Profesorius, poetas ir dramaturgas Balys Sruoga (1896–1947) 1943 m., kaip lietuvių tautos, bandžiusios boikotuoti nacių valdžią, įkaitas, buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo lagerį. Grįžęs apie gyvenimą (arba mirimą) jame parašė knygą Dievų miškas – tai prisiminimai, dokumentinė proza, romanas arba į jokius žanro apibrėžimus netelpantis autentiškas tekstas apie lageryje patirtas kančias, sykiu bandant kalbėti prisidengus ironijos kauke. Beje, įsidarbinęs koncentracijos stovyklos raštinėje, Sruoga parašė ir kitų kūrinių, tarp jų ir komediją (!) Dobilėlis penkialapis.

 

Silpnos sveikatos rašytojas buvo tampomas po įvairias sovietines institucijas, verčiamas aiškintis ir taisyti tekstą. Sovietams netinka, kad apie lagerį rašoma tiesiogiai nesmerkiant nacių, nerodomas didvyriškas (ideologų mėgstamas žodis) priešinimasis bet kokia kaina. Buvo pageidaujama propagandinės klišės, o ne individualaus požiūrio, politinio įvykio vertinimo, o ne egzistencinio šauksmo absurdo akivaizdoje. 1946 m. vykusiame visuotiniame rašytojų susirinkime Sruogos kūrinys Kazio Preikšo buvo sumaišytas su žemėmis:

 

Kaip kai kurie mūsų rašytojai blogai atvaizduoja įvykius net tada, kai jie patys juose dalyvavo, parodo rašytojo B. Sruogos knyga „Dievų miškas“. Autorius, kaip žinoma, pats yra nukentėjęs nuo vokiškųjų grobikų, jis pats buvęs vokiečių išvežtas ir tik Raudonoji armija išgelbėjo jį nuo tikros mirties bei pražūties vokiečių gniaužtuose. Būdamas stovyklose, jis turėjo progos susipažinti su tų stovyklų kaliniais. Jis matė ten apsčiai kovotojų prieš vokiškuosius grobikus. Bet Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra iš esmės pasityčiojimas iš tų žmonių, ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip mes puikiai žinome, buvo vedama pačiose stovyklose, jis neparodo tų didvyrių, kurie ir vokiečių stovyklose nenusiminė ir kovojo toliau, kol žūdavo didvyrio mirtimi. [...] Atrodo, kad patys kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra nieko dėti.

 

 

 

Sovietinė ideologija reikalauja didvyrių, patoso, herojinio pasakojimo. Sruoga pasakoja iš buitinės, kasdieniškos, o ne herojinės perspektyvos. Pasakojimo maniera traktuojama kaip neteisingas požiūris į faktus, neteisinga faktų interpretacija, arba dar daugiau – neteisingas tikrovės ar istorijos vaizdavimas.

 

Žvilgsnis į kasdienybę, į fiziologiją, kaip ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, atrodo, beveik neišvengiamas. Žmonės tokiomis aplinkybėmis negalvoja apie heroizmą, jie kenčia šaltį, alkį, skausmą. Jie jau beveik nebe žmonės, o gyvuliai, o gyvuliai nėra herojiški. Dievų miške Sruoga rašo:

 

 

O partinės literatūros prievaizdas Preikšas kalba apie „susmulkėjusius žmones“. Tik legendose ir pasakose tokioje padėtyje žmogus „nesusmulkėja“. Sovietinis žmogus turėjo būti herojus, antžmogis, supermenas. Jis neturėjo kasdienio gyvenimo, jis neturėjo intymaus gyvenimo, jis teturėjo herojinį gyvenimą.

 

Ką galėjo atsakyti Sruoga į bukagalvišką kritiką, iš vieno lagerio patekęs į kitą?

 

Terminu politika jie paprastai vadina pigiąją propagandą, kurios pas mane nėra ir tikrai negali būti. O propagandos reikalai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje yra visiškai netinkamai tvarkomi. Kad propaganda turėtų pasisekimo, reikia, kad ji būtų pritaikyta prie vietos aplinkybių ir psichinės struktūros tos tautos, kurioje ji varoma. Tuo tarpu Maskvoje nustatyti metodai, daugiausia atitinką rusų tautos psichiką, yra taikomi visur vienodai

 

Taip galvojo ir laiške Petrui Cvirkai rašė Sruoga. Bet tuo metu, po triuškinančios Preikšo kalbos, jis teturėjo teisę atsiprašinėti ir bandyti išgelbėti savo kūrinį, o gal ir gyvybę:

 

Ištroškęs laisvės ir žemiškų laisvo gyvenimo gėrybių, Tarybinėj Tėvynėj atsidūriau aplinkybėse, kuriose tai buvo man gausiai duota. Ir, turiu prisipažinti, nuo viso to man apsvaigo galva, aš visiškai nustojau tikrovės jausmo. [...] Būdamas fašistų katorgoje, buvau išmokęs į viską žiūrėti su pašaipa, – tenai gal tai buvo man svarbiausia priemonė pakelti visą pragarą ir apsiginti nuo mirties. Bet aš tą pašaipą atsivežiau ir į Tarybinę Tėvynę, – ir čia aš ją pavartodavau net sutikdamas su tokiais reiškiniais, prieš kuriuos, po teisybei, turėjau pagarboje galvą lenkti. Būdamas šitokioje nuotaikoje ir nejausdamas kaip reikiant tikrovės, besijausdamas poetas ir tiktai poetas, parašiau ir savo atsiminimus apie fašistinį lagerį. Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia. Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys, sudarė Laima Arnatkevičiūtė [ir kt.], Vilnius: Vaga, 1991, p. 72–73.

 

Visa tai atrodo groteskiška, tačiau tuo metu tai buvo gryniausias realizmas. Ne socialistinis.

 

Dievų miškas išleistas 1957 metais.

 

Paulius Širvys norėjo rašyti apie lagerius, kuriuose jam teko būti, bet po Sruogos romano pasakė: viskas parašyta.