Skaitymo politika sovietmečiu buvo labai svarbi, kaip ir rūpinimasis rašytojais. Glavlito įsakymu buvo naikinamos knygos, išleistos iki 1940 metų. Vyresnė karta dar prisiminė ikikarinius vadovėlius, ano laiko laikraščių, žurnalų komplektai mėtėsi namų palėpėse (už tai buvo galima stipriai nukentėti), bet jaunesnė karta neturėjo galimybės skaityti senesnės lektūros, jai buvo sudaromos chrestomatijos, rengiami nauji, pagal sovietinę ideologiją komentuojami ir kupiūruojami leidimai.

 

Skaitytojui ne tik būdavo parenkami tekstai – jie buvo mokomi ir skaityti iš „teisingų ideologinių pozicijų“. Mokykla, literatūros kritika kalė skaitymo ir interpretavimo štampus, pagal kuriuos skaitytojas turėjo atpažinti klasinius priešus, darbininkų išnaudojimą, ideologinį ribotumą, buvo mokomas teisingo istorijos vertinimo. Įvairios organizacijos ir redakcijos rengdavo skaitytojų konferencijas, kuriose buvo aiškinama apie pavyzdinį skaitymą.

 

Viešosios bibliotekos, skaityklos Stalino metais ir keletą metų po jo mirties labiau primena XIX a. bakūžes, prikrautas ideologinio turinio brošiūrų, tokio pat interjero, svarbiausioje vietoje jose kabo Stalino ir Lenino portretai, bareljefai ir kitai ideologinė ikonografija. Bibliotekininkui tenka ideologiškai susipratusio tarnautojo vaidmuo. Jis teikia skaitytojams „teisingą“ literatūrą. Skaitytojų veiduose visuomet matome šypsenas, optimizmą, o rankose – svarbiausią propagandinį laikraštį Tiesa arba Lenino, Stalino raštus. Skaitytojai kaip tipiškoje utopijoje laisvalaikį leidžia naudingai, „dvasiškai tobulėdami“ su knyga. Mobilios skaityklos, bibliotekos ir knygynai keliavo po miestus ir kaimus, net darbo pertraukų metu buvo skaitomi laikraščiai ir knygos – taip rodo oficialios to meto spaudos fotografija.

 

Po Stalino mirties išleidžiama laisvesnės literatūros, ir natūraliai kyla susidomėjimas knygomis; bent kiek nuo socialistinio realizmo nukrypstantys kūriniai graibstomi iš knygynų, persirašomi ranka (Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus ir kt.). Buvo populiaru turėti sąsiuvinius su išsirašytais eilėraščiais. Tomas Venclova yra pasakojęs, kad George'o Orwello (Džordžo Orvelo) antiutopiją Gyvulių ūkis perskaitė tuometiniame Leningrade ir perpasakojo Lietuvoje. Literatūra sklido archajiškiausiais – sakytiniais – būdais. Norėdami įsigyti knygų, žmonės eilę prie knygyno užsiimdavo naktį. Literatūros prestižas buvo sukeltas ne tik dėl žinių siekio, literatūros pomėgio, bet ir dėl tam tikro snobizmo – sovietinio buto interjerui buvo kone privaloma namų sekcijoje turėti solidžiai atrodančius Pasaulinės literatūros bibliotekos tomus.

 

Keitėsi ir oficiali skaitytojo reprezentacija, turėjusi liudyti liberalius pokyčius. 6 ir 7 dešimtmečiais skaitytojas – jau ne ideologinių darbuotojų mokinys, o laisvas, mąstantis, besirenkantis individulius interesus atitinkančią lektūrą. Atsiranda erdvių, šviesių bibliotekų bei skaityklų, kur skaitytojas pats renkasi knygas. Fotografijos vaizduoja susikaupusį, į save pasinėrusį žmogų. O kartais skaitykla, biblioteka ar knygynas tampa atokvėpio vieta; skaitymas vaizduojamas ne tik kaip propagandos įrankis, bet ir kaip pramoga, malonumas. Ar tai buvo sovietinio humanizmo dalis, sovietinės ideologijos tariamas atsigręžimas į žmogų, noras modernėti, neatsilikti nuo Vakarų nekeičiant esmės? Greičiausiai taip, bet, bandant imituoti pokyčius ir laisvėjimą, ne visada pavyksta išlaikyti kontrolę. Kartais pokyčiai įvyksta iš tiesų.

 

Atrodo, neoficialus literatūrinis gyvenimas vyko būtent skaitant, nes pogrindinės literatūrinės spaudos beveik nebuvo, savo stalčiuose lietuvių rašytojai šedevrų taip pat nelaikė. Nelegalių, draudžiamų knygų buvo gaunama iš užsienio, iš atvykstančių giminaičių ar kolegų, kai kurių – iš spec. fondų ir uždarų, tik su specialiais leidimais prieinamų skaityklų, taip pat užsienio kalbų knygynuose. Šias knygas žmonės skaitė per naktis, persirašydavo ranka arba rašomąja mašinėle. Tokį neoficialų gyvenimą gyveno tiek eiliniai skaitytojai, tiek ir elitiniai menininkai; pastarieji rinkdavosi ir į savišvietos būrelius (pvz., Tomas Venclova, Juozas Tumelis, Pranas Jackevičius (P. Morkus), ir į sovietmečio „salonus“. Kaip prisimena poetas Marcelijus Martinaitis, „Tuose savotiškuose 'salonuose', į kuriuos vengta įsileisti mažiau žinomus žmones bei galimus saugumo slapukus, būdavo aptariama sava kūryba, literatūros ir meno naujovės, dalijamasi knygomis, kaip tada sakyta, 'iš po skverno', dažniausiai 'vienai nakčiai'. Iš tikrųjų tokia literatūra bei knygos buvo skaitomos bei persirašomos naktimis, nes gautas leidinys turėdavo žaibiškai pereiti per kelias rankas. Ne vienas saugome nuorašus knygų, kurios mažai perkamos šiandien guli kur nors užkištos lentynose“. Marcelijus Martinaitis, „Dešimtmečių sąvartoje“, in: Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002), sudarytojas Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma Littera, 2003, p. 13–14.