„Jiems negana, kad žmogus tylėtų, reikia, kad jis džiugiai dainuotų“, – rašė totalitarinės visuomenės metaforą romane Vilniaus pokeris sukūręs Ričardas Gavelis.
Kad tylėjimas gali būti suvokiamas kaip nusistatymas prieš naują valdžią, rašytojai sužinojo jau 1945 m.:
Draugas Juodelis nuoširdžiai išdėstė, kad esą mūsų sielose esanti žaizda, kuri neleidžia aktyviai įsijungti į darbą, kad turime gydyti tą žaizdą. Jei plačios masės taip galvotų, jei taip galvotų visi inteligentai, mokslininkai, pedagogai ir darbininkai, tai kaip šiandien turėtų atrodyti mūsų kraštas, jei visi lauktų, kad jų žaizdos išgis. Žaizdos užgydomos bedirbant. Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys, sudarė Laima Arnatkevičiūtė [ir kt.], Vilnius: Vaga, 1991, p. 25.
Istorikas ir partinis veikėjas Juozas Žiugžda
1946 m. visuotiniame rašytojų susirinkime tokių tylenių įvardyta ir daugiau: Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Viktoras Katilius, Jonas Mackevičius, Juozas Petrulis. Vėliau už tylėjimą buvo puolami Juozas Grušas, Kazys Inčiūra, Vincas Mykolaitis-Putinas, Eduardas Mieželaitis.
O kaip pavyzdys nurodomas Liudas Gira:
Lietuvių tautos dainius ir patriotas Liudas Gira didžiosios pergalės susilaukė nepagydomos, mirštamos ligos patale. Nepaisant to, jis, ligos sukaustytas, stengėsi įsijungti į kovą dėl naujo gyvenimo. Nebegalėdamas pats ateiti į rašytojų susirinkimą, jis siųsdavo savo rašytinius sveikinimus, kuriuose jis ragino karštai imtis darbo, skaudžiai pliekė, demaskavo tylinčiuosius, nuošaly stovinčiuosius.
Komunistų partijos veikėjas Kazys Preikšas
Iš esmės visas gyvenimas buvo politizuotas. Viskas, kas su politika neturėjo nieko bendra, taip pat buvo įtraukiama į politikos lauką – kaip apolitiški reiškiniai. Todėl ir tylėjimas, ir intymi meilės lyrika buvo suvokiama kaip politinė pozicija. Pasak Tomo Venclovos, „totalitarinė cenzūra nėra vien tiktai braukymas: kiekvienam rašančiam anksčiau ar vėliau lieps kažką pridurti. Padorų rašytoją Rytų Europos šalyje lengva atpažinti pirmiausia iš to, kad jis stengiasi nepridurti“. Tomas Venclova, Vilties formos: publicistika ir eseistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, p. 419.
Jau vėlesniais laikais atidavus duoklę buvo galima rašyti ir laisviau. Tačiau rašyti be reveransų išliko sudėtingą visą sovietmetį. „Pasakyti kelis kartus 'už', o po to vieną kartą 'prieš' buvo lengviau negu nė karto nepasakyti 'už'“, Albertas Zalatorius, Literatūra ir laisvė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 396.– manė literatūros kritikas Albertas Zalatorius.
Komentarai
Rašyti komentarą