Populiariausias SSRS ir už jos ribų sovietmečio Lietuvos grafikas Stasys Krasauskas (1929–1977) gimė ir augo Kaune. Piešti pradėjo 1948 m. įstojęs į Kauno kūno kultūros institutą. 1952–1958 m. studijavo grafiką Dailės institute. Buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir puikus plaukikas, LSSR vandensvydžio rinktinės narys. Bičiuliai nerimaudavo, kai jis Palangoje per audrą plaukydavo nušokęs nuo tilto. Be to, dar suvaidino jūrininką Raimundo Vabalo filme Žingsniai naktį (1962), dainavo Liutauro partiją mėgėjiškame Jurgio Karnavičiaus operos Gražina pastatyme (1961). Anksti vedė, Vilniuje su šeima įsikūrė Žvėryne, Maloniojoje gatvėje. Artimai draugavo su kaimynystėje gyvenusiu Algimantu Baltakiu, kitais rašytojais. Sėdėdamas „Neringoje“, vėliau – ir Dailės parodų rūmų kavinėje, kartais piešdavo flomasteriu ant servetėlių. Nuo 1961 m. dėstė piešimą Dailės institute.

 

Dar studijų metais Krasauskas pasižymėjo išskirtiniais piešimo gabumais. Kitaip nei daugeliui Lietuvos dailininkų, jam ypač gerai sekėsi vaizduoti žmones. Jo šaržai ir portretai nuo 1952 m. publikuojami periodinėje spaudoje. Kai rašytojas Mykolas Sluckis pasiūlė iliustruoti savo apysaką Geri namai (1954), gabusis grafikos studentas pateikė greitus taiklius tušo piešinius, laisvai komponuojamus knygos puslapiuose (o ne įklijose, kaip tuomet buvo įprasta). Jo diplominis darbas, medžio raižiniai Vaižganto apysakai Dėdės ir dėdienės (1958), – tai sodrūs kaimo gyvenimo vaizdai, artimi mokytojų Vytauto Jurkūno ir Antano Kučo kūrybai. Literatūra dailininkui buvo labai svarbi, jis iliustravo daugiau kaip dvidešimt leidinių. Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio, rusų poeto Roberto Roždestvenskio knygoms ar Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) sonetams kūrė draminio patoso ir didybės kupinus raižinius, bet mielai iliustruodavo ir satyros veikalus (Algimanto Pabijūno 100 perkūnsargių, 1967, Leono Kiauleikio Pražūtinga profesija, 1970, Teofilio Tilvyčio Trejos devynerios, 1970). Savaitraštyje Literatūra ir menas išspausdinta rašytojų šaržų serija Linksma akim (1963) su Grigorijaus Kanovičiaus epigramomis tapo to meto literatūrinio gyvenimo kronika.

 

Ryškiausia duoklė lietuvių grafikos mokyklai – liaudiškai grubūs, supaprastintų formų medžio raižiniai Marcinkevičiaus poemai Kraujas ir pelenai (1960). Juodais storais kontūrais apibrėžtos stambios išraiškingos veikėjų figūros, priartinti veidai, išdidinti fragmentai, ryžtingos kompozicijų įstrižainės, sovietinėje dailėje uždraustas kryžiaus motyvas paveikiai perteikia nacių sudeginto Pirčiupio kaimo tragediją. Įkvėptas ekspresionistinės ir realistinės grafikos – Jurkūno, Vytauto Kazimiero Jonyno ar Käthes Kollwitz (Kėtės Kolvic) kūrybos, Krasauskas savitai plėtojo po Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europos dailėje susiformavusią ir šaltojo karo laikais vėl suklestėjusią pacifistinę karo negandų, kančių ir mirties ikonografiją. Skausmas, desperatiška aistra, suluošinto žmogaus vienatvė išreikšta judriomis energingo piešinio figūrų kompozicijomis iliustracijose Marcinkevičiaus poemai Siena (1968), sužaloto kareivio drama – estampų triptike Kur eini, žmogau? (1973). Sovietų ideologijai vis dėlto geriau atstovavo herojiniai už tėvynę žuvusių karių atminimo vaizdai. Gyvųjų „intymus dialogas“ su po žeme gulinčiu kritusiu kovotoju, kvazireliginis Krasausko atrastas motyvas, pirmą kartą panaudotas iliustruojant Roždestvenskio poemą Rekviem (1961), vėliau – didžiausioje raižinių serijoje Amžinai gyvi.

Literatūros veikalų iliustracijoms artimos ir Krasausko estampų serijos. Šios vaizdinės novelės ar eilės, regis, taip pat turėjo sulaukti savųjų tekstų. Kita vertus, čia, kaip ir knygų raižiniuose, vizualiomis priemonėmis jau pasakyta viskas, kas svarbiausia. Apie moterį, meilę, jaunystę, atletiško kūno grožį ir jėgą.

 

Dar 6 dešimtmečio pabaigoje pradėta serija Moteris liko nebaigta. Tai – ekspresyvūs piešiniai tušu, vaizduojantys nuogą moters figūrą be istorinio laiko žymių, tarsi kovojančią su likimu ir kartu atsiduodančią nenugalimai (savo prigimties) jėgai. Šešiolikoje serijos Moters gimimas (1973) cinkografijos raižinių matome tik plonyte juoda linija nupieštą moters siluetą, dažnai – pusiau sudvejintą, sujudėjusią figūrą. Ji pasakoja apie moters gyvenimą, brendimą, motinystę. Nuogos moters figūra ir jos sąsaja su gamtovaizdžiu yra pagrindinis ir serijos Langas motyvas. Daugybę kūrinių dailininkas paskyrė vyro ir moters santykių, šeimos, meilės temai. Naujųjų Adomo ir Ievos, vyro ir moters po obelimi motyvas, aptinkamas jau Kraujo ir pelenų, Žmogaus iliustracijose, vėliau išplėtotas serijose Lyrinės graviūros (1961–1963), Variacija šeimos tema (1965).

 

7–8 dešimtmečiais sovietinėje dailėje populiari laisvalaikio, sporto, jaunystės tema Krasauskui buvo ypač artima. Litografijų serijoje Vasara (1967–1968) bėgantys, plaukiantys ar žaidžiantys kamuoliu nuogi žmonės baltame fone atrodo it bronzinės skulptūros. Čia įkūnytas tam tikras fizinės harmonijos idealas (labai stiprus, bet lieknas žmogus) primena naciams dirbusio vokiečių skulptoriaus Arno Brekerio kūrybą, kuri sovietmečio Lietuvoje nebuvo žinoma. Ofortų serijoje Judesys (1971) judančių kūnų vaizdavimas turi chronofotografijos, futurizmo tapybos ir techninės sporto instrukcijos bruožų.

 

Daugumą jau ištobulintų motyvų Krasauskas panaudojo 36 estampų serijoje Amžinai gyvi (1975), socrealistiniame kūrinyje, skirtame 30-osioms sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare metinėms. Visų serijos lakštų apačioje matyti žuvęs karys, nuogas, bet su kareivio šalmu, gulintis po žeme lyg Kristus karste. Keturiose dalyse (Kova, Atminimas, Svajos, Gyvenimas) vaizduojami žuvusio kario prisiminimai apie mūšius, gedulas dėl žuvusiųjų, žvilgsnis į pasaulį „žuvusio kario akimis“, naujas taikus gyvenimas, kartu esąs kario prisiminimų ir svajų tąsa. Tai vienintelis lietuvių grafikos kūrinys, už kurį jo autoriui paskirta SSRS valstybinė premija (1976).

 

Krasauskas ir iki tol jau buvo pripažintas menininkas, atstovavo sovietiniam menui tarptautinėse parodose, jo asmeninės parodos surengtos Vilniuje (1964, 1970), Maskvoje (1962, 1973), kituose SSRS ir Rytų Europos miestuose, taip pat Vakarų Berlyne (1974), Indijoje (1976). Po ankstyvos dailininko mirties nuo onkologinės ligos jo kūrybos apžvalgos surengtos Čiurlionio galerijoje Čikagoje (1978), Dailės parodų rūmuose Vilniuje (1979).