Dabar pasirodo daugiau įdomių žmonių negu knygų. Jie kaip laiškai į ateitį, testamentai, išpažintys. Taip nebuvo skaitoma literatūra, kaip dabar spauda. Atgimsta tai, ką galima pavadinti senu užmirštu žodžiu – raštija, kuri paprastai apima visą visuomenę, visa, kas ji pati yra ir ko siekia. Marcelijus Martinaitis, „Mūsų kalčių vieškeliai“, in: Atgimimo balsai, sudarė Jonas Šlekys, Vilnius: Vyturys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 139–140.
Taip 1988 m. rugpjūtį rašė Marcelijus Martinaitis.
Teisė kalbėti apie draustą tautos istoriją ir nutylėtus žmonių likimus, noras viską išsakyti čia ir dabar Sąjūdžio metais buvo palankiausias publicistikai. Kitoms literatūros formoms tuo metu, regis, nelabai liko ir vietos, ir žmonių dėmesio. Publicistika persmelkė ir kitus žanrus, ypač poeziją, kuri tapo savotiškais viešais pasisakymais mitinguose. Grožinė literatūra natūraliai pastūmėta į šoną: net tais metais pasirodžiusios knygos liko neperskaitytos ir iki šiol yra savotiškame šešėlyje. 1989 m. žurnalas Knygnešys organizavo anketą apie literatūros skaitymą tuo metu. Simboliška, kad atsakymai į anketą – trumpučiai, o leitmotyvas – nėra kada skaityti:
Grožinei literatūrai tikrai neliko laiko per tuos neįtikėtinai greitai prabėgusius mėnesius; Virgilijus Čepaitis, Atsakymai į anketą, Knygnešys, 1989, Nr. 2, p. 3.
Per tą laiką perskaičiau tik vieną knygą – Arbato vaikus ir daug apybraižų, straipsnių, iš kurių sudariau almanachą Europa; Romualdas Ozolas, Atsakymai į anketą, Knygnešys, 1989, Nr. 1, p. 7.
Ar perskaičiau – rimtai, atidžiai – nors vieną knygą? Gal nebent pirmąjį Sietyną… Gėda prisipažinti, bet ką padarysi. Tokie metai, tebus čia pasiteisinimas nors sau. Baisus publicistikos tvanas, ir tas tik apgraibomis tesugraibomas… Vytautas Landsbergis, Atsakymai į anketą, Knygnešys, 1989, Nr. 1, p. 6.
Perestroikos metais Lietuvos spauda dar laikėsi santūriai, ir ne taip lengva buvo surasti drąsuolių, kurie atvirai kalbėtų apie santvarkos problemas, kaip kad darė dalis Maskvos laikraščių. Tačiau, įsteigus Sąjūdį, visuomenėje, regis, kažkas trūko. Ir nors nesakytum, kad žmonės staiga nusikratė baimės, tačiau „publicistikos tvanas“ rodė, kad vieša kalba tampa atvira, nebematoma reikalo dangstytis užuominomis. Žinoma archeologė Rimutė Rimantienė vieną savo laišką pradeda taip: „Jeigu atvirai – tai tikrai kalbėkim atvirai!“ Rimutė Rimantienė, „Ar Lietuvoje ne per daug lietuvių?“, Atgimimas, 1989 01 06, p. 3.
Visiems buvo svarbu kartoti tuos žodžius ir tas tiesas, kurie 50 metų buvo tabu – Lietuvos okupacija, lietuvių trėmimai į Sibirą, Molotovo-Ribentropo paktas, pokario partizanų mūšiai, kolektyvizacijos pasekmės, ekologinės ir švietimo sistemos problemos, lietuvių tarnavimas sovietinėje armijoje ir baimė dėl jų sveikatos ar gyvybės, naujos, nepriklausomos Lietuvos vizijos. Atrodo, kad visuomenė gyveno idealais.
Lietuva vėl išgyvena tą laiką, kai „Nesustabdysi upės bėgimo…“. Pabandykime sustabdyti, sulaikykime tuos žmones, areštuokime juos anksčiau, šmeižkime ir juodinkime, tačiau jie eina gyventi. Sigitas Geda, Kalba, pasakyta mitinge Vilniuje, Katedros aikštėje, 1989 m. vasario 16 d., in: Atgimimo balsai, sudarė Jonas Šlekys, Vilnius: Vyturys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 95.
Tūkstantinės minios Sąjūdžio mitinguose klausėsi aistringų kalbų iš tribūnų, o prie laikraščių stovėjo eilės. Savaitraštis Gimtasis kraštas išėjo 300 000 egzempliorių tiražu, savaitraštis Atgimimas – apie 100 000 (nors kaip rimtos infrastruktūros neturintis leidinys nuolat susidurdavo su spausdinimo, sandėliavimo, platinimo problemomis). 1991 m. sausio 12 d., kruvinų įvykių išvakarėse, iš Spaudos rūmų išvaryti žurnalistai susivieniję išleido laikraštį lietuvių, rusų, lenkų kalbomis Laisva Lietuva 300 000 egz. tiražu (kituose šaltiniuose – 500 000 egz.).
Atskirų knygų tiražai taip pat įspūdingi. Tremtinių prisiminimų tiražai siekė 80 000 egz., Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinė Poezijos pilnatis (1989) – 125 000, Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989) – 50 000 (po metų antras tiražas – 35 000), Leonardo Gutausko Vilko dantų karoliai (1990) – 80 000. Adolfo Šapokos Lietuvos istorija (1990) išleista 100 000 egz. tiražu, kuris greit papildytas dar 155 000. Visos šios knygos vienaip ar kitaip susijusios su to meto mitingų ir žiniasklaidos temomis – istorinės tiesos atstatymas, sovietų imperijos kritika, emocinis lietuvybės išpažinimas.
Poezija darė iš esmės tą patį, ką ir publicistika. Tuo metu iš tribūnų skaityti eilėraščiai, galima sakyti, pulsavo gyvybingumu tol, kol visuomenė gyveno Atgimimo nuotaikomis. Po eilėraščiais iškalbingos pasidaro datos, svarbūs ne tik metai, bet ir mėnuo, diena. Vladas Braziūnas rinkinio Užkalbėti juodą sraują (1989) nugarėlėje rašo:
Dainavom ir plėšėm prikepusius atminties tvarsčius, džiūgavom ir apsivylėm, mokėmės politikos ir išminties – Dieve, ko tik nedarėm per tuos mėnesius, per tą vasarą, ir viskas buvo nauja, svaigino iliuzijos ir viltys. Dažnai neleido susikaupti, skaudino galvą ir širdį užvertinėjo senais faktais ir naujom – tikrosiom? – jų prasmėm. Nebeatšauksi ištartų žodžių: slaptieji protokolai, ultimatumas, okupacija, aneksija, deportacija… nepriklausomybė. „Dainuojanti revoliucija“ ir – vaitojanti revoliucija. Dabar, matyt, bus daug sunkiau. Bet siela bus pilnesnė. 1988.XI.29 Vladas Braziūnas, Užkalbėti juodą sraują: eilėraščiai su datomis, Vilnius: Vaga, 1989.
Justinas Marcinkevičius tų metų eilėraščių knygą taip ir pavadino – Eilėraščiai iš dienoraščio (1993). Štai eilėraštis be pavadinimo, o vietoje epigrafo nurodoma data: 1989 m. rugpjūčio 23-ioji:
Broli, štai ta Tauta,
ir tu ją matai:
ar ji buvo kada
tokia susikaupus,
pakylėta, graži ir didelė,
su vienybės šventu vainiku ant galvos,
viltimi ir valia apsirengus?
Ak, tai ji –
mūsų kraujo spalva,
mūsų šauksmas ir mūsų tyla. Justinas Marcinkevičius, Poezija, II tomas, Vilnius: Vaga, 2000, p. 266.
Marcinkevičius šio eilėraščių rinkinio įžangoje poezijos situaciją ir kontekstą apibūdino taip:
Poezijos ir tikrovės emocinis suartėjimas, neregėtas dvasinis pakilimas, tikėjimas, viltis, gerumas ir broliška meilė. Justinas Marcinkevičius, Poezija, II tomas, Vilnius: Vaga, 2000, p. 227.
Poezija nebeskaitoma kaip grožinė literatūra, kaip fikcija. 1989 m. pirmasis žurnalo Pergalė numeris pradedamas Antano Miškinio Psalmių publikacija. Tai vienas didžiausių Sąjūdžio metų poezijos įvykių. Pristatydamas šią publikaciją Vytautas Kubilius rašė:
Tai skausmo ir nevilties šauksmas: apgink mūsų trypiamą tautą. Tai protesto balsas: sustabdyk budelių siautėjimą, sumurdyk šėtono valdžią. Tai kaltinimo aktas „sugyvulėjusiam žmogui“ ir visai konclagerių imperijai, įteiktas Aukščiausiajam Teisėjui su didele rūstybe. Vytautas Kubilius, „Sopulio ir protesto psalmės“, Pergalė, 1989, Nr. 1, p. 3.
Miškinio Psalmės, parašytos ant cemento maišų skiaučių, veikia ne precizika, o moraline gaida.
Grožinė literatūra kvėpuoja tuo pačiu bendrų lūkesčių oru. Gavelio Jauno žmogaus memuarų pirmas laiškas – apie mokytojus ir mokytinius, apie ekologines nišas ir buvimą savimi. Ričardas Gavelis, „Jauno žmogaus memuarai“, Pergalė, 1989, Nr. 2, p. 12. O literatūrai skirti leidiniai skelbia straipsnius ir diskusijas ne tik kultūrinėmis, bet ir politinėmis, ekonominėmis temomis.
Komentarai
Rašyti komentarą