Tapybos „tematika“ buvo plėtojama ir koordinuojama pirmiausia rengiant „jubiliejines“ (skirtas bolševikinio perversmo, SSRS pergalės Antrajame pasauliniame kare, sovietų valdžios Lietuvoje metinėms) ar kitas temines parodas (Mūsų jūra, Tarybinė tėvynė, Taikos sargyboje). 7 dešimtmečiu iš Maskvos atsiųstos parodų programos apsiribojo keletu įprastų teiginių:

 

Pagrindinę vietą parodoje užims amžininko – kūrėjo ir kovotojo, komunistinės visuomenės statytojo – paveikslas [...]. Dailininkai turi skirti dėmesį kūriniams, įkvėptai pasakojantiems apie darbininkų, kolūkiečių ir inteligentijos pasiaukojamą darbą, tarybinės armijos karių ir laivyno drąsą ir heroizmą [...]. Tėvynės grožis ir turtai, gamta, pakeista tarybinių žmonių darbu, privalo rasti savo atspindį epiniuose ir industriniuose peizažuose, natiurmortuose. SSRS Ministrų tarybos ir Dailininkų sąjungos nutarimas apie 1972 m. rengiamą parodą „TSRS – mūsų Tėvynė”, LLMA, f. 146, ap. 1, b. 442, l. 44.

 

Ministras Šepetys ragino dailininkus temą suvokti plačiai ir ieškant siužetų nesivaržyti:

 

Daugelis save varžo, ne valstybė varžo, bet save įpratę varžyti, [...] kartais sakot: „Laisvės maža“. Mes kalbėjome visiems dailininkams [...], kad paroda „Mūsų jūra“ [...] apima tą mūsų kraštą nuo giliausios senovės iki šių dienų, nuo prūsų veikėjų iki nežinau ten ko. [...] Duokit Herkų Mantą, duokit dabartį, duokit peizažą, duokit jūrininkus, duokit to krašto inteligentiją, duokit papročius, duokit viską, kas yra susiję su pajūriu [...]. Kas yra paroda „Tarybinė Tėvynė“? Tai yra viskas. Aš nežinau nuo ko, nuo naujagimio iki pušies šakos. Lionginas Šepetys, 1971 02 03 LSSR DS valdybos plenumo stenograma, LLMA, f. 146, ap. 1, b. 466, l. 125–126.

 

Paveikslo temą sukonkretindavo jo pavadinimas, kurį Parodų komitetas galutinai aprobuodavo parodos atidarymo išvakarėse.

 

8 dešimtmečio pradžioje SSSR DS Propagandos skyrius ėmė kurti išsamius parodų teminius planus. 1971 m. „Dailės kūrinių užsakymų plane“ dailininkams rekomenduojamos tokios temos: „lenininės nacionalinės politikos triumfas“, „aukšta tarybinių karių moralė“, „Varšuvos sutarties šalių karinis bendradarbiavimas“, „SSRS pagalba Vietnamo liaudžiai“, „menas liaudies gyvenime“, „industriniai peizažai, išreiškiantys galingą tarybinių žmonių, keičiančių tėvynės gamtą, energiją“. Dailininkai taip pat turėjo „parodyti vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį visose tarybinio gyvenimo sferose“ bei „išryškinti naujus tarybinio žmogaus, materialių ir dvasinių gėrybių kūrėjo, bruožus, parodyti kūrybinį jo darbo pobūdį“. Visos SSRS parodos Šlovė darbui (1975) teminiame plane dailininkai supažindinami su SSKP sprendžiamomis problemomis, tai: materialaus ir kultūrinio liaudies gyvenimo lygio kėlimas, visų ideologinio darbo formų plėtojimas, teisėtvarkos, sovietinės demokratijos bei visuomenės socialinės-politinės ir idėjinės vienybės stiprinimas. Lietuvos dailės parodų planuose dar buvo „liaudies gynėjų kova prieš buržuazinius nacionalistus“, „Spalio revoliucija ir Lietuva“, „Lietuvos įstojimas į SSRS“.

 

Sunkiai suprantami uždaviniai (regimojo atitikmens neturintys teiginiai) buvo mažai susiję su valstybės įsigyjamų kūrinių vertinimo ir atrankos kriterijais. Valdžiai labiau rūpėjo formali dailės kokybė ir jos tolygiai auganti kiekybė. Ne be reikalo Respublikinę dailės tarybą sudarė iš esmės vien dailininkai. Jos posėdžių protokoluose, kaip ir parodų recenzijose spaudoje, apsiribojama formalia kūrinių analize. Reikalavimų ir vertinimo kriterijų neatitikimas, dvigubi standartai kūrė dailininkų pasipriešinimo ir valdžios tolerancijos jiems iliuziją. Tačiau svarbiausia dailės užduotis Brežnevo laikais jau buvo ne auklėti piliečius ar įvaizdinti komunistines idėjas, o liudyti, kad SSRS klesti kultūra. Tad kuo labiau dailė buvo panaši į vakarietišką modernizmą ir autonomišką meną, tuo labiau palaikė sistemą, tarnavo sovietų valdžios puoselėjamam „mažųjų Vakarų Pabaltijy“ mitui. Tapytojams ne be reikalo buvo gausiai skiriama dažų. Antai 1968–1972 m. Dailės fondas gavo ir neva išdalijo 73 tonas aliejinių dažų (292 tūkst. tūbelių vienam dailininkui), 10 tonų kazeininės temperos, 102 tūkstančius teptukų, t. y. po 204 teptukus kiekvienam DS nariui. Spalvingi paveikslai išsiskyrė sovietinės pilkumos ir stygiaus fone.

 

Kūrybinga socrealizmo plėtra – subjektyvus tikrovės interpretavimas ištobulintomis raiškos priemonėmis – dailės praktikoje tapo individualių vaizdavimo schemų išradimu ir kartojimu. „Teminio“ paveikslo prievolė ir oficialus abstrakcijos draudimas tik paakino tapytojus vengti bet kokio vizualaus pasakojimo ir siekti raiškos priemonių autonomijos. Taip jų kūrybiniai ieškojimai buvo nukreipti į ne per sudėtingą, lengvai kontroliuojamą sritį.

 

8 dešimtmečiu parodose ėmė mažėti didingų drobių ideologiškai reikšmingais siužetais. Jaunosios kartos tapytojai, nutolę nuo socrealizmo, atsigręžė į sovietinę tikrovę.