Paulius Širvys (1920–1979) – lietuvių literatūrinės bohemos simbolis. Tebesklinda legendos apie nerakinamas jo namų duris, bet kada užeinančius bičiulius arba ir visai nepažįstamus, bute netylantį šurmulį, dėl kurio pats poetas kentė, negalėjo dirbti. Neįsileisti pas save svečių Širvys negalėjęs – jau geriau pats miegosiąs vonioje negu išprašysiąs nekviestus svečius.
Alkoholis sovietmečiu, kaip ir visos gyvenimo sritys, taip pat buvo ideologizuota tema. Vargu ar sovietinę bohemą galime lyginti su klasikine Paryžiaus bohema. Visų pirma pavyzdingas homo sovieticus turėjo atsiduoti komunizmo statyboms ir kiek įmanoma daugiau laiko skiri darbui. Jo laisvalaikis taip pat turėjo būti turiningas. Taigi valdžia su alkoholizmu kovojo ne tik kaip su priklausomybe, bet ir kaip su ideologine opozicija. Daugelis menininkų bohemą taip pat suprato kaip priešinimąsi valdžiai. Nemažai jų buvo uždaromi į neurologines, psichiatrines ligonines. „Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. – Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje.“ Sigitas Geda, „Poezija ir laikas“, in: Poetinis Druskininkų ruduo: Almanachas, sudarė Gintaras Bleizgys, Vilnius: Vaga, 2000.
Tačiau esama nuomonių, kad girtaujantys menininkai valdžiai buvo patogūs: „Ne paslaptis, kad kai kurios žurnalų, laikraščių redakcijos išsiskyrė ne tik liberalumu ar nacionalumu, bet ir nuolatinėmis išgertuvėmis. Taip pat jokia paslaptis, kad išgeriantį, kitų ydų turintį kūrėją, menininką savaip teigiamai priimdavo ir oficialūs valdžios atstovai, nuolaidžiavo jo nusižengimams, kartais ir ideologiniams. Tokiu būdu buvo galima paspausti dar vieną kontrolės mygtuką. Alkoholio vartojimas buvo savotiškai įteisintas bendraujant, tvarkant kasdienius reikalus su nomenklatūra“. Aurimas Šukys, „Intelektualų neformalių grupių veikimo bruožai ir opozicinės nuostatos sovietinėje Lietuvoje“, Darbai ir dienos, 2010, t. 54, p. 9–34.
Bet kokiu atveju Širvį auklėjo ir literatūros biurokratai, svarstę jo elgesį partiniuose susirinkimuose, ir artimesni bičiuliai. 1972 m. dienoraštyje Širvys rašo:
...Buvo aplankyti geri draugai – Jonynas ir Požėra. Mane iškvietė iš šiltadaržio – gėlyno, kur aš nuo vasario 6 dienos dirbu. Čia, tarp gėlių – gražu, kaip amžiname pavasary. Kalbėjomės gydytojo kabinete – aš kaip kaltininkas – centre, o aplinkui – Jonynas, Požėra, Banaitis, Leikauskas (mūsų, rašytojų, ūkvedys). Visi jie man linki gero, ko aš ir jiems linkiu. Duoda „patarimus“, tuos pačius, kokius ir aš kažkada daviau kitiems. Nuobodu. Nieko nauja. Patarimai patarimais ir lieka. Reikia turėti pačiam savo galvą.
Kažkuris pagąsdino, girdi, yra toks priverstinis gydymas... Stovykla.
To betrūko! Vėl smurtas! Buvau fašistų stovyklose. Pro durtuvus, pro kulkas praėjau...
„Man dar tokių stovyklų, iš kurių aš nepabėgčiau, dar nepastatė“, – pasakiau. Draugai minutėlę tylėjo. Jie žino mano biografiją ir pažįsta mano būdą... Metai su Pauliumi: atsiminimai apie Paulių Širvį, sudarė Alfas Pakėnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 289.
Sunkiai prognozuojamas Širvys keldavo rūpesčių ir literatūrinių renginių organizatoriams, kurie stengdavosi iki renginio išsaugoti poetą „sausą“. Širvį buvo galima sutikti įvairiose Vilniaus kavinėse ir restoranuose – „Dainavoje“, „Literatų svetainėje“, pamėgtoje „Palangoje“. Sakoma, kad daugelis senamiesčio kavinių padavėjų mokėdavo šį Širvio eilėraštį:
Padavėja
Tu šypsaisi,
Padavėja.
Akys –
Pragaro šulniai.
Tavimi susižavėję
Mes visi, girti velniai.
Supas smuklėj
Rūkas šėmas,
Pakaruoklis –
Ant pušies.
Mano skausmą
Pasiėmus –
Ant padėklo
Tu nešies.
Dar atneš,
Žavi nešėja,
Tos degtinės
Kaip tulžies.
Gal ir aš
Kada išėjęs
Pasisupsiu
Ant pušies.
Su manim
Šią naktį –
Draugas.
Porą duok
Aitrių taurių.
Vietoj to,
Kad jį
Pasmaugus –
Aš už jį
Ir ją geriu.
Nebijok,
Vikrus mergišiau.
Iki dugno
Gerk ir tu.
Gundo kipšas
Prisikišęs,
Žybsi peilis
Tarp dantų.
Bet nekelsiu kerštui rankos!
Nepastosiu
Tarpdury.
O jinai –
Tegu sau trankos!
Tegu renkas
Bet kurį.
Ar girdi,
Širdis kaip staugia ?
Aš – girčiausias
Iš girtų,
Ant jos kaklo
Pasismaugiau,
Pasismaugsi
Dar ir tu.
Dar ir tu
Gali netekti
Vieną kartą
Mylimos.
Ir ateisi
Šaltą naktį
Čia ieškoti
Šilimos.
Tai atnešk,
Žavi nešėja,
Tos degtinės
Kaip tulžies.
Nebijok, –
Neišprotėjau.
Nesisupsiu
Ant pušies.
Komentarai
Rašyti komentarą