Kazio Borutos (1905–1965) tautosakiniais motyvais parašytas romanas Baltaragio malūnas išleistas 1945 metais. Plastiški vaizdai, energingas pasakojimas, pasakiškas ir įtaigus mitinių būtybių, gaivalingų jėgų siausmas ir viską persmelkianti meilė ir aistra padarė šį kūrinį lietuvių literatūros klasika.
Nepastebimi perėjimai iš vienos veiksmo plotmės į kitą, daugeriopų motyvų susipynimas į plonytį pasakojimo siūlą, išnykusi skiriamoji riba tarp „stebuklingumo estetikos“, būdingos pasakai, ir psichologinio tikroviškumo, šiuolaikinės literatūros pagrindo, sudaro „Baltaragio malūno“ meninį žavesį. Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, Vilnius: Vaga, 1985, p. 155.
Vytautas Kubilius
Tačiau tokia „apolitiška“ literatūra tuo metu buvo nereikalinga ir netgi žalinga. Liaudies dvasia turėjo ne siausti libido sūkuriais ir kovoti su velniais, o griebti už gerklės išnaudotojus, klasinius priešus ir statyti komunizmą. Tais pačiais 1945 m. pasirodė to meto literatūros „budelio“ Genriko Zimano triuškinanti recenzija „Suprietarinta tautosaka“. Zimanas, „sveikąjį liaudies kūrybos grūdą“ įvardijęs kaip kovą su engėjais, Borutos romane to, žinoma, pasigedo. Jį piktino ir pesimistinė romano pabaiga, velnio pergalė prieš teigiamus herojus. Pats Gorkis juk mokė, kad socialistinio realizmo tikslas – rodyti žmogų, nugalintį gamtos jėgas, o ką jau kalbėti apie prietarus!
Kaip tik šie liaudies kūrybos veikėjų bruožai – jų kuklumas, gilus žmogiškumas, liaudies troškimų įvykdymų įkūnijimas ir suteikia liaudies kūrybai jos būdingąjį didįjį optimizmą, jos gilią įdvasinančią galią, nes jie tarytum sakyte sako, jog tų herojų žygiai yra prieinami kiekvienam. Ką bendro turi su liaudies kūrybos herojais Borutos vyriausiasis veikėjas Girdvainis? Pasipūtęs ir išdidus, jis iš pradžių vaizduojamas kaip koks antžmogis – tipas griežtai svetimas tautosakai iš viso, o vėliau kaip ir visi antžmogiai sugniūžta ir lieka šlapia višta po pirmo nežymaus nepasisekimo. „Baltaragio malūnas“ ir jo byla: pirmoji Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ redakcija, straipsnis, skirtas kūrinio istorijai, dokumentinė ir literatūrinė medžiaga, parengė Dalia Striogaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 260.
V. Rudaminas (tikr. Genrikas Zimanas)
Toks viešas rašytojo triuškinimas pagrindiniame laikraštyje tais laikais reiškė artėjant rimtus nemalonumus. 1946 m. Boruta nuteisiamas už tai, kad žinojo ir nepranešė apie „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, kuriame buvo kalbama apie okupuotos Lietuvos padėtį. Šį tekstą į jo namus atgabeno Ona Lukauskaitė, jį buvo pasirašę nemažai žymių menininkų, nepritariančių sovietinei santvarkai. Boruta tekstą supeikė ir pasirašyti atsisakė.
Suėmus autorių, Baltaragio malūnas išimtas iš knygynų ir bibliotekų ir įvairiose kultūros prižiūrėtojų ataskaitose minimas kaip „ideologinė klaida“.
1952 m. Baltaragio malūnas išleidžiamas išeivijoje, o pagal jį pastatytas spektaklis susilaukia palankiausių vertinimų. Boruta, jau išleistas iš kalėjimo, buvo verčiamas viešai atsiriboti „nuo provokacijų“. Tačiau tokia kūrinio sėkmė negalėjo sovietams leisti prabangos jį nutylėti, ir 1962 m. išleistas antras, „pataisytas“, leidimas.
Romano paveikumas užkrėtė kitus menininkus. Romanas buvo gausiai verčiamas į užsienio kalbas, pagal jį buvo statomi dramos ir baleto spektakliai, kino filmai, kuriami muzikos kūriniai.
Komentarai
Rašyti komentarą