Eduardo Mieželaičio poema Žmogus (1961) yra tapusi socialistinio realizmo kanono simboliu. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš tokio teiginio.

Dar ankstesniuose rinkiniuose Mieželaitis ėmė ieškoti būdų, kaip išsivaduoti ir iš privalomų tezių rimavimo, ir iš tradicinio lyrizmo tradicijos. Pasirinktas kelias buvo avangardas. Mieželaitis mokėsi ir iš tarpukario avangardo (autoritetas buvo Kazys Binkis), ir iš to meto Vakarų autorių. 1961 m. jis susitiko su Robertu Frostu, Allenu (Alenu) Ginsbergu, jam dedikavo eilėraštį „Staugsmas virš Bruklino tilto“. Algirdas Julius Greimas Paryžiuje rašė: „Mieželaičio poezija atidaro Lietuvoje naują literatūrinio gyvenimo laikotarpį – 'keturių vėjų' epochą. Tas pats žmogaus, pasaulio ir literatūrinės formos ieškojimas, tas pats draskymasis ir šūkavimas. Kelis kartus patikrinu išleidimo datą: 1962, o ne 1926 metai. Kuo drąsiau darom pažangą, tuo labiau trypiam vietoje ar net grįžtam atgal“. Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 478–480.

 

Tačiau lietuvių poezijoje iki to laiko tiek ir tebuvo galima – neakivaizdžiai grąžinti tarpukario tradicijas.

Žmogaus vizija ryškėja ankstesniuose rinkiniuose, o idėja surinkti Naująjį Žmogų reprezentuojančius eilėraščius į vieną knygą kilo Maskvoje. Vertėjas į rusų kalbą versdamas pridėjo ir eilutes, kurios vėliau buvo labiausiai cituojamos: „aš – komunistas, / aš – žmogus“. Jų jau reikėjo kartojant ir leidžiant lietuvišką variantą, jos labiausiai varžė ir kūrinio interpretaciją.

Mieželaičio rinkinyje pasirodo naujas sovietinio žmogaus projektas – didingas, galingas Visatos šeimininkas ir valdovas, kosmoso užkariautojas. (Įdomu, kad tokia nauja žmogaus samprata atsispindėjo net ir buityje, pvz., to meto butų interjeruose: „Antai baldų formų mažėjimo tendencija buvo interpretuojama kaip žmogiškojo mastelio įvedimas į buitį arba teigiama, kad bute turi vyrauti žmogus, o visi daiktai turėtų būti žemesni už žiūrėjimo aukštį. Naujo tipo baldų 'integravimas' bei populiarinimas“. Regina Lakačauskaitė, „Miestiečio butas sovietų Lietuvoje 1945–1990 m. Ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“, Naujasis židinys-Aidai, 2010, Nr. 1–2, p. 20.) Tokia žmogaus koncepcija buvo būtina po Stalino mirties. Buvo ieškoma, kas turėtų sudaryti Naujojo Žmogaus branduolį. Ištikimas Stalinui ir jį šlovinantis žmogus buvo praeitis, dabar atėjo laikas sukurti iliuziją, kad kiekvienas komunistas yra savotiškas antžmogis – laisvas ir galingas. Bet tokia avangardinė programa komunistinėje valstybėje buvo ciniškas tyčiojimasis iš žmogaus laisvės.

 

Tarsi klasikinėse utopijose Mieželaičio sukurtas žmogus buvo aktyvus, žvalus, tvirtas, optimistiškas, veržlus, o poemos pabaigoje jis apskritai tampa kosmonautu, kuris yra ir viso pasaulio sąžinė, kenčiantis ir savotiškai atperkantis viso pasaulio žmonių kančias. Tai materialistinė pasaulėžiūra, kuri pretenduoja tapti naująja religija. Visas Žmogaus pasakojimas konstruojamas pagal sakralinių pasakojimų struktūrą.

 

Tačiau kas vieniems atrodė siaubingas socrealizmas, kitiems buvo neleistinas modernizmas ir dekadentiškumas. Žmogus buvo ta riba, kur užvirė lemiamas kartų mūšis dėl įsitvirtinimo literatūroje, kova tarp „senatorių“ ir „novatorių“. Vyresnioji karta (Teofilis Tilvytis, Antanas Venclova, Juozas Baltušis) nenorėjo užleisti savo pozicijų net ir po Lenino premijos paskyrimo Žmogui. Prasidėjo įvairios intrigos.

Skaitykite LKP CK nario V. Lukoševičiaus laiško Antanui Sniečkui ištrauką, kurioje jis bando įvardinti ideologines ir estetines Mieželaičio Žmogaus klaidas.

 

Kalbant apie literatūrą, negalima nepaliesti ir drg. Mieželaičio kūrybos, ypač jo poemos „Žmogus“. Po šio kūrinio įvertinimo aukšta dovana – Leninine premija, labai susidomėjo plačios masės, bet daugumos džiaugsmą, susipažinus su šiuo kūriniu, pakeitė nusivylimo reiškiniai. Reikia pripažinti, kad drg. Mieželaitis šiame kūrinyje atskleidė daug puikių minčių, bet jas paskandino per daug dideliame manieringume, įliejo tuščio miesčioniškumo, ir masėse drg. Mieželaičio „Žmogus“, tame tarpe ir inteligentijos sluoksniuose, gavo kartu su teigiamu ir neigiamą atgarsį.

Kartais taip įsireiškiama: kai drg. Mieželaitis vaikščiojo žemės paviršiumi, kaip visi paprasti komunizmo statytojai, ir jis buvo liaudies, o ne jo liaudis, kaip tankiai drg. Mieželaitis išsireiškia, „mano liaudis“ ir pan., tai parašė labai liaudies mėgstamus kūrinius, kaip „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, kurią dainuoja kiekviename kampelyje, net nežinodami, kas jos autorius. Arba „Brolišką poemą“, kuri ne tik plačiai skaitoma, bet atskiri epizodai inscenizuojami. O kai drg. Mieželaitis atitrūko nuo žemės, nuo konkrečių komunizmo statytojų, pradėjo skraidyti padebesiais, girtis: „mano posmų brandūs rimai“, pradėjo kristi veikalų paklausa. Kartą besikalbant apie literatūrą, vienas kolūkietis pacitavo iš drg. Mieželaičio poemos „Žmogus“ tą vietą, kur sakoma: „Mano žodis krūtų marmuriniam baltumui, kurios šauna į saulę, kaip baltos kolonos“, ir apie lūpas, ir dantis, kaip debesėlius, ir pasakė, kad jis kaimo moteris ir jų krūtis matąs ne kaip drg. Mieželaitis gulinčios ant sofos, pagalvėliuose, gal gurkšnojančios šampaną, nudažytais kojų ir rankų nagiukais, o įtemptu darbu kuriančias gėrybes – materialinę komunizmo pastatymo bazę, o jų krūtis – auginančias naują komunizmo statytojų kartą.

Drg. Mieželaičio kūryboje yra tuščio miesčioniškumo įrodinėjimų, labai aiškių, gerai žinomų reiškinių, kaip, pvz.: „Pergalės“ žurnale tilpę „Apmąstymai“, rinkinyje „Saulės gintare“. Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: Dokumentų rinkinys, sudarė Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 302–303.

 

Tačiau galiausiai nugalėjo, įvairius svarbius postus užėmė jaunesnioji karta (Algimantas Baltakis, Mykolas Sluckis, Justinas Marcinkevičius), kurios lyderis ir buvo Mieželaitis.

Vėliau pats Mieželaitis pradėjo ardyti savo sukurto Žmogaus monumentalumą, parašė šešias antikomentarų knygas šiam kūriniui, o atkūrus Nepriklausomybę, iš aukščiausio elito atsidūręs visuomenės ir literatūros paraštėje, jau rašė autobiografinę knygą – Nereikalingas žmogus (2003).

Mieželaitis iki šiol tebevertinamas prieštaringai – ir dėl ideologijos, ir dėl estetikos. Nors daugelis pripažįsta jį buvus formos virtuozu, tačiau sykiu kaltina ir dėl perprodukcijos bei poetinio žodžio devalvacijos.