Apibendrintos, supaprastintos 7 dešimtmečio „teminių“ paveikslų figūros ne itin gerai įkūnijo herojinį „naujo žmogaus“ idealą, tad 8 dešimtmečio pradžioje nauju SSRS dailės politikos šūkiu tapo „humanistinis portreto patosas“. LSSR kultūros ministras Lionginas Šepetys karštai pritarė, kad esą „būtina kaupti ir ateinančioms kartoms palikti mūsų žymiųjų amžininkų portretus“.
1973 m. portreto tema buvo dažnai svarstoma Dailininkų sąjungos Komunistų partijos skyriaus susirinkimuose. 1973 m. Dailės salone vykusioje jaunųjų dailininkų autoportretų parodoje eksponuota tapyba, grafika, skulptūra ir net keramika (į ją nepriimti Vinco Kisarausko, Lino Katino darbai). 1974 m. Vilniuje surengta visos SSRS portretų paroda Draugystė. 1974 m. balandžio 12 d. Dailės parodų rūmuose Vilniuje atidaryta respublikinė portretų paroda, kurioje eksponuoti 158 dailininkų sukurti 363 darbai, per mėnesį sulaukė 23 618 lankytojų.
1974 m. balandį, prieš parodos atidarymą, vyko diskusija savaitraščio Literatūra ir menas redakcijoje, o gegužės 13 d. DS valdyba surengė parodos aptarimą. Ten dalyvavęs marksistinės estetikos žinovas Gytis Vaitkūnas įspėjo: kai ima „dominuoti menininko individualybė“, portretas priartėja prie natiurmorto. „Šiuolaikinis portretas (pokalbis)“, Literatūra ir menas, 1974 04 06. Tapytojas Augustinas Savickas dar anksčiau pastebėjo, kad figūrinių drobių meistrai vengia naudotis portretavimo patirtimi, antai Sofijos Veiverytės anoniminių merginų ir jaunuolių portretai mažai vieni nuo kitų skiriasi, o paveiksle Sutartinė (valstybės įsigytame už 2 000 rb.), „meistriškai ir jautriai perteikusi drabužius, autorė paliko vos pažymėtus jų veidus“. Augustinas Savickas, „Žmogaus paveikslas tapytojų drobėse“, Literatūra ir menas, 1970 02 14. „Natiurmortiški“ žmonių atvaizdai netiko atminties funkcijai. Pasak Algimanto Švėgždos, „dekoratyvi deformacija visiems įgriso, norisi kūryboje panaudoti konkrečius, net dokumentinius, superobjektyvius dalykus, kurie lyg kontrastuotų ligšioliniam tapybinio portreto supratimui“. „Šiuolaikinis portretas (pokalbis)“, Literatūra ir menas, 1974 04 06.
Dailininkai, įgiję teisę patys pasirinkti portretuojamuosius, dažniausiai apsiribojo draugų ir artimųjų aplinka, tad 1974 m. parodoje akivaizdžiai dominavo kūrybinės nomenklatūros atstovų atvaizdai. Savickas suskaičiavo, kad iš 100 tapybos darbų 38 buvo anoniminiai, 55 – menininkų, 28 – dailininkų, 9 – aktorių (4 – „mūsų gero prieteliaus“ Laimono Noreikos, vienas – paties Savicko), 14 – tėvų ir artimųjų, 11 – mokslininkų, 4 – darbininkų. Kūrėjų portretų galerija, savotiškas socialinių tinklų atitikmuo, netiesiogiai patvirtino juos priklausant nomenklatūriniam elitui. Tuomet ir pastebėtos dailininkų dinastijos, lemiančios „uždarumą, profesinį išskirtinumą, netgi kastiškumą“. Vytenis Rimkus, „Dailininkų dinastijos“, Kultūros barai, 1974, Nr. 10, p. 31–32.
Po 1974-ųjų respublikinių portreto parodų daugiau nebuvo, nors ir ketinta jas reguliariai rengti, bet itin daug šio žanro kūrinių eksponuota kitose parodose. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms metinėms skirtos parodos (1975) plane buvo numatyti menininko tėvų, giminių, artimųjų, Kauno galerijos steigėjų, žymiausių vadovų ir darbuotojų, M. K. Čiurlionio menų mokyklos įkūrėjų, pedagogų ir mokslo žymūnų, iškilesnių M. K. Čiurlionio kūrybos tyrėjų, menotyrininkų, muzikologų bei jo muzikos atlikėjų portretai. Parodoje Vilniaus universitetas Lietuvos dailėje 1579–1979 (1979), skirtoje universiteto įkūrimo jubiliejui, buvo gausu ne vien amžininkų, bet ir istorinių asmenų („imaginacinių“) atvaizdų.
Komentarai
Rašyti komentarą