Valentinas Antanavičius, tapytojų grupės „24“ narys, ypač išgarsėjo Sąjūdžio laikais ir Nepriklausomybės pradžioje, kai persitvarkant visai dailės sistemai dailininkams ir besikuriančioms naujoms galerijoms rūpėjo parodyti dailės svarbą kultūros kontekste ar pasididžiuoti prieš rašytojus, neištraukusius iš stalčiaus nė vieno romano. Savo dirbtuvėje menininkas tebesaugo dešimtis sovietmečiu viešai nerodytų 7–8 dešimtmečių kūrinių. Kai kurie iš jų eksponuoti 1986 m. surengtoje asmeninėje parodoje Vilniaus dailės parodų rūmuose, bet kur kas daugiau – 1996 m. retrospektyvoje Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), parodose „Lietuvos aido“ galerijoje.
1962 m. baigęs studijas Dailės institute, Antanavičius netrukus buvo priimtas į Dailininkų sąjungą (DS), bet sovietmečiu laikėsi atokiau nuo oficialaus dailės gyvenimo. 1961–1999 m. dirbo mokytoju M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 1970–1987 m. – J. Vienožinskio vaikų dailės mokykloje. Surengė asmenines parodas Mažvydo bibliotekoje (1966), Panevėžio dramos teatre (1969, 1976). Menininko kūrybos sritys – tapyba, asambliažai, grafika, teatro kostiumai ir dekoracijos. Jį, kaip ir Kisarauską, įkvėpė teatras, klasikinio modernizmo dailė ir antikos palikimas.
Respublikinėse parodose daugiausia buvo eksponuojami Antanavičiaus portretai. Tačiau dar 7 dešimtmečio viduryje jis pradėjo tapyti baugias figūras, milžiniškas chimeras, turinčias žmogaus, žvėries ir mechaninės pabaisos bruožų, ir kartu – sukapotas, subyrėjusias, fragmentiškas, perregimas. Skraidančios danguje ar išnyrančios iš po žemių, tarsi jėga įspraustos į paveikslo rėmus, jos veikia slogioje neapibrėžtoje erdvėje, kur horizonto brūkšnys, jei jis yra, veikiau žymi tai, kas nematoma anapus. Paveikslai turi mitinių, erotinių ir politinių užuominų. Gausi raudona juose įgyja simbolinę politinę reikšmę, o kai kurie iš jų – aiškios politinės metaforos.
Paveiksle Paminklas (1968) iš jūros išnyra milžiniška dirbtinė raudonu audeklu pridengta stovykla – šiurpi totalitarinės diktatūros fosilija, regis, galinti bet kada atgyti. Baudžiava (1969–1988) vaizduoja du vergus, beviltiškai įkalintus raudoname junge. Aiškus prievartos simbolis yra ir pasikartojantys dideli kareiviški batai, iškylantys virš nusižeminusio ir bejėgio žmogaus arba sumaitoto moters kūno, gulinčio ant raudonai užkloto stalo.
Greta šiurpių sovietinės santvarkos alegorijų, Antanavičiaus ikonografija gerai išreiškia ir prisitaikymo dramą. 1968 m. jis nutapo keletą klūpančio vyro figūros versijų, o 8–9 dešimtmečiais – apie dešimt „išskalbtų“ vyrų ir moterų kūnų, ant virvės padžiautų beformių odos išnarų su viršun žvelgiančiom genitalijom, tačiau liūdnais išraiškingais veidais. Padžiauti kūnai virsta tuščiaviduriais, subliūškusiais maišais, visišką jų pasyvumą lemia vidinio lanksto, stuburo stoka ir kybojimo būsena. Prisitaikymą prie tikrovės menininkas ironiškai susiejo su švarinimosi ritualais.
Antanavičiaus tapyboje dera pokubistinė raiška (struktūrinis sudaiktintų kūno dalių ir medžiagiškų formų tapatumas), tapybinė iliuzija, gesto ekspresija ir dažų materijos nulemti atsitiktinumai. 8 dešimtmečiu jis tapė sukapotus ir deformuotus moterų ir vyrų kūnus. Politiką kartais nustelbdavo erotika. Pavasaris (1972) – horizontaliai pailginta, epinė kompozicija su simetriškai tarp dangaus ir žemės stūksančiais moters ir vyro torsais. Pusiau mėsos, pusiau medžio būtybės, kažkas tarp skulptūros ir skerdienos, regis, kažkam grūmoja nukapotų rankų bigėmis. Moters kūnas triptike Vakaras (1975) su maža, vos įžiūrima galva primena purve numestą plastikinę lėlę. Pabaisos taip pat nesitraukia, darosi gličios ir srūva kūnų skysčiais, o paveikslų paviršiuje matyti gausūs stipriai atskiestų dažų nuotakai.
Komentarai
Rašyti komentarą