Vaikų knygas sovietmečiu iliustravo daug žymių Lietuvos dailininkų, daugiausia grafikai. Nuo 1965 m. valdžia reikalavo į Glavlitą cenzūrai nešti ne tik tekstus, bet ir knygų viršelius ir iliustracijas. Vis dėlto vaikų knygos stebėtos atsainiau, todėl menininkams tai buvo labai tinkama eksperimentams, nors kartu ir mažiau vertinga, kūrybos sritis.

 

Stalino laikais vaikiškų knygų išleista nedaug, beveik visos – 1945 m. Kaune įsteigtoje Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, vadovaujamoje tarpukariu Lietuvos kairiesiems intelektualams priklausiusio rašytojo ir vertėjo Valio Drazdausko. Jis dalijo užsakymus dailininkams, kuriuos pažinojo Nepriklausomybės laikais, tad po karo toliau gyvavo XX a. 4 dešimtmečiu išryškėjusios grafikos kryptys – art deco, naivusis realizmas, folklorinė stilizacija. 1949 m. leidykla buvo perkelta į Vilnių, vyriausiasis redaktorius ištremtas į Sibirą. Sovietų Lietuvoje studijas baigę jaunieji dailininkai jau mokėsi iš rusų iliustruotojų.

 

Gražiausios to laikotarpio vaikų knygos – tai Domicelės Tarabildienės iliustruotos Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos ir Jadvygos Čiurlionytės Lietuvių liaudies dainos vaikams (1948), Telesforo Kulakausko – Kazio Binkio pasaka Limpopo. Daktaro Aiskaudos nuotykiai pagal Kornelijų Čiukovskį (1946). Mažiesiems skaitytojams ypač patiko į animacinius filmus panašūs Vaclovo Kosciuškos piešiniai Eduardo Mieželaičio poemai Zuikis Puikis (1955), paveikslėlių knyga pagal lietuvių liaudies dainelę Du gaideliai (1959). Vėliau mielus apskritaveidžius didžiagalvius vaikelius ir žvėrelius panašiai piešė Taida Balčiūnienė.

 

Konstancija Petrikaitė-Tulienė, dirbusi ir su ideologiniais veikalais, patraukliai iliustravo Charles Perrault (Šarlio Pero) pasakas Raudonkepuraitė (1949) ir Pelenė (1951). Pasakos tuomet buvo geidžiamiausi skaitiniai, nes leido pabėgti nuo niūrios tikrovės. Sovietų valdžia savo ruožtu buvo nieko prieš, kad jos pakeistų istoriją, praeitį, atmintį, įtvirtintų įsivaizdavimą, jog prieš sovietinę dabartį tebūta mitinio pasakų laiko.

 

„Atlydžio“ metais prasidėjusi sovietinės kultūros modernizacija palietė ir vaikų knygų sritį. Prie jos suklestėjimo 7 dešimtmečiu daug prisidėjo 1949–1961 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (1965 m. pavadintos „Vaga“) vaikų literatūros skyriui vadovavusi rašytoja, vertėja ir aktorė Aldona Liobytė (1915–1985). Gimusi ir augusi Vilniuje, ji turėjo bičiulių tarp lenkų menininkų bei intelektualų, su jais supažindino jos namuose dažnai besisvečiuojančius jaunuosius lietuvių dailininkus. Leidykloje rūpinosi, kad Lietuvos skaitytojus pasiektų pasaulinė vaikų literatūros klasika, leido lenkų, čekų, vengrų, norvegų šiuolaikinių kūrinių vertimus su originaliomis iliustracijomis. „Teta“ Liobytė paskatino iliustruoti vaikų knygas Rimtautą Vincentą Gibavičių, Albiną Makūnaitę, Algirdą Steponavičių, Birutę Žilytę, Aspaziją Surgailienę, Vincą Kisarauską. Atleista iš darbo dėl viešai sukritikuotų „formalistinių“ Kisarausko kartono raižinių Juliaus Janonio eilėraščiui Poklius tykoja kas dieną (1960).

8 dešimtmečio antrojoje pusėje pastebimas knygos meno nuosmukis, bet nepaisant vis prastėjančios poligrafijos, netrukus jis vėl suklestėjo. 1979 m. Bratislavoje aukso medalį pelnė Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės apysakai Robotas ir peteliškė (1978). Kol 1980 m. išvyko gyventi į Varšuvą, Eidrigevičius iliustravo keliolika knygų. 1968–1973 m. Dailės institute studijavęs tapybą, jis dar jaunystėje išbandė įvairias dailės rūšis, grafikos technikas, fotografiją ir ėmė nuosekliai kurti unikalią menamo pasaulio viziją. Tušu ir plunksna, pieštuku ir akvarele, guašu pieštose iliustracijose matyti dauguma svarbiausių dailininko kūrybos motyvų (takelis, trobelė, paukštis, medinukas), neįmanomai tikroviškos jų metamorfozės ir paradoksalūs ryšiai, melancholiškas vaikas, šiurpo ir juodojo humoro vaizdai.

 

1985 m. Vilniuje įkurta vaikų knygų leidykla „Vyturys“ per metus išleisdavo apie 140 pavadinimų knygų. Dailininkai gavo daugiau užsakymų iliustruoti pasaulinę literatūros klasiką. Pasirodė net keli didelės apimties lietuviškų pasakų rinkiniai. Bręstant politinėms permainoms, skaitytojų vaizduotę, regis, dar labiau stengtasi įkalinti pramanytoje stebuklingoje tikrovėje, nors iš tiesų lietuvių tautosaka, matyt, turėjo stiprinti tautinę savimonę.

 

Irenos Žviliuvienės iliustruota pati storiausia pasakų knyga Gyvasis vanduo (1989) stebina vaizdo formatų įvairove – nuo ištiso atvarto iki smulkių vinječių. Riteriai ir karalaitės, nuskendusios pilys, skenduolių griaučiai ežero dugne nebeturi nieko bendra su naivia folkloro interpretacija ir atrodo lyg trūkstama grandis tarp XIX–XX a. sandūros dailės simbolizmo, neoromantizmo ir skaitmeninės XXI a. fantasy estetikos. Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos šiurpioms Czesławo Miłoszo (Česlavo Milošo) pasakoms išsamiai įkūnija teksto sužadinamus įkyrius, neraminančius vaizdinius. Į graviūras panašiuose akvarele spalvintuose piešiniuose tušu ir plunksna vaizduojami griaučiai, iš kapo lendantys numirėliai, troboje gulįs negyvas milžinas, šlykštus devyngalvis slibinas, kūdikį sūpuojančios nuogos laumės. Leonardas Gutauskas savo parašytose ir nupieštose knygose atgaivino baltų mitologiją, taip pat atsisakydamas tautodailės stereotipų.

 

Nuorodų į dailės istoriją, baugaus maginio realizmo ir dekadentiškos Vakarų dvasios dar daugiau europinės pasakų žanro klasikos iliustracijose. Giedriaus Jonaičio piešiniuose antikos pasakėčiai varlių ir pelių karas vyksta tarp griūvančių korintinių kolonų. Eidrigevičius, iliustruodamas Ernsto T. A. Hoffmanno (Hofmano) istorijas, o Kasparavičius – pasakojimus apie baroną Miunhauzeną, irgi nesiekia nukelti skaitytojų į Apšvietos amžių ar romantizmo epochą, o veikiau parodo, kaip praeitis išlieka, kaip į dabartį įsikimba pabiri jos likučiai. Ne mažiau vakarietiški sovietmečio pabaigoje atrodė ir elegantiški komiksų, populiariosios animacijos stiliaus Rimvydo Kepežinsko piešiniai Jono Avyžiaus apysakai apie basetų veislės šunį.

 

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais įsikūrusios komercinės leidyklos daugiausia vertė į lietuvių kalbą pasaulinę masinę produkciją. Naujų autorinių, meniškų knygų vaikams leidyba tuo metu beveik nutrūko ir atgijo tik pačioje XX a. pabaigoje. Talentingiausi šioje srityje pasižymėję dailininkai 10 dešimtmečiu ėmė dirbti užsienio leidykloms: Eidrigevičius – Lenkijos, Japonijos, Kasparavičius – Vokietijos ir Taivanio.

 

Kasparavičiaus iliustruoti Brėmeno muzikantai (1990) Vokietijoje buvo išleisti net devynis kartus. Dailininkas, 1981 m. Dailės institute baigęs dizaino studijas, iš viso iliustravo apie 50 vaikams skirtų knygų, vėliau pradėjo jas rašyti pats ir jau sukūrė aštuonias. Kasparavičiaus istorijos atsiranda iš piešinių, o ne atvirkščiai. Susidūręs su kokybiška spauda, jis atsisakė juodo raižinį imituojančio štricho ir ėmė piešti tik pieštuku ir akvarele, kurdamas skaidrų, knygos lapo neapsunkinantį menamos trimatės erdvės vaizdą. Šiame pasaulyje tvyro jauki ramybė, gyvena vien teigiami veikėjai – žvėrys ir kasdieniai daiktai, o jo keistumas, absurdas ir nesąmonės ne baugina, o džiugina. Piešiniuose matyti ir daiktų faktūra, ir aiškus pieštuko ant popieriaus pėdsakas. Jie tarsi atsiskleidžia, rodo, kaip yra padaryti. Sudėtingas, gausus detalių reginys pasirodo apgaulingai paprastame paviršiuje. Tai, ko gero, ir yra jų žavesio paslaptis.

 

Po 2000-ųjų žinomi dailininkai kartais vis dar piešia vaikams. Mikalojus Povilas Vilutis iliustravo Liobytės knygelę Kiškelis Baltakakliukas (2005), Laisvydė Šalčiūtė – savo parašytas pasakaites. Kartu ši sritis tapo labiau specializuota, atsirado vien joje dirbančių dailininkų ir leidyklų.