Tapytoja ir grafikė Saulė Aleškevičiūtė-Kisarauskienė (g. 1937) augo inteligentiškoje Kauno spaustuvininkų šeimoje, namuose tarp daugybės knygų. 1957–1960 m. Dailės institute Vilniuje studijavo tekstilę. Labai norėjo pereiti į Grafikos katedrą, bet nepavyko, tad nutraukė studijas. 1958 m. susituokė su Vincu Kisarausku. Palikusi institutą, ėmė intensyviai kurti grafikos, netrukus ir tapybos darbus. 1962-aisiais dalyvavo respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. Netrukus pateko į sovietų valdžios mėsmalę, nes buvo talentinga, be diplomo, o jos vyrą saugumas stebėjo nuo tada, kai jis kartu su kitais studentais per 1956-ųjų Vėlines Rasose uždegė žvakes ant Jono Basanavičiaus kapo.

 

1961 m. Eduardas Mieželaitis, tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas, Kisarauskienei užsakė sukurti iliustracijas jo knygai Autoportretas. Aviaeskizai. Tai savitas literatūrinis veikalas, parašytas poetui grįžus iš kelionės po JAV ir, pasak Vytauto Kubiliaus, suvokus, kad „šiuolaikinės civilizacijos kontrastams ir atominio karo grėsmei išreikšti reikalinga judresnė vaizdų, strofų bei ritmikos sandara [...], asociacijų šuoliai, pagrįsti sinkopiu ar verlibru“. Vytautas Kubilius, XX a. literatūra, Vilnius: LLTI, 1995, p. 526. Negailestingai Vakarų civilizacijos kritikai skirtos eilės mirgėjo Vakarų modernistų, rašytojų ir dailininkų, pavardėmis, Vakarų Europos, Azijos ir JAV miestų pavadinimais. Nežinia, kokių iliustracijų Mieželaitis tikėjosi – gaivesnių ekspresionistinių medžio raižinių ar citatoms ir asociacijų šuoliams eilėraščiuose labiau tinkančių koliažų, montažinių kompozicijų. Jaunoji menininkė sukūrė 16 spalvotų raižinių sausa adata ant kartono. Nutekėję dažai, išplaukusios, trapios, tarsi atsitiktinės, net atsainios eskiziškos linijos primena greitą piešinį plunksna ant šlapio popieriaus. Iliustracijose nėra jokių laiko ir vietos nuorodų, konkrečių detalių. Vaizduojamos universalios žmogiškos dramos, regis, vyksta ne tikrovėje. Pasikartojantis motyvas – dvi moterys ar jų grupė. Jos kovoja, kenčia, sielvartauja iškėlusios rankas – lyg XX a. viduryje visame pasaulyje madingomis kukliomis suknelėmis pervilktos antikos raudotojos.

 

1963 m. pradžioje kilo iliustracijų kritikos, viešo organizuoto autorės smerkimo vajus. Jį pradėjo Jonas Kuzminskis, DS pirmininkas ir Dailės instituto Grafikos katedros vedėjas. Raižiniai, „liaudies balsų“ pavadinti atstumiančiais, tapo formalizmo ir visų negerovių dailėje simboliu. Antanas Sniečkus, taip pat juos pasmerkęs kaip „žalingus kultūrai“, vienintelis šiek tiek pakritikavo ir eilėraščius. 1962 m. Mieželaitis už knygą Žmogus pelnė Lenino premiją.

 

1965 m. Kisarauskienė Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje surengė pirmą asmeninę parodą, kuri po penkių dienų buvo uždaryta. Kita dailininkės kūrybos paroda surengta tik 1988-aisiais Vilniaus dailės parodų rūmuose, vėliau – dar apie dešimt, tarp jų – retrospektyva Radvilų rūmuose Personažai užrištom akim (2007). Nuo 7 dešimtmečio ji dalyvauja tarptautinėse parodose – Krokuvos grafikos bienalėje (1968), Malborko ekslibrisų bienalėje (1961, 1971).