Iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdis literatūroje yra pats nekalčiausias dalykas ir jokios ideologijos jame nėra, nes nėra jos ir pačioje gamtoje. Bet sovietmečiu nepolitizuotų gyvenimo ir meno sričių nebuvo. Kiekviena politinė santvarka, o ypač totalitariniai režimai, siekia savo teisėtumą įtvirtinti visais įmanomais būdais. Kad ir kaip keistai skambėtų, gamta taip pat turi patvirtinti režimo teisėtumą.
Neteisingu gamtos vaizdavimu pačiame pirmajame rašytojų auklėjimo pokaryje etape buvo apkaltintas Eduardas Mieželaitis 1946 m. Vėliau, 1951 m. minint penkerių metų sukaktį nuo garsiojo Ždanovo nutarimo dėl žurnalų Zvezda ir Leningrad, pagal Maskvos pavyzdį Lietuvoje suorganizuojama kampanija, kurioje į kritikos ugnį papuolė tuo metu pasirodę Vinco Mykolaičio-Putino, Alekso Churgino, Kosto Korsako, Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių rinkiniai. Pagrindinis kaltinimas poetams – jų kuriami peizažai ideologiškai neutralūs, juose nėra sovietinės santvarkos ženklų, gamta nedalyvauja komunizmo statybose, poetizuojamas senasis ir „nepažangus“ gyvenimo būdas, gailimasi praeities laikų ir idealizuojama „buržuazinė“ Lietuva. Plačiau apie šią kampaniją žr. Elena Baliutytė, Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika, 1945–2000, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 41–45.
Šiandien gali atrodyti nesuvokiama, tačiau kalbėti apie saulę, ežerus, laukus be būdvardžio „tarybinis“ galėjo būti pavojinga. Vienas svarbiausių to meto kultūros ideologų Jonas Zinkus apie Mykolaičio-Putino rinkinį Sveikinu žemę kalbėjo šitaip:
Šiame eilėraštyje, parašytame 1945 metais, kuomet tarybinė liaudis pergalingai užbaigė Didįjį Tėvynės karą ir tuo išgelbėjo visą žmoniją nuo fašistinio maro, kuomet visų tarybinių tautų ir, visų pirma, didžiosios rusų tautos didvyriškų pastangų dėka ir lietuvių tauta buvo išgelbėta nuo neišvengiamos pražūties ir fizinio sunaikinimo, – V. Mykolaitis-Putinas sveikina žemę ir nelaiko būtina pavadinti vardu arba pasakyti, kad ji yra tarybinė [...] Mykolaičio-Putino žemė aiškiai nacionalistinė. Be pavasario žiedų, saulės ir vėjo, žemę sveikina vienintelė beasmenė figūra – artojas. Bet ir šis artojas nieko nežino apie tai, kad į Lietuvos kaimą grįžo Tarybų valdžia ir padarė galą dvarininkų ir buožių viešpatavimui, ištikimų Vakarų imperialistų tarnų – lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų viešpatavimui. Rusiškame eilėraščio vertime, įdėtame Lietuvos TSR Valstybinės grožinės literatūros leidyklos tais pačiais 1950 metais išleistoje antologijoje „Lietuvių poezija“, dingo net ir šis paslaptingas artojas. Jonas Zinkus, „Apie kai kuriuos ideologinius iškraipymus lietuvių poezijoje“, Literatūra ir menas, 1951 08 12.
Vladas Mozūriūnas, kaip tais laikais buvo būtina, straipsnyje, kuriame priėmė kritiką, tvirtino, kad peizaže turi atsispindėti vienas svarbiausių sovietinės ideologijos mitų – pažangos mitas. Pažanga turi būti matoma ir gamtoje, gamta turi tapti istoriška ir politiška, dalyvauti politiniuose procesuose, o politiniai procesai atsispindėti gamtoje. Gamtos vaizduose įžiūrimas Stalino kūnas, plg. Teofilio Tilvyčio eilėraštį „Peizažas“: Iš: Pergalė, 1950, Nr. 7, p. 7.
Peizažas
Tauragnai, Utena, Anykščiai, Zarasai –
Gerai pažįstamas, gražus gimtinės veidas.
Nuo Zarasų iki Klaipėdos ištisai
Po žemę vaikšto artimas kurantų aidas.
Nuo Zarasų iki Klaipėdos ištisai
Po žemę vaikšto artimas kurantų aidas.
Įsiklausai ir taip ilgai žiūri tolyn:
Rugių laukai – tai jo baltoji palaidinė.
Rugių laukai – tai jo baltoji palaidinė.
Tarytum veidas jo – kviečių laukai auksiniai,
Jo akys – ežerėliai gilūs pakely.
Pušynų ošime girdžiu jo išmintingą žodį,
Padangė mūsų – jo geroji šypsena.
Padangė mūsų – jo geroji šypsena.
Kodėl gi visa tai man šiandien pasirodė?
Kodėl beržyne vėjas sušlamėjo, kaip daina,
O milijonų žodžiai skamba kaip galingas choras?
– Todėl, kad išmintim jo persisunkęs mūsų oras.
O milijonų žodžiai skamba kaip galingas choras?
– Todėl, kad išmintim jo persisunkęs mūsų oras.
Režimas, kontroliuodamas peizažo konstravimą mene, bandė paveikti ir lietuvių mentalitetą. Juk kraštovaizdžio matymas, santykis su gamta yra vienas svarbiausių pasaulėjautos aspektų. Vien XX a. antrojoje pusėje vyko daug savimonei svarbių procesų, tiesiogiai susijusių su mišku ir ekologine aplinka: partizanai prieš Raudonosios armijos karius kovojo pasitraukę į miškus ir buvo vadinami „miško broliais“, hipiuojantys „gėlių vaikai“ protestavo prieš sistemą ją ignoruodami. Kolūkių kūrimasis, senų sodybų, vienkiemių ardymas, melioracija griovė tradicinę lietuvių kultūrą, kur sodyba buvo kosmoso mikromodelis. Sovietinis žmogus privalėjo būti gamtos valdovas, technikos pagalba beatodairiškai naudojantis jos išteklius pasitelkdamas techniką. Gamta privalėjo jam tarnauti, nors tradicinėje lietuvių kultūroje gamta gerbiama ir bandoma gyventi harmonijoje su ja. Sovietmečio pabaigoje ekologinis judėjimas buvo viena iš svarbiausių sistemos kritikos formų (svarbiausia, kad literatūriniame žurnale Pergalė atsirado ir ekologinėms temoms skirta rubrika).
Poezijoje pokyčiai kuriant peizažą prasidėjo maždaug nuo 7 dešimtmečio – Mykolaitis-Putinas grįžo prie sau įprasto simbolistinio žvilgsnio, Janina Degutytė bandė grąžinti į eilėraštį tautinį kraštovaizdį, Sigitas Geda galynėjosi su baltų istorijos ir mitologijos klodais gamtoje, o dar vėliau Donatas Kajokas kūrė dzenbudistiškai skaidrius gamtos vaizdus.
Komentarai
Rašyti komentarą