Dar mokydamasi Kaune dailininkė tušu paišė erotinius vaizdus, paslaptingus Adomo ir Ievos ritualus, nuogus susijaudinusius kūnus stilizuodama pagal senovės Egipto ir Mesopotamijos dailės, Indijos miniatiūrų ir skulptūrinio Šivos šventyklų dekoro, graikų vazų pirmavaizdžius. Panašiai kaip Stasio Krasausko estampų serijoje Giesmių giesmė (1966), senovės ar egzotikos „rūbas“ čia reikalingas erotinėms fantazijoms pridengti. Ilgainiui autentiškų detalių turintis ekspresyvus dabarties tikrovės vaizdas Kairiūkštytės kūryboje susipina su nuorodomis į senovės kultūras, tradiciniais simboliais, archajinio primityvumo bruožais.

 

Modernizmas ir senovės pasaulio kultūrų parafrazės, niekada neregėtos Viduržemio jūros dvelksmas dailininkės kūryboje papildo ir išplečia kaimo tautodailės tradiciją. Sukaustytą jos primityvumą išlaisvina spontaniška meistrystė. Didžiausias Kairiūkštytės nuopelnas grafikos raidai tas, kad ji ištobulino, atnaujino, sumodernino tradicinę iškiliosios spaudos techniką, išnaudojo jos teikiamas raiškos galimybes. Dailininkė bene pirmoji Lietuvoje ėmė kurti didelio formato spalvotus, atspaustus net nuo 8 ar 9 klišių, estampus, ir šioje srityje niekas neįstengė jai prilygti. Linoleumą raižydavo drąsiai, greitai, dažnai be jokio paruošiamojo piešinio, sukinėdama į visas puses. Atspaudą, netelpantį į presą, voluodavo buteliu. Kartais naudojo ir vadinamąjį Picasso metodą – tą pačią klišę spausdavo kelis kartus, vis įtrindama kitos spalvos dažais. Daugiaspalvis estampas skiriasi nuo 7 dešimtmečiu Lietuvoje paplitusio spalvinto linoraižinio vaizdo sandara ir kokybe. Jis atrodo vientisas ir kartu daugiasluoksnis, savita regimos gelmės ir paviršiaus sąveika daro jį virtualiai judrų, jo suvokimas užtrunka – jis tarsi išsaugo spausdinant sugaištą laiką.

 

Dalis Kairiūkštytės bičiulių nieko nežinojo apie jos sukurtus jų portretus ir pirmąkart juos pamatė tik pomirtinėse dailininkės parodose (2009). Kai kurie talentingi ir įdomios išvaizdos žmonės, išskirtinės meno pasaulio asmenybės, pavaizduoti net keletą kartų. Žinomi trys rašytojos Jolitos Skablauskaitės (1973, 1976, 1983), grafiko Edmundo Saladžiaus (1972, 1974, 1983), du – Eimunto Nekrošiaus (1984) portretai. Kartais portretuojamieji atrodo nublokšti į tolimas šalis ar tarpukario bohemos šėlsmą, džiazo, alkoholio, šokių ir „likimo moterų“ sūkurį, kitur apsupti įvairių figūrų, fantastinių būtybių – savo minčių, vizijų, šmėklų ar kūrinių herojų. Asmens veidas estampe įrėminamas lyg šventasis paveikslas. Amžininkų galerijon įsiterpia Antano Samuolio atminimo atvaizdas (1975), kur garsusis tarpukario tapytojas vaizduojamas su buteliu, cigarete tarp savo paveikslų veikėjų – geltonos moters ir vienaakio „Ars“ bendražygio Viktoro Vizgirdos. Dailininkė sukūrė ir autoportretų, paskutinysis panašus į šventosios kankinės atvaizdą, pramanyto kulto objektą.