tą kontekstą, kuris buvo įdomiausias jaunimui ir jų literatūriniams ieškojimams (tarkim, „Led Zeppelin“ muzika), tuomet reikėtų sutikti su Nykos-Niliūno įspūdžiu, susidarančiu kitoje kultūrinėje aplinkoje:
Grįžęs namo dar mėginu skaityti prieš porą dienų gautą (pagaliau!) Baltušio Sakmę apie Juzą (kurią visi taip gyrė, net rusai (Literaturnaja gazeta), bet tuojau pat turiu atidėti į šalį: perdėtas, įkyria maniera virtęs pseudoliaudiškas visko hiperstilizavimas (jautiesi lyg vaikščiotum ant kojūkų) jau po keliolikos puslapių atima bet kokį norą tęsti. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai, 1976–2000, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 224.
Sąjūdžio metais užteko Baltušiui viešai per televiziją suabejoti Lietuvos nepriklausomybės galimybe, ir žmonės jo knygas ėmė deginti. Numylėtinis tapo prakeiktuoju. Kontroversiški vertinimai iki šiol priešina tiek politikus, svarstančius jo garbės piliečio klausimą, tiek literatūros mokytojus bei kritikus, svarstančius, kokia jo vieta lietuvių literatūros kanone.
Komentarai
Rašyti komentarą