Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Eimuntas Nekrošius: iš Šiluvos – į Pasaulį
Šarūnė Trinkūnaitė
Pradžia
 
1971 m. Eimuntas Nekrošius (g. 1952) atvyko į Vilnių iš Šiluvos, nedidelio miestelio Raseinių rajone (gimė nuošaliame Pažobrio kaime). Aktorius Remigijus Vilkaitis pasakoja:
 
Atvykęs į sostinę, Eimuntas patyrė didžiulį stresą. Jo teta prisiminė, dabar jau galiu tai išduoti, kad atvažiavęs į Vilnių, jis pasidėjo daiktus ir dingo. Vienuolikta, dvylikta, pirma valanda ir vis dar nėra Eimučio. Kai parsirado, klausia: „Kur tu buvai?“ – „Sėdėjau ant suoliuko prie Katedros, žiūrėjau į pilį.“ Atvažiavo iš kaimo ir žiūrėjo į pilį tris, keturias valandas. Jam čia kiekvienas akmuo, kiekvienas šlamesys buvo naujas... Patirčių realizmas: Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija, sudarytoja ir autorė Ramunė Marcinkevičiūtė, Vilnius: Kultūros barai, 2011, p. 123.
 
Nekrošius tarytum reziumuoja – atvirai, nesislapstydamas:
 
Aš gi miesto gyvenimo nepažinau, tik nuo devyniolikos metų [...]. Viskas susiformavo ten, kaime... Eimuntas Nekrošius, Kęstutis Jonas Paulavičius, „Tikiu savąja tiesa...“, Komjaunimo tiesa, 1986 03 28, p. 3.
 
Šis „miesto gyvenimo“ naujokas, kaip pats ne kartą sakė, niekada nesvajojo būti aktoriumi ar režisieriumi. Jis norėjo studijuoti chemiją, tačiau nepavyko: neišlaikė stojamųjų egzaminų. Tada rinktis tiesiog nebebuvo ko; beliko Valstybinė konservatorija, kurioje, kaip sužinojo, rudenį turėjo vykti papildomas stojamųjų egzaminų turas. Nekrošius jame dalyvavo:
 
Pastūmėjo sesuo, – pasakoja, – ir dar draugas iš Šiluvos paakino... Markas Petuchauskas, „Gyvenimo metaforos link“, Literatūra ir menas, 1983 02 12, p. 12.
 
Taigi visiškai atsitiktinai 1971 m. Nekrošius atsidūrė pirmajame režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių kurse, būsimojo garsiojo „dešimtuko“ gretose. Visi, atsidūrę ten drauge su juo, vieningai sutaria: jau nuo pat pradžių jų kolega šiluviškis išsiskyrė. Aktorė Dalia Storyk pasakoja:
 
Mūsų dėstytoja [D. Tamulevičiūtė] iškart suprato, kad susidūrė su kažkuo unikaliu. Beje, E. Nekrošius buvo labai gražus ir labai gerai vaidino kitų etiuduose [vėliau, 1983 m., jis suvaidino Stasį Girėną Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“]. Tačiau jo paties etiudai... Mes dar nieko nesupratome, bet instinktyviai jautėme, iš karto suklusdavome, suvokėme, kad jis visa galva aukščiau už mus. Dirbo ryškiai, kitaip, be žodžių. Patirčių realizmas: Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija, sudarytoja ir autorė Ramunė Marcinkevičiūtė, Vilnius: Kultūros barai, 2011, p. 125.
 
Tamulevičiūtė šitai patvirtina:
 
Iš karto nustebino Eimio vaizduotė. Prisimenu jo studentišką darbą, rodytą pirmame kurse. Jis parengė ištrauką iš Marguerite Duras „Hirosima, mano meile“. Iš miško į Konservatorijos centrinius rūmus atitempė stambų medgalį, ir skyrybų scenoje vyras ir moteris pjovė tą rąstą. Be to, studentai, vaidinantys jo ištraukoje, dar ir sudainavo tekstą, mat Eimis paprašė kompozicijos studentų, kad parinktų muziką [skambėjo „Pink Floyd“]. Žodžiu, lyg ir nieko ypatinga, o emocinis poveikis – nepaprastai stiprus. Ramunės Marcinkevičiūtės pokalbis su Dalia Tamulevičiūte, 1985 08 30. Cit. pagal: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 48.
 
Galima tik pridurti: lyg ir nieko ypatinga, bet visgi – originalu, drąsu ir netikėta. Rąstas, pjūklas ir „Pink Floyd“ – kaip žemė ar kaimas ir modernybės pasaulis.
 
Po dvejų aktorystės studijų metų, 1973-iaisiais, Nekrošius, palaimintas Tamulevičiūtės, išvyko į Maskvą studijuoti režisūros. Tiesa, GITIS’e pakliuvęs žymiam rusų režisieriui ir pedagogui Andrejui Gončarovui į rankas, jis, regis, nesijautė atsidūręs komforto zonoje:
 
Visus penkerius metus buvau ties pašalinimo iš instituto riba: maždaug dvejus su puse metų negavau stipendijos. A. Gončarovas negailestingai rašė man trejetus iš specialybės disciplinų. Kai kurie režisūros fakulteto studentai per penkerius metus pastatydavo penkias veikalų ištraukas, o aš per tą laiką stačiau gal penkiasdešimt – „Ričardo III“, „Fausto“, kone visą „Mocartą ir Saljerį“. Bet šias ir kitas parengtas ištraukas A. Gončarovas negailestingai atmesdavo kaip nevykusias. Visą laiką girdėdavau jo žodžius: „Ne ta mokykla, ne ta maniera, ne tuo keliu einate...“ Markas Petuchauskas, „Gyvenimo metaforos link“, Literatūra ir menas, 1983 02 12, p. 12.
 
Sakydamas šiuos žodžius, Gončarovas tam tikra prasme buvo labai įžvalgus: jis, regis, puikiai juto, kad Nekrošius yra kitoks – pats sau „mokykla“, pats sau „maniera“, pats sau „kelias“. Tai, ką paskui aiškiai pajuto ir visi kiti, tik jie ir jos tai įvertino kaip didžiulį privalumą: anot Ramunės Marcinkevičiūtės, „šis režisierius priklauso vienintelei – savosios prigimties – tradicijai“. Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 165.
 
 
Eimuntas Nekrošius, 1983
Ivanovas, rež. E. Nekrošius, 1978
P. Venslovas – Ivanovas, R. Staliliūnaitė – Ana Petrovna
Ivanovas, rež. E. Nekrošius, 1978
Debiutas
 
Tiesa, šitai buvo akivaizdu ne iškart. 1977 m. Mažojoje Jaunimo teatro scenoje pasirodęs diplominis Nekrošiaus spektaklis pagal „įtūžusiųjų kartos“ (angry young men) britų dramaturgės Shelagh Delaney (Šilos Dileini) pjesę Medaus skonis nebuvo smūginis, praėjo beveik negirdomis. Tačiau jame vaidinę aktoriai nujautė: šis režisierius yra „kažko nauja“ pažadas. Štai Doloresa Kazragytė prisimena:
 
Kuklios dekoracijos, nebandytos, naujos ir tokios paprastos vaidybinės priemonės [išskirta Š. T.]: cigaretės ugnelės judėjimas [efektinga spektaklio pradžia: aklinoje tamsoje pamažu ryškėdavo dviejų rūkančių moterų, Helenos (D. Kazragytė) ir jos dukters Džo (Dalia Overaitė), siluetai; keisto šokio figūras brėžiančiomis savo cigarečių ugnelių trajektorijomis jos tarytum papasakodavo save – savo trapumą, netikrumą, bet ir viltį, tikėjimą], rankų virpėjimas-plazdenimas, kojų dūžiai į grindis, siūbavimas popierinio paukščio, kabančio ant siūlo... vienas kito toks pasiutiškai trapus girdėjimas, lytėjimas; kiekvienas partnerio krustelėjimas tuoj atsiliepia tavy. [...]. Ir... staigus, netikėtas muzikos, plastikos, balso prasiveržimas, kad, rodos, visas žmogaus sielos skausmas pakyla ir veržiasi į erdvę... Doloresa Kazragytė, „Kelionė į save“, Nemunas, 1985, Nr. 9, p. 11.
 
Baigęs GITIS’ą, Nekrošius pradėjo dirbti Kauno dramos teatre, nes Vilniuje nebuvo laisvo režisieriaus etato. Čia sukurtuose jo spektakliuose – Sauliaus Šaltenio Duokiškio baladėse (1978) ir Antono Čechovo Ivanove (1978) – dar aiškesnė tapo ta skvarbaus jautrumo jėga, debiutiniame jo prisistatyme pajusta kaip jungianti tai, kas dar nebandyta, ir tai, kas taip paprasta. Tiesa, Duokiškio baladės, ryžtingai pajudinusios pokario rezistencijos atmintį (ir, matyt, todėl gana trumpai rodytos), lietuvių teatro padangės dar nesudrebino: su tyliomis savo mini dramomis jos tarytum nuskendo garsių, aštrių, aktualių režisūrinių Jono Vaitkaus eksperimentų kontekste. Tačiau netrukus pasirodęs Ivanovas kaip reikiant įaudrino – iškėlė krūvą klausimų. Nekrošius juk akivaizdžiai panaikino Čechovo pjesės konfliktą (rašė teatro kritikė Vitalija Truskauskaitė), taip prikišamai pabrėždamas savo Ivanovo (Petras Venslovas) jaunystę, t. y. plėtodamas jauno, bet kažkodėl labai pavargusio ir gyventi nebenorinčio žmogaus dramą, jis „aplenkė esminį klausimą: kokios priežastys – socialinės, moralinės, psichologinės – šį herojų pavertė nereikalingu žmogumi“. Vitalija Truskauskaitė, „Kas nutiko Ivanovui?“, Literatūra ir menas, 1979 01 06, p. 12. Teatrologė Irena Aleksaitė pritarė, kad spektaklis turėjo daug nenuglaistytų kampų, tačiau pridūrė:
 
Vis dėlto negalėjai atsispirti bendram įspūdžiui, bendrai šio emocionaliai nerimastingo „Ivanovo“ pagavai. Irena Aleksaitė, „Pradžia“, Tiesa, 1979 02 24, p. 4.
 
Būtent negalėjai: analizuodamas „žmogų, kurį persekioja gyvenimas“, studijuodamas „nepanaudoto, neišreikšto talento dramą“, stebėdamas „galėjusio daug nuveikti talentingo žmogaus akistatą su jį parklupdžiusia kasdienybės rutina“ (kaip teigia Ramunė Marcinkevičiūtė), Nekrošius kalbėjo savo laiko žiūrovui, kuriam nereikėjo išplėstinių paaiškinimų, kuris buvo patyręs tokių pat „beviltiškų grumtynių su represyvios sistemos žlugdančiu nuoseklumu“ skonį. Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 65.
 
Po Ivanovo Nekrošius, jau pripažintas scenos menininkas, grįžo į Jaunimo teatrą – ten, kur labiausiai norėjo būti. Apie tai, kaip labai norėjo, savaip prisipažino solidarizuodamasis su išskirtinį šio teatro veidą formavusia „šalteniškąja“ programa, statydamas Šaltenio drauge su Grigorijumi Kanovičiumi parašytą Katę už durų (1980) – tragikomišką nesusipratimų istoriją apie tariamas mokytojos Mildos laidotuves, iš naujo suburiančias buvusius bendraklasius, draugus ir pažįstamus.
 
Vis dėlto Kate už durų Jaunimo teatras veikiau savotiškai atsisveikino su tokiu teatru, koks buvo iki pasirodant Nekrošiui. Netrukus, po 1980 m. pabaigoje Lietuvos sceninę padangę sudrebinusio Kvadrato, tapo visiškai akivaizdu: prasidėjo nauja Jaunimo teatro epocha.
 
Sėkminga šios epochos pradžia, atrodo, šiek tiek nustebino Nekrošių. Juk Kvadratas, su teatro kritika 1988 m. tarytum ginčijosi jis, buvo „negilus, ‘amerikietiškas’ spektaklis, kurio metu galėjai ir pasijuokti, ir apsiverkti“... Эгмонт Янсонас, „Эймунт Някрошюс: Как мы будим выглядеть лет через сто“, Литературная газета, 1988 05 18, p. 8. Tačiau faktai bylojo ką kita: Kvadratas Jaunimo teatro scenoje sėkmingai buvo rodomas net šešiolika metų, iki 1996 m., iš viso 315 kartų. O vėlesni Nekrošiaus spektakliai – Vadimo Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani (1981), Sigito Gedos bei Kęstučio Antanėlio roko opera Meilė ir mirtis Veronoje (1982), Čingizo Aitmatovo romano Ilga kaip šimtmečiai diena inscenizacija (1983) ir kūrybinę 9 dešimtmečio Nekrošiaus biografiją vainikavęs Čechovo Dėdė Vania (1986) – vienas už kitą garsiau liudijo, kad Kvadrato sėkmė nebuvo atsitiktinė.
 
Į sėkmę Nekrošius reagavo savaip. Štai 9 dešimtmečio viduryje, pačiu nacionalinės savo teatro šlovės įkarščiu ir tarptautinio pripažinimo istorijos pradžioje, jis drąsiai kalbėjo apie visišką scenos meno neišskirtinumą, netgi niekingumą:
 
Nemoku muzikuoti, nemoku piešti. Teatras – lengviausiai prieinamas menas. Ir menininkui, ir žiūrovui. Tai menas, nereikalaujantis ypatingo pasirengimo. Jei žmogui pasiūlytum pasirinkti Bacho koncertą ar spektaklį, jis tikrai rinktųsi teatrą, kaip kažką lengvesnio, nereikalaujančio iš jo ypatingų pastangų. Teatre sunku tik tiems, kas jame dirba. Žiūrint iš šalies – lengvumas, fikcija... Tad režisūra – paprasčiausias amatas. Ramunės Marcinkevičiūtės pokalbis su Eimuntu Nekrošiumi, 1985 06 26. Cit. pagal: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 51–52.
 
Šios teatro išskirtinumą kvestionuojančios pozicijos Nekrošius laikėsi ir vėliau, jau tapęs pripažinta pasaulinio scenos meno figūra:
 
Teatras – žemiausia meno rūšis, reikalaujanti mažiausiai intelekto, talento, darbo investicijų. Matau didelę disproporciją tarp to, ką atiduoda žmonės, dirbantys teatre, ir to, ką jie gauna – populiarumą, pripažinimą, pasisekimą. Skaudus paradoksas. Kartais man dėl to būna gėda. Pasišneku su rimtais muzikantais, medikais, fizikais ir pasijuntu absoliutus nulis. Ramunės Marcinkevičiūtės pokalbis su Eimuntu Nekrošiumi, 1995 01 23. Cit. pagal: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 52.
 
Ši tam tikra prasme „pirosmaniška“ (galbūt galima sakyti: šiluvietiška) Nekrošiaus laikysena, tikro meno ir įvertinimo ar sėkmės sutapimo galimybę ginčijanti laikysena, viena vertus, tęsė teatrinių jo interesų kryptį, savaip atspindėjo, tarytum apibendrino visą 9 dešimtmečio bei vėlesnių jo spektaklių jautrumą skurdo, nesėkmės, nelaimės žmogaus ontologijai – žmogaus, kuris, kaip 1983 m. rašė teatro kritikė Rūta Vanagaitė, „apskuręs ir vienišas, bet toks gražus savo dvasia, gyvena užmirštuose pusrūsiuose, griūvančiuose nameliuose ir kalėjimo vienutėse, geria iš alavinio puodelio, valgo iš vienintelės lėkštės ir rūko paskutinę cigaretę“. Rūta Vanagaitė, „Kaip horizonto linija“, Literatūra ir menas, 1983 06 18, p. 4. Kita vertus, akivaizdu: nekrošiškoji teatro menkumo ar „gėdingumo“ filosofija buvo atvirkščiai proporcinga savotiškai teatro išgryninimo – grynosios teatrinės fizikos atradimo ir apnuoginimo – programai, kurią Nekrošius paskelbė dar Kvadrate ir kuri paskui kiekviename jo spektaklyje vis ryškėjo bei stiprėjo.
 
Šią „teatrocentrinę“ ar „teatristinę“ teatro sampratą Nekrošius motyvavo labai paprastai:
 
Juk siužetai panašūs. Meilė ir neapykanta, gyvenimas ir mirtis – tai amžini klausimai. Todėl ir svarbu tai, kas slypi tarp žodžių, kokia už jų atsiveria erdvė. [...] Į operą einame klausytis, o ne žiūrėti. O kodėl apie dramos teatrą sakoma: žiūrėjau spektaklį? Čia ir yra teatro stiprybė [išskirta Š. T.]. Eimuntas Nekrošius, Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kokia erdvė už žodžių?“, Kultūros barai, 1984, Nr. 2, p. 4, 6.
 
 
Teatro „žiūrėjimas“: „Kvadrato“ ištrauka
 
Trečioji scena: kalėjimo vienutė, joje – sargybos bokštelyje budinčio Prižiūrėtojo (Remigijus Vilkaitis) akylai stebimas Jis (Kostas Smoriginas), „trys šimtai septyniasdešimt antras“, pilkais kalinio drabužiais, keista ausine kepure.
 
Jis puikiai žino, kad yra sekamas; tad, net norėdamas užsirūkyti, turi būti išradingas – kaip nors pasislėpti nuo nuolat budinčios akies. Šiaip taip susiradęs mažą plotelį, kurio nepasiekia skvarbūs prožektorių spinduliai, Jis pagaliau bando parūkyti. Degasi degtuką, užgesusį meta į iš kišenės išsitrauktą tuščią konservų dėžutę, krūpteli, išgirdęs tylų jo skimbtelėjimą į skardinės dugną. Meta kitą. Dar kitą. Dar... Iš pasikeitusios Jo veido išraiškos staiga tampa aišku: kažką sumanė.
 
Į aštrius metalinių gultų kraštus Jis pradeda įnirtingai dildyti konservų dėžutę, vinimi joje gręžia skylutes, o kad užgožtų pavojingus garsus, švilpauja, kosti, garsiai niūniuoja. Paskui ropščiasi į trečią gultų aukštą ir gulto kraštu – balansuodamas, lyg eitų per ištemptą lyną, – pamažu artėja prie medinio stulpo, ant kurio įtaisytas elektrinis skambutis. Nuplėšia jo laido galą ir tada atsargiai keliauja atgal. Grįžta ir su palengvėjimu atsidūsta: ačiū Dievui, nepagavo... Tada per skardinės dėžutės skyles perveria laidą ir šį keistą aparatą padeda ant taburetės. Giliai įkvėpęs, baugščiai paliečia suraizgytą laidą. Tyloje netikėtai nuaidi garsus antroje scenoje girdėtas Funkcionieriaus (Remigijus Vilkaitis) iš traukinių perono balsas: „Brangūs draugai!..“ Staigiu judesiu nusitraukęs nuo galvos kepurę, Jis užvožia skardinę, nutildydamas iš jos besiveržiančius gyvenimo anapus kalėjimo sienų garsus. Išsigandęs laukia, kol nurims juos nugirdęs Prižiūrėtojas. O tada vėl įsidrąsina – kilsteli kepurę. Iš po jos vėl pasigirsta įvykių traukinių perone garsai: „Rašykite man!“ – iš ten šaukia Ji (Dalia Overaitė, Janina Matekonytė).
 
Jis pasidarė radijo aparatą, atkūrė atimtą ryšį su pasauliu. Pasigirsta prislopintas, tačiau pergalingas Jo juokas, pereinantis į įžūlų, pabrėžtinai garsų dainavimą. Jis triumfuoja. Juk ne tik pasidarė kažką savo rankomis, ne tik į vienutę įsileido uždraustos laisvės aidą, bet ir pergudravo juos: sargybinį, prožektorius, skambutį – visą represinį kalėjimo aparatą.
 
Jis traukia skardinę ant ausies, maukšlinasi kepurę, gulasi, ima į rankas duonos kepalą ir grauždamas jį – kokia palaima! – klausosi radijo transliacijos. Vaiposi, girdėdamas Jos skaitomą Vladimiro Majakovskio „Paryžietę“, suklūsta, įsijaučia į Sergejaus Jesenino „Laišką motinai“. O kai Ji sušunka: „Rašykite man!“, pažeminimo, nuoskaudos ir įtūžio pritvinkusiu balsu rėkia: „Ir man rašykit, ir man, mano numeris – 372“... Scenos prožektoriai iš tamsos staiga išplėšia Jos figūrą: „Parašyk man, – švelniai sako Ji, – nebijok.“
 
Visa tai užtruko 10 minučių. Žr.: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 92–94. Pirmą kartą lietuvių teatro istorijoje aktorius taip ilgai ištylėjo scenoje. Pirmą kartą publika taip ilgai ne klausėsi, bet žiūrėjo teatrą.
 
Šioje vietoje būtina akcentuoti: bežodiškumas, tyla Nekrošiaus teatre visada buvo ir tebėra susijusi su nepaprastai intensyvia veiksmo dinamika. Galima sakyti netgi taip: lyg mėgindamas įveikti savotišką gėdą dėl to tariamo teatro „lengvumo ir fikcijos“, apie kurią kalbėjo 1985 m., Nekrošius nuolatos teatrą vertė darbu – tokiu pat stropiu, sunkiu ir prakaito reikalaujančiu kaip ūkininko ar šachtos darbininko, jo paties žodžiais tariant. Eimuntas Nekrošius, „Mozaika. Užrašė Juozas Pocius“, Kultūros barai, 1987, Nr. 6, p. 18. Iškalbinga: pasaulinės šlovės „grėsmės“ akivaizdoje Nekrošius nefilosofavo ir apie teatrą kalbėjo ne kaip apie įkvėpimą, bet kaip apie tai, kas atsiranda fiziškai sunkiai dirbant.
 
 
Kvadratas, rež. E. Nekrošius, 1980
K. Smoriginas – Jis
Kvadratas, rež. E. Nekrošius, 1980
K. Smoriginas – Jis, R. Vilkaitis – Vedantysis
Ilga kaip šimtmečiai diena, rež. E. Nekrošius, 1983
A. Latėnas – Jedigėjus, A. Grašys – Tansykbajevas
Kasdienio darbo užgrūdinti: „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“ ištrauka
 
Pakilus uždangai (specialiai šiam spektakliui negrabiais dygsniais pasiūtai iš paprastų maišų), scena kurį laiką skendi prietemoje. Netrukus pradeda šviesėti. Pasigirsta įprastos stepių kasdienybės garsai: artėja ir tolsta traukiniai, aidi kažkieno žingsniai, tyliai sruvena vanduo, barška kibirai, girdėti neaiškios, nerišlios žodžių nuotrupos, iš kažkur atskamba trūkinėjanti Stalino mėgta garsioji „Suliko“ melodija... Staiga pasklinda dūmų kvapas, susimaišęs su specifiniu įkaitusių plieninių bėgių dvoku. Atrodo, scena pamažu traukiasi blyškia, prislopinta, tarytum kaitrios saulės išblukinta spalva ir virsta stepe.
 
Blausios ryto šviesos nutviekstoje scenoje – iš vienų kulisų į kitus besitęsiantys geležinkelio bėgiai. Už jų, ko gero, barakas, laikini Jedigėjaus ir Ukubalos namai: ten krosnelėje dega ugnis, boluoja džiūstantys skalbiniai. Kairėje avanscenos pusėje kabo spyna rakinamas traukinių eismo valdymo pultas – Jedigėjaus, geležinkelio apeivio, darbo instrumentas; dešinėje medinių lentų siena ir ant vinies kabanti grandinė – Jedigėjaus ištikimo palydovo kupranugario Karanaro vieta.
 
Tik tada, kai garsas, šviesa ir scenos erdvės vaizdas sukuria reikiamą atmosferą – įtraukia, panardina, – čia pasirodo žmogus. Į sceną įeina Jedigėjus (Algirdas Latėnas). Jo išvaizda, plastika, veiksmai aiškiai byloja: tai gyvenimo naštos prislėgtas stepių juodadarbis, sunkaus fizinio darbo ir atšiaurios gamtos užgrūdintas žmogus. Jis vaikšto sunkiais plačiais žingsniais, keistai skersuodamas – tarytum visąlaik eitų prieš vėją. Jo veide įsirėžę smėlingų dykumos vėjų pėdsakai: oda sugrubusi, it aštriais kirčiais sukapota. Apdaras – palaikės spalvą ir formą praradusios kelnės, susitraukęs, prieš kokius trisdešimt metų pirktas švarkas, pigus megztinis aukšta apykakle (raštuotas; tokius anuomet galėjai pamatyti visur – Rusijoje, Kazachstane ar netoli Vilniaus esančiame Kenos geležinkelio ruože). Vienintelis neįprastas ir niekur nematytas daiktas – odos draiskalai, aptempę Jedigėjaus galvą. Vėliau, po epizodo, kuriame pasakojama legenda apie mankurtą, paaiškės jų paskirtis, atsiras asociatyvus ryšys su šira, pragaišinusia mankurto atmintį; bus galima manyti: Jedigėjui pavyko savo širą nusiplėšti, tačiau randai liko – neišvengė to, kas neišvengiama...
 
Jedigėjus pradeda įprastą darbo dieną: kibirais neša vandenį, reguliuoja traukinių eismą, metaliniu vamzdžiu bilsnodamas grindis, apeina, apžiūri jam paskirtą traukinių ruožą. Šią „keistą dieną, dieną, kai viskas atsitinka“, Jedigėjus pradeda lygiai taip pat kaip ir šimtus kitų savo dienų. Žr.: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 181–184.
 
Nekrošius neatsitiktinai ištęsia spektaklio prologą: jam svarbu nesuskubėti, nesutrikdyti dirbančio žmogaus dienotvarkės.
 
 
„Tiesos turinys“
 
Svarbiausia: šią šiurkščią, rupią, beveik pačiupinėjamą darbo fiziką, šias elementarios kasdienybės ištraukų sekas Nekrošiaus teatre visada pratęsė ir pildė pro ją nenumaldomai prasibraunanti egzistencijos alchemija, žmogaus dvasios filosofija ar gelminės jo psichologijos prasmės. O šios, pabrėžtina, skleidėsi nuolat nurodydamos į tai, ką, pasitelkiant pirmosios XX a. pusės vokiečių filosofą Walterį (Valterį) Benjaminą, galima vadinti „tiesos turiniu“. Walter Benjamin, Nušvitimai, iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Vaga, 2005, p. 140.
 
Tai reiškia, kad Nekrošiaus teatre žmonės veikė kažką labai paprasta, tačiau buvo stulbinamai nepaprasti, nors ir tokie suprantami, pajaučiami ir atjaučiami, – jie įkūnijo „tiesos turinį“ apie žmogų. Štai kulminacinėje Ilgos kaip šimtmečiai dienos scenoje Jedigėjus į plėšomų baltų savo marškinių skiautes raišiojo Aralo jūros dugno smėlio žiupsnius – vykdydamas savanoriškai prisiimtą priedermę visiems užmirštiesiems, ištrintiesiems, ištremtiesiems, steigė taip lengvai kaip Ana Bejitas nesunaikinamas atminties kapines; Dėdės Vanios pradžioje gydytojas Astrovas (Kostas Smoriginas) statė Auklei (Irena Tamošiūnaitė) taures – gydė peršalimą, o paskui į veną susileisdavo morfijaus (jam irgi reikėjo gydymo – tik jau radikalesnio); vėliau, Trijose seseryse (1995), Tuzenbachas (Vladas Bagdonas) skrupulingai išvalgydavo sriubos lėkštę – paskutinįkart pasistiprindavo, o gal tiesiog akimirkai užsimiršdavo ar atsikvėpdavo – ir išeidavo mirti; Hamleto (1997) finale, skambant efektingai Giuseppės Verdi (Džuzepės Verdžio) „Likimo galios“ arijai, Tėvo Šmėkla (Vladas Bagdonas) desperatiškai daužydavo nedidelį būgnelį, sustingusį, tarytum įšalusį mirusio Hamleto (Andrius Mamontovas) rankose, – keikė likimą, raudojo dėl pražudyto sūnaus, ėjo iš proto, bandydama jį prikelti; Otele (2000) Otelas (Vladas Bagdonas) veik kankinamai ilgai puošė, gėlėmis dabino ką tik išbučiuotos-pasmaugtos Dezdemonos (Eglė Špokaitė) įkapes – delsė suvokti tai, ką padarė, ir savo delsimu liudijo į jokius žodžius nesutelpančią savo meilę, gėlą, išgąstį, kaltę.
 
Nekrošiaus teatre visada buvo taip: apčiuopiama, materialu, bet iki galo neįvardijama; atpažįstama, beveik banalu, bet sukrečiamai paslaptinga; išreikšta, įkūnyta, „supaviršinta“, bet neišsemiamai gilu; vienaip ar kitaip pažymėta lietuviškos-valstietiškos kilmės, bet absoliučiai kosmopolitiška – aiškiai anapus visų genetikų.
 
Nuo 9 dešimtmečio vidurio Nekrošių ėmęs sparčiai atrasti pasaulis negalėjo juo atsistebėti.
 
 „Gerai žinome daugelio šalių teatrą, tačiau nieko panašaus iki šiol nesame matę“, – sutartinai teigė 1985 m. Ilgą kaip šimtmečiai dieną Jaunimo teatre žiūrėję JAV rašytojai Arthuras Milleris (Artūras Mileris) ir Allenas Ginsbergas. Žr.: Mykolas Sluckis, „Amerikiečių rašytojai Vilniuje“, Švyturys, 1986, Nr. 3, p. 29.
 
Būtent tai kartojo teatrinė pasaulio bendruomenė, išvydusi Nekrošių, – nepanašu į nieką, kažkaip „ikikultūriška“, „laukiniška“, „necivilizuota“, bet nokautuojančiai paveiku...
 
 
 
Hamletas, rež. E. Nekrošius, 1997
D. Matvejevo nuotr.
Dėdė Vania, rež. E. Nekrošius, 1986
D. Storyk – Jelena Andrejevna, K. Smoriginas – Astrovas 
Dėdė Vania, rež. E. Nekrošius, 1986
K. Smoriginas – Astrovas, V. Petkevičius – Voinickis
Dėdė Vania, rež. E. Nekrošius, 1986
D. Storyk – Jelena Andrejevna, V. Bagdonas – Serebriakovas
Dėdė Vania (spektaklio repeticijos fragmentas), rež. E. Nekrošius
Priekyje sėdi K. Smoriginas – Astrovas, gilumoje stovi D. Overaitė – Sonia, V. Petkevičius – Voinickis
„Laukiniškų“ dvasios gaivalo proveržių paieškos: „Dėdės Vanios“ repeticijų ištraukos
 
1985 m. spalio 16 d.: Nekrošius repetuoja perėjimą iš antrojo veiksmo į trečiąjį – kartu užmigusių Jelenos Andrejevnos (Dalia Storyk) ir Sonios (Dalia Overaitė) pabudimą.
 
E. NEKROŠIUS: Reikia koncentruotos, dviejų minučių scenelės, kuri pratęstų antrą ir įvestų į trečią veiksmą. Reikia jungties. [...] Tai, kad jos [Jelena Andrejevna ir Sonia] kartu užmigo, jau kažką sako. Štai... Sonia intensyviai bučiuoja Jeleną Andrejevną.
 
Tarp aktorių kyla staigus pagyvėjimas: „Ką pasakys seni pedagogai! Ir kritikai!“
 
E. NEKROŠIUS: Sonia pabunda, tokia susivėlusi, negraži. Tyliai atsikelia, švelniai pataiso Jelenos Andrejevnos ranką. Bandome.
 
Pabudusi Sonia atsiklaupia šalia miegančios Jelenos Andrejevnos.
 
E. NEKROŠIUS: Sonia, tu žiūri į ją ir galvoji, kaip bent dalelę grožio pasiimti sau. Kai puoli bučiuoti, darai šventvagystę, kuriai ilgai ruošeisi. Žinai, kad po to imsi savęs neapkęsti. Sonia neišlaikė. Grožis ją paveikė. Kai ji pabudo, ilgai nerado vietos. Reikia ryžtis.
 
Aktorės vykdo užduotį. Sonios bučiniai. Pabunda Jelena Andrejevna. Sonia išsigandusi spraudžiasi į kampą.
 
E. NEKROŠIUS: Jelena Andrejevna, pažadinta iš miegų, galvoja, kad ją bučiavo Ivanas Petrovičius. Ji staigiai pašoka. [...] Atsisuka, pamato Sonią. Toji nebežino, ką daryti, pradeda vaikščioti plačiais žingsniais ir... ima daužyti sau per veidą. Stipriai, kelis kartus. Jelena Andrejevna ją ramina. Sonia pasako tik vieną žodį: Atsiprašau. Gerai. Taip bus gerai. Sonia kapituliavo prieš grožį. Alkis. Iš vienatvės.
 
1985 m. spalio 22 d.: Nekrošius repetuoja Astrovo (Remigijus Vilkaitis; prieš pat premjerą jį netikėtai pakeis Kostas Smoriginas) ir dėdės Vanios (Kostas Smoriginas; spektaklyje vaidins Vidas Petkevičius) grumtynių dėl morfijaus sceną. Į šalis laksto kėdės, kliūdamas už jų lekia Smoriginas. „Spausk jį prie sienos! – šaukia Vilkaičiui režisierius. – Taip! Taip! Tik dar grubiau!“
 
E. NEKROŠIUS: Sonia pasirodo pačiame skandalo įkarštyje. Ji ateina ir... didžiulė pauzė – dėdė Vania guli ant grindų, įbedęs akis į Astrovą. Ir, žinote, skamba muzika... ne, šios scenos metu visą laiką skambės muzika. Tyliai. Kaip nerimastis. Juk buteliukas su morfijumi [dėdės Vanios] rankoje suspaustas. Kaip bičių dūzgimas. Kai į avilį pabeldi, išgirsti ūžimą... Pabandome. [...] Žinai, kai Sonia išgirsta Astrovo žodžius Jis paėmė morfijų, ją sukausto baimė. Šokas. Todėl jos elgesys, reakcija turėtų būti netikėta. Gal... o jei Sonia imtų ir pradėtų šokinėti ant abiejų kojų?
 
Dabar jau šokas ištinka repeticijų dalyvius. „Ką, jei protas pasimaišė?“ – stebisi Overaitė. Aktoriai juokiasi ir gyvai replikuoja, siūlydami Soniai sušokti tarantelą, o dėdei Vaniai kepurinę. Režisierius šypsosi, tačiau pasiūlymo neatsisako.
 
E. NEKROŠIUS: Pabandyk, atsistok ir trypk kojomis iš pykčio, prisimink, ką Sonia sako dėdei Vaniai: Kiek tu gali mus kankinti? Pabandyk.
 
D. Overaitė vis šoktelėdama trypia kojomis. Tą matant ima juokas.
 
E. NEKROŠIUS: Gerai, dar pabandyk, ir vis kartok: Atiduok. Neblogai. Lyg ir neblogai. Bandome dar kartą Sonios atėjimą. Žr.: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 277–279, 293.
 
Turbūt nė nereikia pridurti: šitaip – savaip, kitaip: agresyviai ir kartu nepaprastai giliai – Čechovo dar niekas nebuvo skaitęs. Akivaizdus šio Dėdės Vanios laisvumas nuo čechoviškojo kanono, žinoma, ne vieną tiesiog pribloškė. Juk Nekrošiaus spektaklis, kaip taikliai formulavo teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė, atrodė toks su niekuo nesusiejamas, nesulyginamas – „lyg koks japoniškas sodas ant vandens“. Audronė Girdzijauskaitė, „Teatro kritikai apie sezoną“, Literatūra ir menas, 1986 11 01, p. 11.
 
Šis „japoniškas sodas“, Lietuvoje sukėlęs nemažą šurmulį, aktyviai veržėsi į pasaulį. Faktografija iškalbinga: 1986 m. Dėdė Vania (drauge su Pirosmaniu... ir Škac, mirtie, visados škac) gastroliavo Lenkijoje, vėliau Vilniuje jį žiūrėjo Tarptautinių teatrinių pasikeitimų asociacijos prezidentė Edith (Edita) Markson ir JAV režisierių, prodiuserių bei aktorių kompanija; 1987 m. Jaunimo teatrų festivalyje Tbilisyje ir festivalyje „Pabaltijo teatrų pavasaris“ Minske jis pelnė pagrindinę premiją, o paskui (kartu su Kvadratu, Pirosmaniu..., Ilga kaip šimtmečiai diena ir kt.) sukėlė didžiulį ažiotažą Maskvoje (Maskvos valdžios nurodymu, „Sovremeniko“ prieigose budėjo raitoji milicija tvarkai palaikyti); 1988 m. Dėdė Vania dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje BITEF ir pelnė Nekrošiui prestižinę leidinio Politika premiją (kurią buvo gavusios tokios asmenybės kaip Ingmaras Bergmanas, Anatolijus Efrosas, Pina Bausch (Bauš)), o tada (su Kvadratu) gastroliavo Suomijoje, Austrijoje, Vienos „Švenčių savaitėse“ („Wiener Festwochen“) bei (su Pirosmaniu) JAV; 1989 m. buvo rodomas tarptautiniuose teatro festivaliuose Belgijoje, Olandijoje, Škotijoje ir Italijoje, VDR ir Vakarų Berlyne... Nepriklausomybės priešaušriu Nekrošius tapo savotišku lietuvių kultūros ambasadoriumi ir artimajame, ir tolimajame pasaulyje. Simboliška: Dėdės Vanios gastrolių Amsterdame metu „šiuolaikinio rusų teatro vunderkindas“, kaip olandai vadino Nekrošių, žiūrovų salėje pats pakabino Lietuvos vėliavą. Cit. iš: Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 217.
 
 
„O ko ten eiti į teatrą?“
 
Nepriklausomybės pradžioje Nekrošius buvo jau neginčijamai įsitvirtinęs kaip autoritetinga pasaulinės scenos figūra. Tačiau kai po Jaunimo teatre pasirodžiusios Nikolajaus Gogolio Nosies (1991) žurnalistai pamėgino jį išprovokuoti pasakyti ką nors gražaus apie teatrą:
 
Na, bet parvažiuojate į savo kaimą, ateina kaimynas ir sako: „Nusivežk, Eimi, nors į vieną savo teatrą. Teatre niekad nebuvau“, – Nekrošius rėžė neišvedžiodamas: „Aš jam pasakyčiau: ‘O ko ten eiti?’ Na, ką ten žmogus pamatys? Kažkokias sapaliones. Laima Žemulienė, „Teatras – didysis melas. Svečiuose pas scenografę Nadeždą Gultiajevą ir režisierių Eimuntą Nekrošių“, Respublika, 1992 02 01, p. 7.
 
Netrukus, duodamas interviu prancūzų žurnalui Egoiste, jis atvirai prisipažino:
 
Teatras nebeteikia išganymo. [...] Mano darbas man nebesukelia džiaugsmo, kaip kitiems režisieriams. Aš tik niekinu tai, ką padarau. „Eimuntas Nekrošius – Gregory Mosher. Gyventi dar trylika metų? Tai per daug!“, iš prancūzų kalbos vertė Rasa Vasinauskaitė, 7 meno dienos, 1992 11 27, p. 4.
 
Kiek vėliau, 1994 m., Nekrošius kalbėjo lygiai taip pat – lygiai taip pat „maištavo“ prieš teatrą ir lengva ranka tarytum mainė jį į tai, ką dar galima rasti kaime:
 
[Teatre] nereikia tik kažko vaizduoti. Manyti, kad esi kitoks, nei visi kiti aplink gyvenantys, kad esi dvasingesnis, nes menininkas. Tas dvasingumas, išskirtinumas – tam tikras savęs apgaudinėjimas. Nėra to dvasingumo šiandien. Bent mene, teatre. Jis, be abejo, yra kaime, provincijoje [...]... Tai yra, [ten] tai išlikę... Egmontas Jansonas, „Maša, Olga ir Irina – vietoje Reganos, Honerilijos ir Kordelijos“, Respublika, 1994 09 22, p. 3.
 
Šiuose žodžiuose aiškiai girdėjosi Nepriklausomybės pradžios suirutės sustiprinta egzistencinė neviltis – neviltis pasaulio, teatro, galų gale savęs paties akivaizdoje. Šią neviltį daugiau ar mažiau liudijo visi 10 dešimtmečio pirmos pusės Nekrošiaus spektakliai. Ji prasiveržė jau radikaliai pakeistame Kvadrato finale: „Jis nekvėpuoja!“ – dabar šaukė Ji, bet veltui – išėjęs iš kalėjimo, Jis, kitaip nei anksčiau, neteko amo, užduso, mirė. Netrukus pasirodžiusioje Nosyje ši neviltis tarytum išsiliejo nejaukiais, gluminančiais, savaip makabriškais groteskinio humoro pavidalais. O po Nekrošiaus ir Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE bendradarbiavimo istoriją pradėjusio Aleksandro Puškino Mocarto ir Saljerio. Don Chuano. Maro (1994) kritika tiesiog nustėro: tai „puota maro metu“, – rašė Egmontas Jansonas; Egmontas Jansonas, „Puota maro metu“, Respublika, 1994 02 22, p. 17. tąvakar scena gauste gaudė „gūdžia nusivylimo tuštuma“, – formulavo Linas Vildžiūnas; Linas Vildžiūnas, „Ir nepaliks jis įpėdinio mums...“, 7 meno dienos, 1994 03 25, p. 5. šis spektaklis – tai vienas didžiulis „apmirusio, bet dar vis [inertiškai] tebesisukančio pasaulio [...] įvaizdis“, – tvirtino teatrologė Rasa Vasinauskaitė. Rasa Vasinauskaitė, „Tarsi versdamas savąją Knygą...“, 7 meno dienos, 1994 03 25, p. 4.
 
Dėsninga: po šios „puotos maro metu“ Nekrošius atsigręžė (antrąsyk) į Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro) Karalių Lyrą. Tačiau paklaustas, kodėl nutraukė įsibėgėjusį (tiesą sakant, jau beveik įpusėjusį) darbą su šia „maro meto“ tragedija, jis kalbėjo visiškai atvirai:
 
Per sunkus pasirodė tas „Lyras“. Neužtenka jėgų ir laiko. Nesusitvarkyčiau, jei nuoširdžiai. [...] Reikėtų arba gudrauti, arba rasti kažkokį sprendimo „fintą“, posūkį – netikėtą, šiandien man nežinomą. O tokio interpretacijos gudravimo siela nepriima. Egmontas Jansonas, „Maša, Olga ir Irina – vietoje Reganos, Honerilijos ir Kordelijos“, Respublika, 1994 09 22, p. 3.
 
Vietoj Karaliaus Lyro atsirado trečiasis Nekrošiaus Čechovas – Trys seserys. Liūdnas, slogus, neguodžiantis spektaklis apie uždraustą, niekada neateinančią ir galiausiai net nebelaukiamą ateitį. Apie kažkodėl staiga sustojusį laiką (antrajame veiksme Tuzenbachas (Vladas Bagdonas) paprasčiausiai išardė vieną iš laikrodžių – išmušė jo stiklus ir ištempė spyruoklę it vidurius; laikas mirė). Apie tris žavias ir protingas seseris, kurių „kiekviena savaip per ketverius metus [per keturias su puse spektaklio valandas] išgyveno savo neišsipildžiusios meilės ir svajonės dramą“, kol galiausiai, rašė Vasinauskaitė, „kaip trys bejėgės būtybės liko prie pačių įsirengtų šulinių, tačiau iš jų niekas neatsiliepė – juose atsispindėjo tik jų pačių veidai bei padarytos klaidos“. Rasa Vasinauskaitė. „‘Trys seserys’: kas atsilieps iš trijų šulinių (Eimunto Nekrošiaus interpretacija)“, Kultūros barai, 1995, Nr. 4, p. 38.
 
 
E. Nekrošius
D. Matvejevo nuotr.
E. Nekrošius
D. Matvejevo nuotr.
Nosis, rež. E. Nekrošius, 1991
Trys seserys, rež. E. Nekrošius, 1995
D. Michelevičiūtė – Olga, A. Bendoriūtė – Maša, V. Kuodytė – Irina
Trys seserys, rež. E. Nekrošius, 1995
D. Michelevičiūtė – Olga, A. Bendoriūtė – Maša, V. Kuodytė – Irina, A. Latėnas – Veršininas
Vis dėlto „reikia gyventi“: „Trijų seserų“ finalas
 
Tokio finalo, atrodo, niekas nežadėjo...
 
Trys seserys prasidėjo nepaprastai linksmai: susirinkę švęsti Irinos vardinių, žmonės nerūpestingai klegėjo, žaidė sniego gniūžtėmis (Užgavėnės!), kvatojosi... Tačiau netrukus įsisiautėjęs dinamiškas, nenumaldomai šuoliuojantis pasakojimo tempas vis primygtiniau į paviršių kėlė įsiplieskiančias veikėjų aistras, pyktį, negalią, neviltį. Visi čia vis labiau atrodė kupini beatodairiškos meilės gyvenimui, keisto keršto troškimo, geliančios, bet nebenugalimos, nebeatšaukiamos desperacijos – lyg skaičiuotų paskutines minutes, lyg nujaustų artėjančią neišvengiamą katastrofą ir iš paskutiniųjų jėgų mėgintų ją bent trumpam atidėti. Atrodė: žiūrovų akivaizdoje jie tarytum gręžė, beveik eikvojo save, kad gyventų – kad dar nors kiek pagyventų. (Matyt, neatsitiktinai viena iš Trijų seserų scenografijos detalių buvo sporto įrenginys – gimnastikos arklys: ant jo, kvailai išžergto, vienoje scenoje bejėgiškai kybojo Veršininas (Algirdas Latėnas) ir Tuzenbachas (Vladas Bagdonas), nusprendę pafilosofuoti...) Kitaip tariant, Trijose seseryse Čechovas skambėjo tarsi žemei slystant iš po kojų – tokia dramatiška įtampa smelkė skubinamą ir iki kruopelytės bandomą nugyventi spektaklio laiką.
 
Bet laikas, atrodo, beveik apčiuopiamai sprūdo iš rankų, nyko – artėjo prie pabaigos. Žr.: Rasa Vasinauskaitė, Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 92–97. Galiausiai viskas pasibaigė. Visos svajonės – džiaugsmo, laimės, meilės, Maskvos viltys – išsisklaidė it cigaretės dūmai, kuriuos nesyk pūtė, o paskui vaikėsi ir mėgino sugauti Trijų seserų herojai.
 
Seserys scenoje likdavo vienos. „Reikia gyventi“, – sakydavo Maša (Aldona Bendoriūtė) ir peršokdavo per beržinį rąstelį, kurį siautulingoje spektaklio pradžioje vardinių proga Irinai (Viktorija Kuodytė) buvo padovanoję išdykaujantys Čebutykinas (Michailas Jevdokimovas, Kostas Smoriginas), Solionas (Juozas Budraitis), Tuzenbachas ir Fedotikas (Tauras Čižas). „Reikia gyventi“, – kelis kartus jį bandydavo peršokti Olga (Dalia Michelevičiūtė). Rankoje laikydama baltą švarią lėkštę (kurią prieš išeidamas į dvikovą-mirtį godžiai išvalgė Tuzenbachas, o paskui įsuko ir paliko besisukančią), į šokinėjimą įsitraukdavo Irina...
 
Didysis vandens bokštas, nepajudinamai stovėjęs scenoje iki pat išvažiuojant karininkams, pamažu imdavo byrėti: virsdavo mediniu takeliu, kuris vedė tik į šulinius, t. y. į niekur. Seserys šaukdavo ir šaukdavo į savo šulinius. Niekas neatsakydavo. Jų tyla imdavo beveik spengti.
 
Šitaip, – rašė Rolandas Rastauskas, – katastrofiškiausias amžiaus pabaigos lietuvių režisierius [...] tarsi suvedė sąskaitas su savo kartos moraliniu išsekimu lūžio epochoje. Rolandas Rastauskas, „‘Senė 2’ ir ‘Trys seserys’ – du perlai karūnai“, Lietuvos rytas, 1995 05 17, p. 7.
 
 
Shakespeare’as
 
Vėliau „katastrofiškiausias lietuvių režisierius“ žengė netikėtą ir, atrodė, jam tarytum nederamą žingsnį: pasiryžo festivaliui LIFE atgaivinti legendinę Sigito Gedos bei Kęstučio Antanėlio roko operą Meilė ir mirtis Veronoje (1996), o Romeo vaidmeniui pasikvietė teatro neprofesionalus – roko dainininkus Povilą Meškėlą ir Česlovą Gabalį.
 
Šio poelgio sukeltam šurmuliui aprimus (jį greitai apramino trumpa šįkart sėkmės nesulaukusios Meilės ir mirties... istorija), kilo kitas – gerokai stipresnis. Netrukus paaiškėjo, kad Nekrošius repetuoja Shakespeare’o Hamletą, visų išsvajotą vaidmenį drįsęs patikėti ne aktoriui, bet grupės „Fojė“ lyderiui Andriui Mamontovui (1997; Lietuvos tarptautinis teatro festivalis LIFE; garbės prodiuseris – Lietuvos rytas; koprodiuseriai – „La Bâtie“, „Festival de Genève“, „Parma Teatro festival“, „Züricher Theater Spektakel“, „Hebbel Theater Berlin“, Aldo Miguel Grompone (Roma, Italija)). Beveik niekas neabejojo: šįkart bus tikras fiasko...
 
Nebuvo – veikiau priešingai. Hamletas įtikino, kad Nekrošius neklydo, prieš premjerą skelbęs anuomečiame lietuvių teatre dar visiškai „šviežias“ kitokios aktorystės „filosofijos“ idėjas, gindamas Mamontovą:
 
Nesureikšminkime teatro. Diplomas šioje profesijoje ne viską lemia. Čia lemtingesni – įgimti dalykai, charakterio savybės ar balso tembras. [...] Juk negalima išmokti vaidinti Hamletą. Kaip skamba „aš moku vaidinti Hamletą“! Hamleto vaidinti neišmoksi. Arba žmogus genetiškai imlus ir atviras vaidmeniui, arba ne. [O Andrius Mamontovas yra] be galo autentiškas. Net ir tada, kai blogai vaidina. Netinka taip sakyti, tačiau jo intonacijos – šviežios. „Hamletas yra jaunas“, Ramunės Marcinkevičiūtės pokalbis su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, in: Spektaklio „Hamletas“ programa. Cit. pagal: Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991–2010, sudarytoja Rasa Vasinauskaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 76.
 
Labai svarbu buvo tai, kad pagrindinį vaidmenį Hamlete vaidino žmogus, kuris „blogai vaidina“ – nenori, negali, nemoka vaidinti. Ko gero, pirmiausia būtent šitai leido Nekrošiui Shakespeare’o dramą taip įtikinamai įkūnyti kaip fatališką nuoširdumo tragediją: išreikšti skausmingą, alinančią, beveik neįmanomą nevaidinančio grynuolio, plonaodžio būtį pasaulyje, kuriame visi vaidina it pasiutę ir kitaip jau nebemoka. Nors nuo to jiems nė kiek ne lengviau.
 
Hamletas kalbėjo apie žmogaus bejėgiškumą, totalų jo beginkliškumą, pasmerktumą pasauliui kaip nuolatiniam pavojui – pasauliui, kuriame vietoj saulės grėsmingai žvilga zeimerio ašmenys („atsitempiau jį iš Tytuvėnų urėdijos: kažkodėl jis man patiko, mėgstu lentpjūves“, – prieš premjerą sakė Nekrošius), „‘Aš pasirinkau tamsą...’ – prisipažįsta Eimuntas Nekrošius“, Lietuvos aidas, 1997 05 10, p. 27. kuriame patogius karališkuosius sostus keičia nelyg ekstremaliems žaidimams sukonstruoti seni spaustuvės presai (vienoje scenoje Hamletas į vieną jų uždaro karalių Klaudijų (Vytautas Rumšas)), kuriame oras, atrodo, tiesiog raižo gerklę (skyla stiklo taurės ir žyra jų šukės), kuriame lyja taip, kad tirpsta, dryksta oda („Būt ar nebūt“, – klausia Hamletas, o nuo jo kūno gabalais tarsi oda plyšta balti šlapi marškiniai), galiausiai, kuriame tėvas prisikelia tam, kad atneštų sūnui lede įšalusį keršto peilį ir lieptų dantimis tirpdyti ledą.
 
Žinai, kokia man sunkiausia W. Shakespeare’o mįslė? Tėvas savo vaiką, našlaitį, padaro ligoniu. Traumuoja. Siunčia vaiką į mirtį. Koks tėvas gali to norėti? Tėvas stumia sūnų į nusikaltimą. Man tai sunkiausias klausimas pjesėje, – repetuodamas Hamletą, kalbėjo Nekrošius. „Hamletas yra jaunas“, Ramunės Marcinkevičiūtės pokalbis su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, in: Spektaklio „Hamletas“ programa. Cit. pagal: Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991–2010, sudarytoja Rasa Vasinauskaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 79.
 
Po šitokio Hamleto beveik niekas Lietuvoje ir už jos ribų neabejojo, kad Nekrošius sukrečiančiai materializavo karastrofistinį „amžiaus pabaigos“ pojūtį, apie kurį šnekėjo dar Nepriklausomybės pradžioje:
 
Kas mane dabar labiausiai jaudina, kaip ir visą pasaulį – labai stipriai jaučiu pabaigą. Žmonija supainiojo kelius, ir mes žengiame tiesiai į katastrofą. „Eimuntas Nekrošius – Gregory Mosher. Gyventi dar trylika metų? Tai per daug!“, iš prancūzų kalbos vertė Rasa Vasinauskaitė, 7 meno dienos, 1992 11 27, p. 4.
 
Šis pojūtis ryškiai atsispindėjo ir po Hamleto pasirodžiusiame Makbete (1999; „Meno fortas“; koprodiuseriai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Aldo Miguel Grompone). Po šio Shakespeare’o, kuris skambėjo kaip requiem, kuriame „triumfavo šmėklos, smurtas, tirštėjanti tamsa“ ir kurį tarytum reziumavo „Miserere“ lydimas visuotinių kapinių finalas, norom nenorom teko atsidusti, – rašė teatro kritikas Valdas Gedgaudas: „Režisieriau, pasigailėk mūsų...“ Valdas Gedgaudas, „Režisieriau, pasigailėk mūsų“, Veidas, 1999 01 28, p. 5.
 
Paradoksalu – repetuodamas Makbetą, Nekrošius daugiausia kalbėjo apie teatro paprastumą:
 
Noriu grįžti prie minimalizmo ir paprastumo, juk pasitelkus minimalias raiškos priemones galima pasakyti daug daugiau nei naudojant įvairias modernias technikas. Olga Jegošina, Rasa Vasinauskaitė, „Konservatyvus žmogus Eimuntas Nekrošius“, 7 meno dienos, 1998 07 31, p. 1.
 
Makbeto repeticijas iš arčiau stebėjęs teatro kritikas Audronis Liuga apie tai pasakojo:
 
Pirmiausia pamačiau katilą... Jį parodė E. Nekrošius, vieną saulėtą gegužės dieną pakvietęs į dar remontuojamą „Meno forto“ salę. Katilas iš ketaus riogsojo užverstas salės kampe. Šalia ant palangės gulėjo pagaliukas. E. Nekrošius užsirūkė ir tarė: „Tokia bus Makbeto istorija... iš katilo ir pagaliuko... spąstai, į kuriuos žmogus įkišo ranką...“ Ir po trumpos pauzės klausiamai pridūrė: „Primityvu, ar ne...“ Audronis Liuga, „Du ar trys dalykai, kuriuos žinau apie Eimunto Nekrošiaus ‘Makbetą’“, Lietuvos teatras, 1998–1999, p. 35.
 
Viskas tąkart taip ir prasidėjo – nuo katilo ir pagaliuko... Gūdžioje vieno lauko plynėje trys žvitrios laumės (Viktorija Kuodytė, Gabrielė Kuodytė, Margarita Žiemelytė) išdykaudamos paspendė spąstus: po apvožtu katilu paslėpė juodąjį varną, o katilo kraštą kilstelėjo ir parėmė mediniu pagaliuku. Tuo metu pro šalį ėję du kareiviai stabtelėjo; Bankas (Vidas Petkevičius) buvo atsargus – atsilaikė, Makbetas (Kostas Smoriginas) – ne, pakliuvo į spąstus. Be šansų ištrūkti.
 
Tada prasidėjo bemaž ekstremali Makbeto nuopuolio ir atgailos istorija. Istorija apie tą, kuris žudė, bet labiau už viską nenorėjo žudyti, tiesiog šiurpo, ėjo iš proto dėl to, kad žudė. Šitaip, rašė Marcinkevičiūtė, Nekrošius tarytum tyrė, „kodėl ir kaip žmogus sužlunga, pasiduoda, neatlaiko spaudimo, neįveikia ir savųjų baimių, ir pagundų išbandyti kažką didesnio, nei jis pats sau būtų išsibūręs“. Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kai žodis ‘amen’ stringa gerklėje“, Lietuvos teatras, 1998–1999, p. 25.
 
 
E. Nekrošius ir A. Mamontovas 
Hamletas, rež. E. Nekrošius, 1997
A. Mamontovas – Hamletas
Makbetas, rež. E. Nekrošius, 1999
K. Smoriginas – Makbetas
Makbetas, rež. E. Nekrošius, 1999
K. Smoriginas – Makbetas
„Aš pasirengęs“: „Makbeto“ ištrauka
 
„Aš pasirengęs“, – pagaliau ištaria Makbetas, ruošdamasis Dunkano (Ramūnas Rudokas) žmogžudystei. Ištaria ir, neatlaikęs sąmonę temdančio spaudimo, krinta. Drąsinantys ledi Makbet (Dalia Storyk) žodžiai jį pakelia, bet vis tiek – baisu iki alpulio.
 
Kaip išganymo Makbetas griebiasi veidrodžio: tai tas, kuris ten atsispindi, o ne jis ruošia kruviną puotą karaliui. Tai tas, kuris ten atsispindi, negrabiai dega žvakes, drebančiomis rankomis į taures pila vyną, sulaisto staltiesę, paskui paima durklą... Makbetas nenuleidžia akių nuo savo atspindžio: braižo jį durklu, veja, gena šalin. Tarytum iš paskutiniųjų mėgina perkelti kaltę ir atsakomybę kitam – savo antrininkui. „Aš pasirengęs“, – darkart ištaria jis ir išeina. Tiksliau sakant, ledi Makbet jį stumte išstumia.
 
„Pasirengti“ jam kiekvieną kartą vis sunkiau. Prieš užpuldamas Makdufo pilį, Makbetas „rengiasi“ atkakliai reikalaudamas, kad laumės pakviestų tą, kuriam jos tarnauja, – kad tas „kažkas“ pagaliau paaiškintų, kas čia vyksta. Tas „kažkas“ paaiškina tiesiog pribloškiamiai negailestingai: iš dangaus pasipila akmenų griūtis. Dangus užmėto Makbetą akmenimis, prakeikia. „Kone iš Senojo Testamento nurašyta scena...“ – replikuoja Marcinkevičiūtė. Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kai žodis ‘amen’ stringa gerklėje“, Lietuvos teatras, 1998–1999, p. 26.
 
(Dar prieš tai, pirmajame veiksme, Nekrošius savotiškai užsiminė apie lemties tarsi sunkių akmenų slegiamą Makbetą: karalius Dunkanas, įvertindamas savo narsųjį karį, vieną po kitos ant jo rankų krovė apdovanojimus-plytas – kol nuo jų svorio jam net ėmė linkti keliai.)
 
Ši scena tęsiasi nė kiek ne mažiau pribloškiamai: laumės krykštaudamos krauna akmenis į Makbeto milinės kišenes, akmenys vis labiau slegia Makbetą, lenkia prie žemės. Štai toks jis išeina žudyti Makdufo sūnaus – akmeninėmis kojomis, beveik nepakeliamo sunkumo spaudžiamas, klupdamas, svyruodamas, galutinai puolęs ir galutinai prisiėmęs visą savo nuopuolio kaltę. Marcinkevičiūtė rašė:
 
Teatre dar nemačiau įspūdingesnio nusikaltusio žmogaus įvaizdžio. Ir sykiu – tokio paprasto, o tuo paprastumu – tokio gilaus. Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kai žodis ‘amen’ stringa gerklėje“, Lietuvos teatras, 1998–1999, p. 26.
 
Paskui – mirtis. Makbetas dar bando melstis, tačiau nepavyksta. Per vieną iš baigiamųjų repeticijų, vaidinant Makbeto egzekucijos sceną, Nekrošius pasakė Smoriginui:
 
Jei negali sukalbėti „Tėve mūsų“, tai ir negalėk... Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kai žodis ‘amen’ stringa gerklėje“, Lietuvos teatras, 1998–1999, p. 25.
 
Ir šis Makbetas negali: žodis „amen“ stringa jo gerklėje.
 
Tokio Makbeto istoriją nuosekliai užbaigia galingas finalas: dešiniajame scenos kampe vėl stovi pats laumių katilas, o jame garuoja įkaitusi Makbeto galva (laumės gesina jo galvą, kurią pačios ir pakurstė gundymais ir pranašystėmis); kairėje scenos pusėje, vis stipriau aidint „Miserere“, pamažu driekiasi kapinės – susmegusių kapų eilės. Šis finalas garsiai ir aiškiai skelbė:
 
[L]aikas pasibaigė, – taip rašė teatro kritikas Valdas Vasiliauskas, – prasidėjo Paskutinis teismas. Valdas Vasiliauskas, „Sodininkas tradicijų sode“, Teatras, 1999, Nr. 1, p. 25.
 
 
Darsyk Shakespeare’as
 
Matyt, galvodamas apie šį apokaliptinį finalą, Nekrošius daugiau Shakespeare’o nebežadėjo:
 
Artimiausiu metu W. Shakespeare’o tikrai nesiimsiu; baigsiu „Makbetą“ – ir gana, – sakė, dar repetuodamas Makbetą. Olga Jegošina, Rasa Vasinauskaitė, „Konservatyvus žmogus Eimuntas Nekrošius“, 7 meno dienos, 1998 07 31, p. 3.
 
Tačiau taip nenutiko: po Makbeto pasirodė Otelas („Meno fortas“, „La Biennale di Venezia“; koprodiuseriai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Aldo Miguel Grompone). Negana to, paskutinė vadinamosios šekspyriškosios trilogijos dalis, anot paties režisieriaus (kaip atviravo Otele dalyvavę broliai Jonas ir Viktoras Baubliai), „turėjo būti pats gražiausias spektaklis“. Milda Kniežaitė, „Buvę frezuotojai vaidina E. Nekrošiaus ‘Otele’“, Respublika, 2000 11 25, p. 20.
 
Tam tikra prasme buvo. Tiksliau, Otelas buvo spektaklis, nutviekstas skaisčios saulės šviesos, skalaujamas šiltos jūros bangų (kurios, kaip viskas Nekrošiaus teatre, atsirado iš kažko absoliučiai paprasto: broliai Baubliai scenos gilumoje tiesiog teliūskavo virvėmis saugiai perrištus plastmasinius bakelius su vandeniu) ir apgyvendintas jaunais, iš laimės krykštaujančiais žmonėmis. Kaitri pietų saulė, atrodė, visiškai ištirpdė Hamleto ledą, jūra, regėjosi, prarijo visus Makbeto akmenis, šmėklos ir laumės pagaliau paliko žmones ramybėje.
 
Tačiau generolui Otelui (Vladas Bagdonas) nuo to buvo tik sunkiau. Jis tiesiog nemokėjo jaustis laimingas. Laimės pasaulyje jis jautėsi mauras – kitoks, atskirtas, neprisibeldžiantis, neprisileidžiantis. Bagdonas pasakė labai tiksliai:
 
[Tai] drama žmogaus, kuris niekur nepritapo, kuris visur vėlavo, kuris visada buvo vienišas. „...Ten, kur daug beprasmybės, ir įvyksta tragedijos“. Vladą Bagdoną kalbina Ramune Marcinkevičiūtė, Kultūros barai, 2000, Nr. 12 p. 37.
 
Toks vienišas, kad net meilė jo nepakeitė. Nors jis labai, veik desperatiškai, norėjo pasikeisti. Sužinojęs apie tariamą tyros kaip rasa Dezdemonos (Eglė Špokaitė) neištikimybę, šis Otelas siuto ir verkė – piktai daužė jaunos žmonos rankas, paskui bučiavo jas ir verkė, spjaudė į savo delnus, trynė juos į drabužius, nervingai valė Dezdemonos lūpas, bet bučiavo jas ir verkė. Nekentė ir mylėjo, netikėjo ir tikėjo, norėjo nužudyti ir kartu labiau už viską norėjo iš(si)gelbėti.
 
Įdomu: kai verkė Otelas, verkė ir Jagas (Rolandas Kazlas). Šis simpatiškas, geraširdis berniukas verkė dėl savo generolo, kurį nuoširdžiai gerbė, kurio dėmesio troško, kuriam taip norėjo būti svarbiausias, kad net sutiko išpildyti vidinių Otelo demonų sukurptą Dezdemonos kompromitacijos planą. Nekrošius šitai aiškiai pabrėžė: apie Dezdemonos neištikimybę Jagas kalbėjo sėdėdamas ant taburetės su pritvirtintu vandens gylio matuokliu, susirietęs nuo vidurvasarį netikėtai ėmusio krėsti šalčio, bet prakaito išmuštais smilkiniais ir degančia kakta; Otelas jį „gydė“ – ragino, palaikė, nešė antklodes, vyniojo, rišo galvą. Šiam Otelui žūtbūtinai reikėjo Jago, kuris palaikytų jo mizantropiją (mizoginiškumą?). Šiam Jagui žūtbūtinai reikėjo Otelo, kuris bent kartais apklostytų antklodėmis ir paglostytų galvą. Šitai tapo jų abiejų tragedija.
 
 
Otelas, rež. E. Nekrošius, 2000
V. Bagdonas – Otelas, E. Špokaitė – Dezdemona
Otelas, rež. E. Nekrošius, 2000
V. Bagdonas – Otelas, E. Špokaitė – Dezdemona
Žmogžudystė ir savižudybė: „Otelo“ ištrauka
 
Otelas ne pasmaugė Dezdemoną, o, kaip ir dera tikram generolui, kardo ašmenimis ramiai perrėžė jos ties širdimi suspaustus baltus delnus. Paskui keletą akimirkų žiūrėjo į ją, sėdinčią priešais ir baugščiai įsistebeilijusią, žiūrėjo išsigandęs ir negalėdamas patikėti, kad šitai įvyko. Prasidėjo keistas mylimųjų atsisveikinimo šokis: Otelas glėbė Dezdemoną, suko, stūmė, bloškė, vėl glėbė – tarytum desperatiškai mėgindamas atgaivinti. Galiausiai Dezdemona susmuko po jo kojomis.
 
Otelas pavargęs prisėdo ant mažos taburetės. Tyliai sėdėjo, žiūrėjo, ėmėsi už galvos, rankomis trynėsi veidą. Kažką nugirdęs, kėlėsi ir ėjo tikrinti: apžiūrėjo visus kambario kampus – nieko nerado. Paskui vėl prisėdo ir ilgai sėdėjo, rankomis susiėmęs burną. Galiausiai pakilo ir pradėjo šarvoti Dezdemoną: lėtai, po vieną nešė raudonų gėlių vazonėlius, dėjo juos aplink mirusiosios kūną, trumpam prisėsdavo pasižiūrėti – pasigrožėti, paliūdėti, paraudoti – ir vėl ėjo, nešė, dėjo. Neatlaikęs įtampos, vieną sviedė – sudaužė, tada susikaupęs pakėlė Dezdemoną nuo grindų, atsargiai paguldė į vedybinę lovą ir tęsė toliau: puošė gėlių vazonėliais, laistė tą keistą lysvelę, pats gėrė iš taurės to paties vandens, taisė gėles – kad būtų gražiau, tvarkingiau.
 
Kančios ir gėlos sugniuždytas, toks „nuogas“ ir tikras, dabar Otelas nė iš tolo nepriminė monumentalaus generolo, – rašė Vasinauskaitė. Rasa Vasinauskaitė, Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 259.
 
Jis buvo nebe generolas, o gedintis – rodės, iki pačių kaulų smegenų gedintis žmogus.
 
Tada visi sužinojo apie Otelo nusikaltimą. Ir pasibjaurėjo. Netekęs Dezdemonos, Otelas tapo dar vienišesnis. Jam nebeliko suvis nieko – net ištikimojo, visada po ranka buvusio Jago. Šis tiesiog išnyko: ko gera, neatlaikė išgąsčio, įtampos ar nevilties dėl nenumaldomai artėjančio savo generolo fiasko.
 
Otelas kažkaip nepatogiai pritūpė ant mažos kėdutės Dezdemonos lovos-karsto galvūgalyje ir iš padilbų žiūrėjo į aplink susirinkusius – tarytum laukdamas nuosprendžio, maldaudamas supratimo. Tačiau susirinkusiesiems į Dezdemonos laidotuves jis buvo koktus. Jie vengė jo kaip atstumtojo ar prakeiktojo: su lova-karstu perbėgo kitur, kuo toliau nuo jo. Otelas mėgino priartėti, bet jie vėl perbėgo – ir taip kelissyk.
 
Galiausiai Otelas apsisprendė. Jis atsistojo, apsidairė, paėmė į rankas scenos šone gulėjusią didžiausią geldą – kaip dar neseniai laikė savo žmoną – ir atsisėdo su ja ant kėdės. Tarytum pats susiruošė sau paskutinės savo kelionės laivą: pats surengė sau šermenis. Pasidėjo tą geldą ant kelių, susikaupęs patikrino, ar tvirta, tada nuleido ant žemės. Ir atsigulė jon – galva žemyn. Nusižudė. Šitaip jis prisiėmė kaltę ir pats save nubaudė. Šitaip jis susigrąžino dvasios ramybę, pagarbą ir atleidimą.
 
Otelą laidojo vienas Kasijus (Kęstutis Jakštas): priėjęs peržegnojo jį ir, keliskart sušukęs „generole!“, atidavė jūros gelmei – orkestro duobei. Jūra, atsiėmusi savo, pagaliau nurimo.
 
 
***
 
Šitaip Nekrošius baigė savo sceninę XX a. biografiją. Toks jos finalas – finalas, kuriame susilydė Shakespeare’as ir gelda. Tiksliau sakant, unikali žmogaus prigimties mįslingumo įvaizdinimo geba ir kažkoks beveik „kaimiškas“ paprastumas, primityvumas tarytum reziumavo sceninio Nekrošiaus mąstymo savitumą, kuris suformavo, įtvirtino ir vis dar tebetvirtina jo teatro fenomeną.
 
Simboliška, kad 2001 m. Nekrošius gavo prestižinę tarptautinio Konstantino Stanislavskio fondo premiją, o netrukus, 2003 m., pasiūlė prisiminti Kristijono Donelaičio kaimą (Pradžia. K. Donelaitis. Metai).
E. Nekrošius, 2000
Pradžia. K. Donelaitis. Metai, rež. E. Nekrošius, 2003
Centre S. Trepulis – Kūrėjas

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Iliustracijų šaltiniai

„‘Aš pasirinkau tamsą...’ – prisipažįsta Eimuntas Nekrošius“
Lietuvos aidas, 1997 05 10
„Eimuntas Nekrošius – Gregory Mosher. Gyventi dar trylika metų? Tai per daug!“
7 meno dienos, 1992 11 27
Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991–2010
Sudarytoja Rasa Vasinauskaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009
Patirčių realizmas: Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija
Sudarytoja ir autorė Ramunė Marcinkevičiūtė, Vilnius: Kultūros barai, 2011
„...Ten, kur daug beprasmybės, ir įvyksta tragedijos“. Vladą Bagdoną kalbina Ramunė Marcinkevičiūtė
Kultūros barai, 2000, Nr. 12
IRENA ALEKSAITĖ
„Pradžia“
Tiesa, 1979 02 24
WALTER BENJAMIN
Nušvitimai
Vilnius: Vaga, 2005
VALDAS GEDGAUDAS
„Režisieriau, pasigailėk mūsų“
Veidas, 1999 01 28
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ
„Teatro kritikai apie sezoną“
Literatūra ir menas, 1986 11 01
EGMONTAS JANSONAS
„Maša, Olga ir Irina – vietoje Reganos, Honerilijos ir Kordelijos“
Respublika, 1994 09 22
EGMONTAS JANSONAS
„Puota maro metu“
Respublika, 1994 02 22
OLGA JEGOŠINA, RASA VASINAUSKAITĖ
„Konservatyvus žmogus Eimuntas Nekrošius“
7 meno dienos, 1998 07 31
DOLORESA KAZRAGYTĖ
„Kelionė į save“
Nemunas, 1985, Nr. 9
MILDA KNIEŽAITĖ
„Buvę frezuotojai vaidina E. Nekrošiaus ‘Otele’“
Respublika, 2000 11 25
AUDRONIS LIUGA
„Du ar trys dalykai, kuriuos žinau apie Eimunto Nekrošiaus ‘Makbetą’“
Lietuvos teatras, 1998–1999
RAMUNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ
Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių
Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002
RAMUNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ
„Kai žodis ‘amen’ stringa gerklėje“
Lietuvos teatras, 1998–1999
EIMUNTAS NEKROŠIUS
„Mozaika. Užrašė Juozas Pocius“
Kultūros barai, 1987, Nr. 6
EIMUNTAS NEKROŠIUS, RAMUNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ
„Kokia erdvė už žodžių?“
Kultūros barai, 1984, Nr. 2
MARKAS PETUCHAUSKAS
„Gyvenimo metaforos link“
Literatūra ir menas, 1983 02 12
EIMUNTAS NEKROŠIUS, KĘSTUTIS JONAS PAULAVIČIUS
„Tikiu savąja tiesa...“
Komjaunimo tiesa, 1986 03 28
ROLANDAS RASTAUSKAS
„‘Senė 2’ ir ‘Trys seserys’ – du perlai karūnai“
Lietuvos rytas, 1995 05 17
MYKOLAS SLUCKIS
„Amerikiečių rašytojai Vilniuje“
Švyturys, 1986, Nr. 3
VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ
„Kas nutiko Ivanovui?“
Literatūra ir menas, 1979 01 06
RŪTA VANAGAITĖ
„Kaip horizonto linija“
Literatūra ir menas, 1983 06 18
VALDAS VASILIAUSKAS
„Sodininkas tradicijų sode“
Teatras, 1999, Nr. 1
RASA VASINAUSKAITĖ
Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais
Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010
MARKAS PETUCHAUSKAS
„Gyvenimo metaforos link“
Literatūra ir menas, 1983 02 12
ROLANDAS RASTAUSKAS
„‘Senė 2’ ir ‘Trys seserys’ – du perlai karūnai“
Lietuvos rytas, 1995 05 17
MYKOLAS SLUCKIS
„Amerikiečių rašytojai Vilniuje“
Švyturys, 1986, Nr. 3
VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ
„Kas nutiko Ivanovui?“
Literatūra ir menas, 1979 01 06
RŪTA VANAGAITĖ
„Kaip horizonto linija“
Literatūra ir menas, 1983 06 18
VALDAS VASILIAUSKAS
„Sodininkas tradicijų sode“
Teatras, 1999, Nr. 1
RASA VASINAUSKAITĖ
Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais
Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010
RASA VASINAUSKAITĖ
„‘Trys seserys’: kas atsilieps iš trijų šulinių (Eimunto Nekrošiaus interpretacija)“
Kultūros barai, 1995, Nr. 4
RASA VASINAUSKAITĖ
„Tarsi versdamas savąją Knygą...“
7 meno dienos, 1994 03 25
LINAS VILDŽIŪNAS
„Ir nepaliks jis įpėdinio mums...“
7 meno dienos, 1994 03 25
LAIMA ŽEMULIENĖ
„Teatras – didysis melas. Svečiuose pas scenografę Nadeždą Gultiajevą ir režisierių Eimuntą Nekrošių“
Respublika, 1992 02 01
ЭГМОНТ ЯНСОНАС
„Эймунт Някрошюс: Как мы будим выглядеть лет через сто“
Литературная газета, 1988 05 18
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.