1963 m. dailininkas kelis mėnesius plaukiojo Ramiajame vandenyne. Po kelionės sukūrė 20 linoraižinių seriją Vandenynų gyventojai (1964), kurią 1966 m. išleido „Vaga“. Tolygiai linijų zigzagais padengtuose estampuose matyti vandenyje panirę moliuskai, krabai, koralai, žuvys. Jų pavidalai neturi linijomis apibrėžto silueto, bet dėl skirtingo zigzago ritmo ir pobūdžio bežiūrint darosi vis ryškesni. Išbandyti šį optiniam menui būdingą efektą dailininką įkvėpė kajutėje kabėjusios džiovintos žuvelės žvynų raštas. Antrojoje serijos dalyje vandenų gyviai matomi baltame fone lyg enciklopedijos iliustracijose. Pomėgis naudoti kvadratinio formato klišes ir negausias vienarūšes raiškos priemones, kurti daug to paties motyvo variacijų ir net mechaniškai dauginti tą patį motyvą būdingas ir kartono raižinių serijai Pajacai (1965), kur vaizduojamas šokantis, krentantis ar liūdnas hampelmanas šachmatų lentos langelių fone, taip pat – M. K. Čiurlioniui atmininti skirto diptiko Skrendantis paukštis (1965) estampams, atspaustiems skirtingomis spalvomis nuo tos pačios linoleumo klišės.

 

Dailininko netenkino vien modernūs formos atradimai, jam buvo svarbus ir turinys, prasmė. Jos šaltiniais tapo poezija ir Lietuvos praeitis, miesto kultūros, architektūros, profesionaliosios dailės ir tipografijos istorija.

 

Medžio raižinių serijoje Vilnius (1964–1967) įamžintas senamiestis nuo Bekešo kalno, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, Domininkonų bažnyčia, Tilto gatvė ir Šv. Jurgio bažnyčia, Aušros vartai, Didysis Vilniaus universiteto kiemas su Stepono Batoro atvaizdu medalione, kiti sostinės architektūros paminklai ir panoraminiai vaizdai. Vaikystėje gyvendamas Kaune, Gibavičius, kaip ir visi to meto vaikai, svajojo persikelti į Vilnių; tai ir padarė 1945 m. Vėliau skaitė Jono Griniaus knygą Vilniaus meno paminklai (1940), kur rašoma, kad architektūra – tai sustingusi muzika ir visų menų motina. Kurdamas savo Vilnių, dailininkas susipažino su giliomis šio miesto vaizdavimo tradicijomis, studijavo VU bibliotekoje saugomus senuosius raižinius ir spaudinius. Kvadratinio formato estampuose, šiek tiek primenančiuose raižyto stiklo paviršių, nėra žmonių, kasdienių smulkmenų, dažnai – ir perspektyvos, bet daug heraldinių ženklų, emblemų. Kiekvieną peizažą aprėmina keturių skirtingų miestą šlovinančių tekstų eilutės – lietuvių liaudies dainų žodžiai, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilės, Simono Stanevičiaus odės strofa, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Juditos Vaičiūnaitės, Janinos Degutytės, Sigito Gedos eilėraščių citatos. Kai kuriuos tekstus poetai specialiai parašė dailininko paprašyti. Šiame daugialypiame, intertekstualiame kūrinyje Vilnius atrodo amžinas kaip Roma.

Gibavičius visada pats kūrė savo iliustruojamų knygų maketo dizainą. Apipavidalinęs daugiau kaip 100 leidinių, daug nusipelnė knygos meno raidai ir estetinei kokybei. Šioje srityje taip pat eksperimentus ir naujoves derino su klasikos normomis. Degutytės eilių rinkiniui Neužpūsk pienės pūko (1984) nupiešęs iliustracijas tušu ir akvarele, knygoje jas sugretino su nuotraukomis iš poetės archyvo, jos rankraščių ir autografų faksimilėmis. Sudarė ir apipavidalino daugumą Lietuvos grafikos albumų, reprezentacinius iliustruotus leidinius Vilniaus universiteto rūmai (1979), Vilniaus universitetas dailėje (1986), Vlado Drėmos knygą Dingęs Vilnius (1991). Taip pat sukūrė apie 80 ekslibrisų.

 

9 dešimtmečiu estampų kūrė mažai ir daugiausia dirbo knygų grafikos, plakato, scenografijos ir sienų tapybos srityse. Sukūrė scenovaizdžius dvidešimčiai Lietuvos teatrų ir televizijos spektaklių: Eduardo Balsio baletui Eglė žalčių karalienė (1976, VAOBT), Aldonos Liobytės pjesei Devyniabrolė (1976, VADT), Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro) pjesei Audra (1978, Panevėžio dramos teatre), Mozarto (Mocarto) operai Don Žuanas (1980, KVMT), Puccini (Pučinio) operai Bohema (1983, VAOBT), Marcinkevičiaus dramai Daukantas (1985, VJT). Greta scenografijos sukurdavo ir vieningo stiliaus spektaklio plakatą, programėlę, kvietimą į premjerą. Kūrė tik teatro ir dailės parodų plakatus. 1986 m. asmeninės parodos Vilniaus parodų rūmuose plakate panaudojo Vaičiūnaitės Nemigos aitvaro iliustracijų – ore skriejančio vyro su špaga – motyvą.

 

Dar 1969 m. dailininkas sukūrė sgrafitą Devynios mūzos Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vestibiulyje. Kiekvieną iš trijų vestibiulio sienų suskaidęs į tris vienodus stačiakampius, juose įkomponavo mūzų, mitinių mokslų ir menų globėjų figūras su joms būdingais atributais, o koridoriaus pradžioje – jų visų motiną, atminties deivę Mnemozinę. Greta figūrų graikiškai užrašyti jų vardai ir globos sritys. Klasikinis baltos, juodos ir raudonos spalvos derinys primena graikų vazas, o bordiūro ornamentas – ir meandrą, ir optinio meno kūrinį. Beveik visos mūzos žingsniuoja viena kryptimi, tarsi ateitų, atskrietų, įsiveržtų iš praeities.

 

1976 m. Gibavičius nutapė spalvingą dekoratyvią freską Klaipėdos restorane „Jūra“, o 1979–1990 m. kūrė dar vieną sgrafitą VU Filologijos fakulteto rūmuose – žymių Lietuvos meno, mokslo, kultūros veikėjų portretų galeriją. Tai buvo paskutinis didelis dailininko darbas. Pagrindinis vaizdo sandaros schemos elementas – ore sklendžiantis langas ar rėmai – dažnai pasikartoja ir estampuose. Istorinių asmenybių figūros ir jų atributai vaizduojami taip, tarsi rėmuose neišsitektų, iš menamo pasaulio pereitų į realų, iš praeities – į dabartį. Kūrinyje daugybė simbolių ir alegorinių gyvūnų pavidalų, vaizdinių ir žodinių citatų, senų paveikslų, portretų kartočių. Šalia dailininko parašo ir kūrinio baigimo datos – autoportretas Šv. Kazimiero bažnyčios bokšto fone su užrašu Ex nihilo nihil fit („Iš nieko niekas neatsiranda“). Pasak Sigito Gedos, patardavusio dailininkui ikonografijos ir šaltinių klausimais, šis kūrinys – tai subjektyvi kultūros istorijos versija ir tylioji dailės rezistencija. Ingrida Korsakaitė, Rimtautas Gibavičius: Albumas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1995, p. 98.1994 m. rudenį, netrukus po Rimtauto Vincento Gibavičiaus mirties, minint 415-ąsias VU įsteigimo metines, istorinių portretų galerija buvo iškilmingai pristatyta visuomenei. Tuometinis rektorius Rolandas Pavilionis ją pavadino tautos panteonu – nuo Sarbievijaus iki Rimtauto. Prie dailininko autoportreto degė žvakė.