Paulius Širvys (1920–1979) nebuvo produktyvus poetas, tačiau kultūroje liko ryški jo legenda, kaip ir kitų neproduktyvių, bet legendinių poetų atvejais, pvz., Antano Strazdo. Širvys nekentė oficialumo ir įkūnijo laisvo, romantiško herojaus tipą (atlapota kareiviška miline, beveik neįsivaizduojamas dėvintis kostiumą, neturintis patogaus būsto). Atrodo, pajusti ir išgyventi tikrumą to meto sukaustytame gyvenime buvo svarbiausia. Širvio balso tembras daugelio prisiminimuose neatsiejamas nuo tekstų, liudijantis teksto autentiškumą. Kažkas palygino Širvio skaitymą su psalmėmis.
Publikai jis buvo jo paties dainų herojus, ji nedarė skirtumo tarp poeto žodžio ir gyvenimo, tarp kūrybos ir likimo, ir tai nepaprastai jaudino. Dabar sunku pasakyti, ar tame žmoguje kūryba puošė gyvenimą, ar gyvenimas – kūrybą? Po lengvu dainingos poezijos šydu kartais slėpėsi liūdesys, karo žaizdos – ir publika tai jautė, pritarė, paskui poetą šnabždėdama jos paties beveik išdainuojamus žodžius. Klausdavo apie tikrus dalykus: karą, nelaisvę, pabėgimą, meilę, išdrįsdavo atsiųsti raštelį „Kodėl Jūs toks liūdnas?“ Viskas buvo tikra.
Marcelijus Martinaitis Marcelijus Martinaitis, „Poeto gyvenimo ir kūrybos bruožai“, in: Paulius Širvys, Ir nusinešė saulę miškai, Vilnius, Vaga, 1984, p. 5.
Širvio lyrika laikoma lyrinės lietuvių poezijos etalonu. Viena vertus, jis dažnai pristatomas kaip poetas iš Dievo malonės (nors ir buvo baigęs mokslus), kita vertus, jo eilėraščiai virto ir liaudies, ir autorinėmis dainomis.
Širvio populiarumą ir jo kūrybą didele dalimi dengia jo gyvenimo mitas. Daugybė žmonių jį pažinojo, nors artimų bičiulių jis turėjo nedaug. Sklido daugybė pasakojimų, autentiškų ar prasimanytų. Taigi atrodo, kad poetas atitiko skaitytojų lūkesčius, skaitytojai kūrė jo įvaizdį perpasakodami įvairiausius nutikimus, liudijimus, dalindamiesi prisiminimais. Susipynusios poezijos ir gyvenimo mitas daro poetą populiarų, tačiau visuomenėje, kur nefunkcionuoja mitas, sunkiau suvokti ir tos poezijos unikalumą (išeivijoje Širvys buvo vertinamas gana rezervuotai). Širvio poezija buvo suvokiama kaip sukurta grynuolio, todėl jos poveikį patyrusiai kartai sunku įsivaizduoti net jos analizę (Martinaitis: neįsivaizduoju apie Širvį parašytos disertacijos). Net ir palyginimas su akivaizdžiai jam įtaką dariusiu rusų poetu Sergejumi Jeseninu daugeliui skaitytojų nepriimtinas – poeto kūryba priimama kaip jokių įtakų nepatyręs autentiškas balsas, be jokių kliūčių ar komplikacijų virstantis raštu. Vytautas Kubilius pritaria paties Širvio ištarmei, kad poeto kūryba – daugiau ar mažiau jo paties biografija:
Jo lyrikoje nebuvo atitrauktų idėjų ar bendrų samprotavimų – tik jo paties išgryninta emocinė patirtis, kurią karas pastatė ties žūtbūtinumo riba. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 400.
Pirmasis Širvio eilėraščių rinkinys Žygio draugai atitinka to meto konjunktūrą (nuo herojiškos karo tematikos, sklandžių posmų apie Leniną iki žaizdotos kareivio patirties), bet parašytas be jai būdingo dirbtinumo. Širvys ir buvo kareivis, jis turėjo ką pasakyti žuvusiems ir likusiems gyviems mūšio draugams. Nėra perdėto patoso, vyrauja greičiau elegiškos intonacijos. Beveik nėra privalomo priešų, fašistų smerkimo, yra tik tai, ką patyrė, išgyveno. Taigi net toje poezijoje, kuri išsitenka to meto reikalavimuose, Širvys lieka gana autentiškas, o publika negali to nejausti.
Vėlesniuose rinkiniuose Ošia gimtinės beržai (1956), Beržų lopšinė (1961), Ir nusinešė saulę miškai… (1969) svarbi išlieka kareivio patirtis, stiprėja elegiškos nuotaikos, romansinė meilės vaizduotė („Nežiūrėk, nežibėk“).
Geresniuose eilėraščiuose išvengiama tiesioginio priešo kaltinimo patoso, eilėraščiai paklūsta siūbuojančiam, linguojančiam ritmui, ilgesingoms, nueinančioms į tolius, aidinčioms intonacijoms... Eilėraštis „Ugnimi neišdeginsi“:
Buvo obelys
Ružavos, ružavos...
Raudo žemė
Gaisais vakariniais.
Ir pavasaris
Ūžavo, ūžavo
Upeliūkščiais visais
Sidabriniais.
Ružavos, ružavos...
Raudo žemė
Gaisais vakariniais.
Ir pavasaris
Ūžavo, ūžavo
Upeliūkščiais visais
Sidabriniais.
O mes ėjome.
Ėjome, ėjome...
Su milinėm pilkom
Išlingavom
Pačiame
Obelų sužydėjime,
Pačiame
Pražydėjime savo.
Ėjome, ėjome...
Su milinėm pilkom
Išlingavom
Pačiame
Obelų sužydėjime,
Pačiame
Pražydėjime savo.
Širvio poezijoje dominuojantis netekties, praradimo skausmas skamba nutolstančiomis ilgesingomis intonacijomis su linguojančių beržų akompanimentu, ir nesvarbu, ar kalbama apie karą, ar apie meilę. Širvio herojus – kareivis, mylimasis, atšiaurus kovotojas, vienišas lyriškas beržas, draskomas audrų ir negandų. Karys nugalėtojas, sugrįžęs, apgynęs, bet sykiu netekęs – mylimosios, ramybės, nuolat persmelktas sunkiai suvokiamo ilgesio, paženklintas kitoniškumo. Kitoniškumas, atšiaurumas įprastiniam kasdieniam gyvenimui šioje sistemoje – kario ir poeto bruožas. Širvio poezijoje nėra ironijos ar buitiškumo. Socialinė satyra, parašyta binkiškais kupletais, persmelkta teisingumo jausmo, kario eilėraščiai – drąsos, narsos, didvyrio, gynėjo, pergalės patoso, meilės lyrika – ilgesio ir netekties.
|
Skaitykite plačiau: Paulius Širvys ir bohema.
|
Komentarai
Rašyti komentarą