Svarbiausias lietuvių tapybos atnaujinimo šauklys, aistringas maištaujantis herojus, pasiryžęs įveikti stalininį socrealizmą, buvo tapytojas Jonas Švažas (1925–1976).

 

1946–1953 m. Švažas studijavo tapybą Dailės institute, Vytauto Mackevičiaus vadovaujamas nutapė diplominį darbą – buitišką socrealistinį paveikslą Veršelių ferma. Dar 1952 m. įstojo į Komunistų partiją (KP), 1953 m. tapo Dailininkų sąjungos (DS) nariu ir Dailės instituto dėstytoju, 1953–1959 m. buvo DS Jaunųjų dailininkų sekcijos pirmininkas, 1959–1969 ir 1973–1974 m. – Tapybos sekcijos pirmininkas, nuo 1965 m. – DS valdybos, Parodų komiteto, o 1963–1968 m. – net SSRS DS valdybos narys. Lankėsi Prancūzijoje, Anglijoje, Kuboje, Maroke, Indijoje, Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse. 1956 m. kūrybiniam darbui gavo erdvią studiją Lukiškių (tuomet – Lenino) aikštėje.

 

Diskutuoti apie meną pas Švažą dažnai susirinkdavo jo kartos Dailės instituto absolventai – tapytojai Silvestras Džiaukštas, Galina Petrova, Leopoldas Surgailis, Aloyzas Stasiulevičius, grafikai Algimantas Steponavičius, Birutė Žilytė. „Švažininkų“ tikslas ir buvo reformuoti, sumoderninti socrealizmą, t. y. oficialią, geriausiai valstybės finansuojamą dailę, pirmiausia – tapybą. Tai padaryti nebuvo sunku, nes iš Maskvos atsiųstose socrealizmo atnaujinimo gairėse jau buvo „lakoniškumo“, „apibendrinimo“ ir „emocionalumo“ reikalavimai. Švažas itin atidžiai prižiūrėjo, kad į parodas patektų, SSRS ir užsienyje Lietuvai atstovautų tik „koloristinė“ – jausminga, nacionalines tradicijas puoselėjanti – tapyba. Taip pat rūpinosi, kad paveikslai būtų teisingai iškabinti, antai 1966 m. Baltijos šalių parodai Maskvoje pagamino lietuvių ekspozicijos maketą, kur „kiekvienas autorius pristatomas keletu darbų ir eksponuojamas su kaimynu kontrasto principu, kad labiau būtų išryškinta kiekvieno meninė individualybė“. Irena Kostkevičiūtė, Jonas Švažas, Vilnius: Vaga, 1985, p. 82. Vadovavo kūrinių atrankai ir savo sumanytose, nuo 1969 m. Vilniuje rengiamose Baltijos šalių tapybos trienalėse.

 

6 dešimtmečiu Švažas tapė portretus, jau gana supaprastintus, nutolusius nuo natūralizmo. 7 dešimtmečio pradžios miesto ir pramoniniuose peizažuose jau vyrauja stambių ryškiaspalvių dėmių deriniai. 1965 m. įvykusi pirmoji asmeninė paroda Dailės muziejuje Vilniuje bylojo menininko posūkį į dekoratyvumą. Maždaug tuo metu jis atrado savąją paveikslo sandaros formulę – tvirtą keleto konstruktyvių linijų ir kontrastingų spalvos plokštumų junginį, pateikiantį labai sąlygišką, vos atpažįstamą regimosios tikrovės vaizdą. Siužetas jam jau tebuvo pretekstas formai tobulinti. Švažo tapyboje galima aptikti vos kelis besikartojančius motyvus – miesto, pramonės ir technikos, uosto ir medžių. Dailėtyrininkai Švažo paveiksluose ieškojo plastinių metaforų, reikšmingos formos, bet ryškių spalvų žėrėjimas pro juodų linijų tinklą veikiau tik džiugina akį, primena vitražų fragmentus ir šiek tiek – prancūzų tapytojų Nikola (Nicola) de Stalio (Nicola de Stal) ar Pierre'o Soulages'o (Pjero Sulažo) abstraktų ekspresionizmą.

 

Apie 1973 m. Švažas ima skirti daugiau dėmesio išplėtotai kompozicijai ir siužetui, paveiksluose atsiranda žmonių figūrų. Keičiasi vaizdo sandara: viename paveiksle komponuojami vietos, laiko ar dydžio atžvilgiu skirtingi elementai, atsiranda vaizdinės citatos, susipina daiktų ir abstrakčios formos, tikrovė ir vaizduotė, dabartis ir atmintis. Greta modernaus socrealizmo drobių Švažas tuo metu nutapė ir labai asmeniškų.

 

Darbą Studijoje (1974), kurio centre pavaizduotas įrėmintas portretas, šalia jo gėlių puokštė, o kairėje – drobės krašto nurėžta pusė (autoriaus) figūros, padeda suprasti tais pačiais metais nutapyti paveikslai Sesers atminimui, Mėlynas vakaras. Atminti seseriai, su žymiausių Lietuvos gydytojų pediatrų grupe žuvusiai lėktuvo katastrofoje, menininkas sukūrė kompoziciją, kurioje greta sprogstančių medžių vainikų matyti trys atskiri paveikslai: portretinė nuotrauka, peizažas su kelio perspektyva ir moters, vilkinčios baltu gydytojo chalatu ir laikančios gėlių puokštę, atvaizdas. Portretas Studijoje taip pat panašus į memorialinį (autoriaus) atvaizdą. Drobėje Mėlynas vakaras niūraus metafizinio peizažo fone įterpti paveikslai – tai žmonos Marijos atvaizdas ir jos vaikystės atvirukai. Vienoje iš paskutinių ir įdomiausių montažinių kompozicijų Sapnas (1976) dviejų žmonių miegamasis vaizduojamas neapibrėžtoje keistų aparatų aplinkoje.

 

Paskutiniais gyvenimo metais menininkas vėl tapė beveik tik peizažus, sukūrė jų net kelias dešimtis.