1944-ieji – laikas, kai pralaiminti nacistinė Vokietija traukiasi iš okupuotų teritorijų, į kurias grįžta sovietinė armija. Artėjant antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai, šalyje pradeda formuotis antisovietinė rezistencija, vėliau tapsianti partizaninio karu ir kaip organizuotas pasipriešinimas išsilaikysianti iki 1953 metų. Pavieniai kovotojai priešinasi dar ilgiau – paskutinieji žūsta 1965 m., o paskutiniam nepasidavusiam partizanui – Stasiui Guigai – pavyksta slapstytis iki pat 1986 m. (miršta nuo ligos).

Partizaninių kovų metu susiformuoja vadinamoji partizanų literatūra, nors ne visi jai priskiriami tekstai galėtų būti apibūdinti kaip literatūra griežtąja šio žodžio prasme. Partizanine literatūra vadinami tekstai, sukurti pokarinės rezistencijos dalyvių, taigi ji apima tik vienos iš kovojusių pusių tekstus. Jai nepriskirtini ir tokie vėliau rašyti kūriniai kaip Mariaus Ivaškevičiaus Žali, Antano Šileikos Pogrindis, Justino Sajausko Suvalkijos geografija ir t. t.

Partizanų literatūrą, tiksliau, partizanų rašytinę ir žodinę kūrybą, galima skirstyti į tris dalis: 1) partizanų dainos, 2) atsiminimai bei dienoraščiai ir 3) vadinamoji originalioji, arba grožinė, literatūra.

 

Partizanų literatūra pradėjo formuotis kartu su ginkluotu pasipriešinimu – ji ne tik pasakojo apie rezistenciją, bet ir buvo neatskiriama pasipriešinimo tikrovės dalis. Tai ypač pasakytina apie dainas. Tyrinėtojai sutaria, kad pokaris yra išskirtinis laikas, – dar niekuomet per tokį trumpą laiką nebuvo sukurta tiek daug dainų. Daugelis partizanų dainų remiasi romansine poetika, nevengta perdarinėti ir prie to meto realybės pritaikyti anksčiau sukurtų dainų ar skolintis jų melodijas. Atskira partizanų dainų grupė – tekstai, skirti konkretiems mūšiams, kovoms nusakyti, – jose ne tik nurodoma įvykio vieta, laikas, bet ir žuvusiųjų slapyvardžiai. Tai – savotiškos dainos-kronikos. Partizanai ne tik kūrė dainas, bet ir rūpinosi jų sklaida pogrindyje, rengdami ir leisdami savo dainų rinkinius. Dalis šių tekstų patekdavo anapus geležinės uždangos ir būdavo publikuojami emigracijos leidiniuose.

Pokario rezistenciją jos dalyviai išsyk suvokė kaip istorinį reiškinį; dėl to pasipriešinimo vadovybė skatino vadus rašyti operacijų ir veiksmų dienoraščius, kurie turėjo tapti medžiaga istorikams. Remdamasis tokiu dienoraščiu, Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), jau slopstant pasipriešinimui, pradeda rašyti atsiminimus, pavadintus Daugel krito sūnų... Šiame kūrinyje jis, aplenkdamas emocinę plotmę, stengiasi atskleisti pasipriešinimo organizavimo ir kasdienybės aspektus. Atskiros Ramanausko kūrinio dalys buvo išslapstytos pas patikimus žmones, o pati knyga publikuojama tik 1991 metais. Pats Ramanauskas 1956 m. pakliūva sovietų saugumiečiams, po metų nuteisiamas mirties bausme bei išsyk po to sušaudomas.

 

Svarbi yra ir Juozo Lukšos-Daumanto (1921–1951) knyga Partizanai už geležinės uždangos, kuri parašyta remiantis savo ir kitų partizanų pateiktais atsiminimais bei dokumentais. Šį tekstą Lukša parašo po to, kai 1947 m. pabaigoje, vykdydamas vadovybės pavedimą susisiekti su užsieniu, išsiveržia anapus geležinės uždangos. Lukša savo knyga siekia lietuvių išeivių bei užsienių šalių bendruomenėms paliudyti Lietuvoje tebevykstančią rezistencinę kovą, panoramiškai papasakoti apie jos aplinkybes, pobūdį ir taip pateikti žinių, kurios beveik nepasiekdavo Vakarų. 1950 m. Lukša grįžta į Lietuvą ir po metų, patekęs į pasalą, žūva.

Iš partizanų dienoraščių išskirtinas Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (1925–1950), beje, buvusio Ramanausko adjutanto, kūrinys. Priešingai nei Ramanauskas ir Lukša, dienoraštį jis rašė kaip asmenišką, publikavimui neskirtą tekstą – dėl to čia atsiveria privatus, vidinis partizano gyvenimas. 1950 m. Baliukevičius išduodamas ir, kartu su bunkeryje užkluptais bendražygiais apsisprendęs gyvas nepasiduoti, nusižudo. Po žūties jo dienoraštis kartu su kitais dokumentais atitenka saugumiečiams ir iki Nepriklausomybės atgavimo saugomas KGB archyve.

Kalbant apie partizanų grožinę kūrybą, pirmiausiai minėtinas Bronius Krivickas (1919–1952). Jis, VDU ir Vilniaus universiteto auklėtinis, priklausė vadinamajai žemininkų kartai (iš žinomesnių tos kartos literatų į miškus pasitraukė ir pasipriešinimo pradžioje – 1945 m. – žuvo Mamertas Indriliūnas). Krivickas išbuvo partizanu palyginti ilgai – net 7 metus (vidutiniškai partizano gyvenimas trukdavo porą metų). Per tą laiką parašė nemažai eilėraščių, pasižyminčių formos griežtumu. Būdinga, tačiau neafišuojama, Krivicko tekstams yra žmogaus stovėjimas artimos ir greit ateisiančios mirties akivaizdoje. Būtent ši situacija diktuoja kūrinių temas, įvaizdžius ir t. t. Krivickas taip pat kūrė ir satyrinius tekstus bei išvertė pluoštą Johanno Wolfgango von Goethe's (Johano Volfgango fon Gėtės) kūrinių.

Intensyviausias partizanų dainų gyvavimo laikas – pasipriešinimo kovų metai. Po Nepriklausomybės atgavimo jas pradėta oficialiai rinkti, publikuoti (pirmiausia čia minėtinas XXI Lietuvių liaudies dainyno tomas, kuriame publikuojama 520 partizanų dainų Lietuvių liaudies dainynas, t. XXI: Karinės-istorinės dainos, kn. 6: Partizanų dainos, parengė Kostas Aleksynas, melodijas parengė Živilė Ramoškaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.) bei aktualizuoti (pvz., roko grupės Skylė albumas Broliai, 2010). Partizanų atsiminimai ir grožinė literatūra intensyviausiai skaitomi jau atgavus Nepriklausomybę, šie tekstai įtraukiami į mokyklų ir universitetinių studijų programas. Populiariausias lieka Dzūko dienoraštis – iki 2011 m., neskaičiuojant audioknygų bei vertimų į kitas kalbas, pasirodė 5 jo kūrinio leidimai.