Eduardas Mieželaitis (1919–1997) – vienas prieštaringiausiai vertinamų sovietmečio poetų. Gavęs Lenino premiją už poemą Žmogus, įsitvirtino poezijos parnase, leido sau daug eksperimentuoti, bet nejausdamas saiko užtvindė savo eilėraščiais visą lietuvių literatūrą. Nepakentė kritikos, tačiau globojo 1930-ųjų kartos poetus, buvo savotišku skydu ir moderniesiems autoriams – Vytautui P. Bložei, Sigitui Gedai, Marcelijui Martinaičiui... Nepaisant jo prokomunistinės ideologijos, vis dar vertinamas kaip eiliavimo ir formos meistras.

Mieželaitis kūrė tradicinę, jausmingą, išpažintinę lyriką, kurioje vyrauja emocinis išgyvenimas, švelnių tonų gamtos piešiniai, stilizuojami įvairūs tautosakos žanrai. Ši lyrika dominavo pirmosiose dviejose knygose Lyrika (1943) ir Tėviškės vėjas (1946), tačiau metas tam buvo, švelniai tariant, nepalankus. Antroji knyga papuolė į kritikos ugnį, nes kaip tik tuo metu buvo svarstomi nutarimai dėl žurnalų Leningrad ir Zvezda ir visa literatūra buvo kreipiama partinio ideologiškumo link. Beidėjiškumu ir dekadentizmu ir buvo apkaltintas Mieželaitis. Nors Tėviškės vėjas (beje, redaguotas Antano Miškinio) turi paantraštę: „Karo metų eilėraščiai 1941–1945“. Garsiajame 1946  . visuotiniame rašytojų susirinkime vieno svarbiausių partijos ideologų Kazio Preikšo įsiūtį kėlė eilėraštyje pasirodanti kumelė:

Štai Mieželaitis išauklėtas komjaunimo. Kam kam, o Mieželaičiui tikra nėra dovanotina vilktis dekadentiškų tradicijų uodegoje, būti aklam ir kurčiam tarybinei tikrovei, jos darbo žmonių žygiams ir kovoms. Štai kodėl koktu skaityti Mieželaitį, kuris karo metu, kada vyko didžiulės kovos, kai Mieželaičio amžininkai gulėjo apkasuose ir kruvinose kovose prieš sužvėrėjusį priešą gynė Mieželaitį nuo fašistų, jis, Mieželaitis, nesugalvojo jiems niekuo kitu atsimokėti kaip savo šlykštybėmis apie sartąją kumelę. Tomis dienomis, kada buvo sprendžiamas Tėvynės likimas, Mieželaitis nerado nieko geresnio paraginti į kovą kariams ir kovotojams kaip savo posmus apie kumelę, kurią bernas bučiavo „lankoje dobiliukų, kai mergiotė nosį išdidžiai nusuko…“ Jau vien šis eilėraštis ryškiai rodo, kiek abejingas buvo Mieželaitis savo skaitytojui, kiek abejingas jis buvo jaunimo auklėjimui, kiek abejingas jis buvo didžiausiems įvykiams, kurių amžininku jam lemta buvo būti. [...]

 

 

Įsidėmėtina, kad dėl šios kritikos Mieželaitis neatgailavo, nepripažino savo klaidų, nors tai tuo metu buvo beveik privaloma. Mieželaitis buvo atleistas iš LLKJS Centro Komiteto sekretoriaus pareigų, grėsė ir kiti nemalonumai. Kuriam laikui poetas dirbo vertimo baruose, rašė vaikams. Tačiau jau 1952 m. pasirodęs rinkinys Dainų išausiu margą raštą dėl kelių laisvesnių tautosakinių motyvų pranašavo laisvesnius laikus literatūroje.

Marcelijus Martinaitis įsitikinęs, kad „poetui priklauso ištisas mūsų poezijos dešimtmetis maždaug nuo knygos Dainų išausiu margą raštą iki Žmogaus, jo rusiško premijuoto varianto pasirodymo lietuviškai“. Marcelijus Martinaitis, „Eduardas Mieželaitis, bet ne tas“, in: Eduardas Mieželaitis: post scriptum, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 32.

 

Rinktinė Mano lakštingala (1956) – akivaizdi aliuzija į paskutinį Salomėjos Nėries rinkinį Lakštingala negali nečiulbėti. Martinaičio nuomone, ši rinktinė visiškai reabilituoja lietuvių lyrinę poeziją, bet sykiu yra ir lyrinės tradicijos pabaiga. Marcelijus Martinaitis, „Eduardas Mieželaitis, bet ne tas“, in: Eduardas Mieželaitis: post scriptum, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 32. Po šios rinktinės ir pats Mieželaitis ima kurti socialistinį modernizmą, ir visa poezija jau žvalgosi naujų erdvių. Mieželaitis įteisina verlibrą, atveria to meto eilėraštį kitų kultūrų ženklams. Apibendrindamas savo lyrizmo ir modernizmo junginį Mieželaitis rašė: „Majakovskio – / Jesenino stiliumi aš rašiau pirmuosius posmus“.

Po garsiausio savo kūrinio Žmogus Mieželaitis pradėjo eksperimentuoti formomis: viename tekste jungė eilėraštį, prozą, dienoraščius, literatūros kritiką ir eseistiką, vis grįždavo prie ankstesnių savo kūrinių ir juos perkurdavo. Savo sukurto Žmogaus monumentalumą pats poetas norėjo sugriauti, kūrė knygas, kurias vadino antikomentarais. Bandė vaizduoti kasdienį, žemišką žmogų, skeptiškai žiūrėti į visuomenę: „Atpigo autentiškos rožės ir moterys. / Pražydo nailonas ir seksas. / Atpigo bifšteksas ir rašomas popierius – / Eiliuotas ir prozinis tekstas“. Eduardas Mieželaitis, Iliuzijos bokštas, Vilnius: Vaga, 1973, p. 333. Deja, atpigo ir Mieželaičio kūryba, jis buvo kaltinamas poetinio žodžio devalvacija. Kaip sako Martinaitis, „knygos tapo dekoratyvine, puošybine namų interjero detale šalia krištolinių indų, rinktinių gėrimų, stikliukų kolekcijų, įvairių suvenyrinių niekučių“. Marcelijus Martinaitis, „Eduardas Mieželaitis, bet ne tas“, in: Eduardas Mieželaitis: post scriptum, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 36.

 

Tačiau šiandien visa Mieželaičio poezijos žanrinė ir stilistinė eklektika kai kurių kritikų vertinama kaip pirmieji postmodernizmo ženklai lietuvių literatūroje. Kaip pastebi Rima Pociūtė, Mieželaitis į sovietinę kultūrą pirmasis įvedė „post“ sąvoką („postskritptumai“). Rima Pociūtė, Modernizmas lietaus šaly, Vilnius: Homo liber, 2006, p. 168.

Sovietmečiu iškeltas į neliečiamų dievų panteoną, atkūrus Nepriklausomybę dramatiškai išgyveno niekam nereikalingo žmogaus kompleksą (autobiografinė knyga Nereikalingas žmogus. Akcentai, 2003).