Paulius Širvys (1920–1979) – lietuvių literatūrinės bohemos simbolis. Tebesklinda legendos apie nerakinamas jo namų duris, bet kada užeinančius bičiulius arba ir visai nepažįstamus, bute netylantį šurmulį, dėl kurio pats poetas kentė, negalėjo dirbti. Neįsileisti pas save svečių Širvys negalėjęs – jau geriau pats miegosiąs vonioje negu išprašysiąs nekviestus svečius.

 

Alkoholis sovietmečiu, kaip ir visos gyvenimo sritys, taip pat buvo ideologizuota tema. Vargu ar sovietinę bohemą galime lyginti su klasikine Paryžiaus bohema. Visų pirma pavyzdingas homo sovieticus turėjo atsiduoti komunizmo statyboms ir kiek įmanoma daugiau laiko skiri darbui. Jo laisvalaikis taip pat turėjo būti turiningas. Taigi valdžia su alkoholizmu kovojo ne tik kaip su priklausomybe, bet ir kaip su ideologine opozicija. Daugelis menininkų bohemą taip pat suprato kaip priešinimąsi valdžiai. Nemažai jų buvo uždaromi į neurologines, psichiatrines ligonines. „Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. – Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje.“ Sigitas Geda, „Poezija ir laikas“, in: Poetinis Druskininkų ruduo: Almanachas, sudarė Gintaras Bleizgys, Vilnius: Vaga, 2000.

 

Tačiau esama nuomonių, kad girtaujantys menininkai valdžiai buvo patogūs: „Ne paslaptis, kad kai kurios žurnalų, laikraščių redakcijos išsiskyrė ne tik liberalumu ar nacionalumu, bet ir nuolatinėmis išgertuvėmis. Taip pat jokia paslaptis, kad išgeriantį, kitų ydų turintį kūrėją, menininką savaip teigiamai priimdavo ir oficialūs valdžios atstovai, nuolaidžiavo jo nusižengimams, kartais ir ideologiniams. Tokiu būdu buvo galima paspausti dar vieną kontrolės mygtuką. Alkoholio vartojimas buvo savotiškai įteisintas bendraujant, tvarkant kasdienius reikalus su nomenklatūra“. Aurimas Šukys, „Intelektualų neformalių grupių veikimo bruožai ir opozicinės nuostatos sovietinėje Lietuvoje“, Darbai ir dienos, 2010, t. 54, p. 9–34.

 

Bet kokiu atveju Širvį auklėjo ir literatūros biurokratai, svarstę jo elgesį partiniuose susirinkimuose, ir artimesni bičiuliai. 1972 m. dienoraštyje Širvys rašo:

 

 

 

 

 

Sunkiai prognozuojamas Širvys keldavo rūpesčių ir literatūrinių renginių organizatoriams, kurie stengdavosi iki renginio išsaugoti poetą „sausą“. Širvį buvo galima sutikti įvairiose Vilniaus kavinėse ir restoranuose – „Dainavoje“, „Literatų svetainėje“, pamėgtoje „Palangoje“. Sakoma, kad daugelis senamiesčio kavinių padavėjų mokėdavo šį Širvio eilėraštį: