1930-ųjų kartai priskiriama nemažai lietuvių literatūros ir kultūros kūrėjų: Vytautas P. Bložė, Vytautas Bubnys, Janina Degutytė, Romualdas Lankauskas, Mykolas Sluckis, Algirdas Pocius, Kazys Saja, Aldona Puišytė, Antanas Mackus, Liūnė Sutema, Vytautas Kavolis. Tai kūrėjai, gimę tarp 1928–1930 metų ir debiutavę jau sovietinėje Lietuvoje arba emigracijoje. Tačiau dažniausiai su šia karta yra siejami Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis ir Alfonsas Maldonis, dar kartais vadinami trimis muškietininkais. Tai pirmoji karta, kuriai nebereikėjo „persilaužti“, keisti pažiūrų, atsikratyti „buržuazinės“ Lietuvos paveldo. Pasak Vito Areškos, jie „susiformavo kaip tipiški tarybiniai rašytojai. Jiems teko nueiti dramatišką evoliucijos kelią – paklusnumo ir kompromisų, tikėjimo ir visiško nusivylimo, protesto ir abejonių kelią“. Vitas Areška, „Pritarimas ir pasipriešinimas. 30-ųjų metų karta“, XX amžiaus lietuvių literatūra. Straipsnių rinkinys, Vilnius: Vaga, 1994, p. 218. Dėl trėmimų ir didžiulės emigracijos išardytas literatūros laukas su šia karta pamažu vėl ėmė megztis, jungtis natūraliomis jungtimis. Vienas kito palaikymas, jungimasis į grupes vėl grįžo į literatūros procesus.

 

Šiai kartai, pasak Areškos, teko savo kailiu patirti tris pagrindinius kultūros, tautos sąmonės sovietinėje okupacijoje evoliucijos etapus: „1) kartojo ir tiražavo utopines socializmo idėjas, partinės propagandos stereotipus, išreiškė 'epochos' stilistiką, ideologizuoto žodžio reikšmes ir oficialų optimizmą, pasidavė organizuotam melui; 2) ieškojo socializmo su žmogišku veidu turinio, dar tikėjo socializmo perspektyva; 3) atsisakė privalomų prasmių raiškos ir grįžo prie laisvės principų, subjektyvumo ir savižinos“. Vitas Areška, „Pritarimas ir pasipriešinimas. 30-ųjų metų karta“, XX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius: Vaga, 1994, p. 223.

 

Ši Areškos nubrėžta trajektorija iš esmės galioja didžiajai daugumai okupuotoje Lietuvoje kūrusių rašytojų, kurie debiutavo pokario metais. Tačiau net ankstyviausiame etape, kuris, regis buvo persmelktas komunizmo ideologijos, jų debiutinės knygos buvo sutiktos entuziastingai. Lyrizmas vietoje plakatinių tezių, intymumo fragmentai vietoje viską persmelkusio visuomeniškumo, kasdienybės detalės vietoje herojiškos kovos, žodžiu, gyvesnio, tikresnio žmogaus grįžimas į literatūrą, kurioje viską buvo užgožęs partijai, Stalinui odes giedantis ideologinis simuliakras, buvo naujas gūsis to meto literatūroje, į kurį buvo gyvai reaguota (Vytautas Kubilius 1955 m. balandžio 18 d. laiške žmonai Janinai Žėkaitei rašė: „Išėjo Marcinkevičiaus rinkinys, kurio jau nebegalima gauti knygynuose. Gal dar pasirodys“. Vytautas Kubilius, Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės, sudarė Janina Žėkaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.)  

 

Tai buvo bendra to meto Sovietų sąjungos meno atsinaujinimo kryptis, o šios kartos kūrėjai buvo vadinami šestidesiatnikais (rus. шестидесятники).

 

Lietuvoje ši karta, o pirmiausia Marcinkevičius, bandė į poeziją grąžinti nacionalinę kultūrą. Paprasčiausia grįžti prie savos kultūros buvo per liaudies dainą. O modernioji literatūra buvo toli.

 

Ką čia šnekėt apie pasaulinę literatūrą, jeigu net savosios ištisi dešimtmečiai buvo atkirsti nuo mūsų, užbraukti. Dekadentinė. Buržuazinė. Gimnazijos biblioteka buvo „išvalyta“. Nugriebiau prisitaikęs iš krūvos sunaikinti pasmerktų knygų V. Kudirkos „Raštų“ du tomus, Vydūno brošiūras „Mirtis ir kas toliau“, „Tautos gyvata“, „Sąmonė“, „Mūsų uždavinys“ – lig šiol saugau jų konspektus. Vėliau už savaitinę kortelę duonai išsimainiau Vaižganto Pragiedrulius. Frontui praėjus, buvau paslėpęs miškelyje šovinių dėžę. Gavau už ją Grušo „Karjeristus“ ir Maironio „Pavasario balsų“ 1944 m. leidimą. Berods, B. Brazdžionį... Pirmo arešto metu būtent Maironį „suėmė“ kartu su manim. Jis, deja, ir negrįžo. Dingo. Tai buvo gera pamoka man, kad ir su knygomis reikia gyventi atsargiai. Slapstytis. Praeis bent du dešimtmečiai, kol pradėsime legalizuoti savo literatūrinį palikimą. Justinas Marcinkevičius, Dienoraščiai ir datos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 397–398.

 

Tokiame kontekste Just. Marcinkevičius savo poemoje cituoja Joną Aistį, į Vakarus pasitraukusį poetą, kuris buvo visiškai uždraustas. Aisčio ketureilis poemoje Dvidešimtas pavasaris, kad ir įdėtas į neigiamo, į geidulingai (!) komjaunimą verbuojančio personažo lūpas, galėtų būti vienas iš įdomesnių nevienaprasmiško nacionalinės atminties tęsimo pavyzdžių.

 

 

Kartu su šiek tiek vyresniu Eduardu Mieželaičiu ši karta gana sėkmingai įsitvirtino literatūriniame lauke, užėmė svarbius postus, bandė puoselėti nacionalinę tradiciją (Versmių, Lituanistinės bibliotekos serijų leidimas), modernios poezijos vertimus.

 

Donatas Sauka apie 1965-uosius:

 

Atlydys davė daugiau negu minimumą. Davė kartos sambūrio galią. Davė įsitikinimą, kad jie, ko gero, pradeda naują erą. [...]

1965-ieji – slenksčio metai lietuvių tapyboje, kino ir foto mene, lyrikoje ir novelistikoje. Fermentavosi idėjos, išbandomi raiškos būdai, autentišką patirtį permodeliuojantys pagal dabar tik atrandamus modernizmo standartus. Rezervato gyventojams plėtėsi – stebuklą žadėdamos – pasaulio ribos. Nes – neginčijamas faktas, kad taip arti globalinių procesų epicentro niekada iki tol nebuvome ir veikiausiai niekada ateityje nebebūsime! Šitoje artumoje dramatiška yra mažos tautos situacija, itin įdilginanti nepasitikėjimą savimi ir savo menkavertiškumo jausmą. Lietuviai pasirodė esanti tokia „tautinė mažuma“, kuri, saugodama savo tautinę asmenybę, patirtį derindama su kantrybe, intuityviai suvokė ribą, „iki kol galima eiti per toli“. „Svetimos aplinkos apsupta, lietuvių tauta, – teigė Greimas 1970 metais, – rado savyje naujos, papildomos energijos asmeninei vertei parodyti, tautiniam išdidumui nuveiktu darbu pagrįsti.“ Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 321

 

Priešinimasis grėsmingam aplinkos spaudimui buvo sveikas biologinis veiksnys. Nepriimtina yra tezė, kad atlydžio karta neabejojo socializmo teisumu. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 522 Vien gausi E. Mieželaičio poetinė publicistika duotų medžiagos intriguojančiai studijai apie niekada nesibaigiantį kūrėjo vaidą su valdžia, jos institucijomis ir oficialiomis dogmomis. [...]

 

Atsivėrimas naujiems intelektualiniams akiračiams šitoje atmosferoje įsirėžė į atmintį kaip patetiški kultūros istorijos puslapiai. Vienas iš jų užfiksuotas Gimbutienės 1968 05 12 laiške. Donatas Sauka, Fausto amžiaus epilogas, Vilnius: Tyto alba, 1998, p. 388–391.

1965 m. šios kartos pradėtas leisti almanachas Poezijos pavasaris, nors ir vertinamas prieštaringai, tačiau publikavęs užmirštų, nepriimtinų autorių kūrybą, pristatinėjęs Vakarų modernių autorių kūrybą (dažnai tik čia Tomas Venclova galėdavo paskelbti savo vertimus). Marcinkevičiaus karta buvo pirmoji, debiutavusi sovietmečiu ir įgavusi savo poziciją, įgijusi kultūros kapitalą, nors tose kovose daug ką ir paaukojusi. Kitos kartos aukoti tose kovose turėjo mažiau. Antra vertus, kita karta turėjo ir mažiau iliuzijų, arba visai jas prarado, kai buvo numalšintas Vengrijos sukilimas. Šiame laikotarpyje galima stebėti ne tik sistemos laisvėjimą, bet ir stiprią šio laisvėjimo kontrolę.

Bet kokiu atveju, istorinėms peripetijoms buvo paaukota ne viskas. Baltakis liko kaip romansinių meilės eilėraščių ir įsimintinų dainų autorius, nacionalinės savimonės pasakojimas negalėjo apsieiti be Marcinkevičiaus kūrybos (tai rodo kad ir Oskaro Koršunovo 2013 m. pastatytas spektaklis Katedra). Alfonso Maldonio kūryboje svarbus XX a. žmogaus krizės fiksavimas, pokario traumų refleksija.