Vytautas Sirijos Gira (1911–1997), rašytojo Liudo Giros sūnus, pagal profesiją medikas, tarpukariu išleidęs avangardistinio užtaiso eilėraščių rinkinius Golas į ateitį (1931), Širdys formaline (1934), Mergaitės ir asonansai (1935), Šešėliai nuo ekrano (1937), sovietmečiu debiutavo kaip prozininkas.
Pirmasis Sirijos Giros romanas Buenos Airės (1956) – stilingas tarpukario Kauno peizažas septyniolikmečio vaikino akimis. Kazino, narkotikai, prostitutės vaizduojami be jokio sovietinio moralizavimo, nors į romano pabaigą paryškinama daugiau neigiamų elementų, kurie tampa bene vieninteliais nepriklausomos Lietuvos gyvenimo ženklais, nepateikiant jokios pozityvios atsvaros. Didžiausią kitoniškumo įspūdį turėjo daryti tai, kad romane nejusti ideologinių klišių ir apskritai nutolta nuo kaimietiškosios prozos modelio – tai europietiškas miesto romanas. Rašytojas Viktoras Katilius taip yra apibūdinęs Sirijos Girą:
Tai žmogus, išaugęs su Vakarų literatūra ir neturintis nieko bendro su kaimiškuoju realizmu...
Visuomeninio gyvenimo problemos išdidinamos, tačiau autorius neprivalėjo agituoti už kolūkius ar skleisti tiesioginę komunistinę propagandą. Tais metais romanas išsiskyrė laisvumu; Vytautas Žalakevičius pagal jį pastatė filmą Adomas nori būti žmogumi (1959), kurį kino kritikas Saulius Macaitis apibūdina taip:
Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. Kaunietis V. Žalakevičius su meile atkuria savojo miesto atmosferą, neslėpdamas ikikarinių jo socialinių kontrastų, emigracijos rykštės, tačiau nesistodamas į tradicinę sovietinio „demaskuotojo“ pozą.
Panašiai galima pasakyti ir apie knygą. Sirijos Giros Kaunas primena Pulgio Andriušio Kauną, o tematika – ir italų neorealizmą.
1960 m. Pergalės žurnale išspausdintas romanas Voratinkliai draikėsi be vėjo, dar labiau nutolęs nuo privalomų socrealizmo normų, dėl kilusio skandalo atskira knyga galėjo būti išleistas tik 1968 m. Buvo piktinamasi erotinėmis scenomis, nors romane nėra nė menkiausio jų tiesioginio aprašymo. Viską persmelkia erotinė energija, griaunanti šeimas, nepaisanti socialinių susitarimų ar moralinių normų. Kritika kaip tik ir piktinosi socialinių priežasčių ignoravimu, nors autoriui labiau rūpėjo psichika ir pasąmoninio libido dalykai. Kaip ir pirmasis romanas, jis priskirtinas lengvos literatūros kategorijai (nors rašytojas piktinosi, kai jo knygos buvo vadinamos populiariąja literatūra), bet abiejų romanų psichologiniai portretai gana tikslūs, dialogai gyvi, nedirbtini, taikliai vaizduojama to meto visuomeninio gyvenimo atmosfera.
Sudėtingesnė romano Štai ir viskas (1963) literatūrinė kompozicija. Sunkaus ligonio Jono Raubos pasąmonė jį puola kankinančiais prisiminimais, – romanas gali būti laikomas vienu pirmųjų sąmonės srauto pavyzdžių lietuvių prozoje. Po Kazio Borutos Baltaragio malūno ir Balio Sruogos Dievų miško (publikuotas metais vėliau, nors parašytas anksčiau) tai turbūt pirmas lietuvių romanas, kurį be nuolaidų galima skaityti ir šiandien – deja, jis visiškai užmirštas.
Įdomi prozininko kūrybos trajektorija – laisviausius romanus jis parašė sudėtingiausiu metu. Buenos Airės ir Voratinkliai draikėsi be vėjo – bene stipriausi jo kūriniai. Literatūros kritikas Vytautas Kubilius teigė:
Vėlesniuose romanuose „Raudonmedžio rojus“ (1972), „Bėgimas nuo šešėlio“ (1975), „Kai neliepsnojo tik vanduo“ (1980), „Nakties muzika“ (1986) Sirijos Gira grįžo į tradicinę panoraminio romano kompoziciją, konformistiškai grindžiamą socialistinės ideologijos pranašumo ir sovietinės valdžios būtinybės nuostatomis. Vakarietiška lengvo romano elegancija apibluko, bet išliko sakinio judrumas ir fragmentiška kompozicija – pradėto ginčo su tradicinės epikos masyvumu pėdsakai.
Romano Raudonmedžio rojus ekranizacija (1981) susilaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo.
Komentarai
Rašyti komentarą