Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Rimas Tuminas: teatras, kuriame „neprakaituojama“
Šarūnė Trinkūnaitė
 
„Mano aktoriai neprakaituos. Jų kaktomis neriedės prakaito lašai. Aš negaliu to pakęst. [...] Norėčiau, kad teatre viskas būtų elegantiška. Gilu, bet paprasta“, – 1989 m. kalbėjo Rimas Tuminas. „Negaliu aš dabar numirt“, Laimos Žemulienės pokalbis su Rimu Tuminu, Komjaunimo tiesa, 1989-10-21, p. 2.
 
Šis grakštaus lengvumo pojūtis smelkė jau pirmuosius režisieriaus spektaklius: Jordano Radičkovo Viduržiemį (1978) ir Georges'o Schehadé (Žoržo Šeadė) Emigrantą iš Brisbeno (1980). Konservatyvaus ir konformistinio Akademinio dramos teatro repertuare jie išsiskyrė, ir nuo Nekrošiaus bei Vaitkaus sceninių interesų ryškiai atsiskyrė, kameriškumu, paprastais, nors truputį keistokais veikėjais, švelnia ironija, subtiliu humoru, jaukiu geraširdiškumu. Jie pažadino ir kūrybiškai sustiprino tuos šio teatro „aktorius, kurie daugelį metų monumentaliuose istoriniuose Henriko Vancevičiaus pastatymuose, pasirėdę senoviniais lietuvių karių apdarais, ūsuoti ir barzdoti, amžinai stovėjo nykioje statistų minioje“. Irena Aleksaitė, „Valstybinis akademinis dramos teatras“, in Lietuvių teatro istorija, Kn. 4: 1980–1990, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 50.
 
Daugiau dėmesio į save Tuminas atkreipė tik 1982 m., kai buvo parodytos Andrejaus Kuternickio Fėjos Dražė variacijos, jautriai pasakojusios keturias vieno komunalinio buto gyventojų vienatvės bei ilgesio istorijas (dail. Augis Kepežinskas, komp. Faustas Latėnas). Jose (taip pritariamai rašė kritika) Tuminas pratęsė „geriausias psichologinio teatro tradicijas“, Rūta Vanagaitė, „Ne kutenti, ne liūliuoti“, Literatūra ir menas, 1982-10-23, p. 12. tačiau jas ir savaip sumodernino, supoetino, suteikė impresionistiškumo – atidžiai žvelgė į veikėjų psichologinių būsenų niuansus, išgavo neforsuotą, natūralią jų išraišką, bet paliko paslapties, neišsakymo iki galo įspūdį ir sceninį veiksmą apgaubė sodria, sugestyvia atmosfera.
 
Fėjos Dražė variacijose išryškėjo Tumino gebėjimas dirbti ir sutarti su įvairių kartų aktoriais: jose vaidino ir Akademinio dramos teatro vyriausieji – Algirdas Zalanskas (Kaimynas), Stefa Nosevičiūtė (Kaimynė), Arnas Rosenas (Girtuoklis santechnikas), ir „vidurinieji“ – Aldona Janušauskaitė (Moteris iš penkto buto), Romualdas Ramanauskas (Jis), ir jauniausieji – Rasa Kirkilionytė (Ji).
 
Tiesa, paskesni Tumino spektakliai – modernizmo klasikos (Tennessee'o Williamso (Tenesio Viljamso) Katė ant įkaitusio skardinio stogo, 1983), nacionalinės dramos (Romualdo Lankausko Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba Sausainiai su gvazdikėliais, 1985) bei tuometės sovietinės dramaturgijos (Andrejaus Kuternickio Tarytum mes nepažįstami, 1985; Aleksandro Galino Ir vėlei tenai, kur marios šviesų (Žana), 1986) interpretacijos – šiek tiek pritildė Fėjos Dražė variacijų sukeltą entuziazmą. Išties aktyvios 9 dešimtmečio režisūros, visų pirma Eimunto Nekrošiaus ir Jono Vaitkaus kūrybos, kontekste psichologinei tradicijai įsipareigojęs Tumino kamerinis teatras atrodė santūriai.
 
Vis dėlto Tuminas ruošėsi. Tyliai, bet vis pastebimiau jis būrė bendraminčius, kartu su jais išsikovojo Mažąją sceną ir ją vertė gyvybinga, kūrybinei Akademinio dramos teatro rutinai opoziciška meninių paieškų vieta.
 
Tumino debiutas Mažojoje Akademinio dramos teatro scenoje įvyko 1984 m. – su Haroldo Müllerio (Miulerio) Tylia naktimi, kurioje vaidino Monika Mironaitė (1913–2000) ir Mykolas Smagurauskas (1935–1992). Už teisę taip debiutuoti, pasakoja Tuminas, teko gerokai pakovoti: teatro vadovybė šnairavo į „mano ryžtą užsisklęsti Mažojoje salėje ir sukurti savo laboratoriją“, o „kai iškilo pavojus, kad mus uždarys, ėmiausi gudrauti ir pastačiau ten spektaklį su M. Mironaite“ – „jei ne Juozas Baltušis, M. Mironaitės vyras [Lietuvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas], nebūtų to leidę. Ramunė Balevičiūtė, Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą, Vilnius: Metodika, 2012, p. 73.
 
 
Ilgai laukti nereikėjo, jau 1988 m. įvyko tikras Tumino ir jo trupės „sprogimas“ – pasirodė Pauliaus Širvio poezijos bei asmenybės inspiruotas unikalus spektaklis Čia nebus mirties, paskelbęs neoficialią naujo (Mažojo) teatro pradžią ir tapęs vienu karščiausių 9 dešimtmečio pabaigos lietuvių teatro įvykių (insc. aut. Rimas Tuminas ir Valdemaras Kukulas, dail. Virginija Idzelytė, komp. Faustas Latėnas).
 
Šio spektaklio „idėja, – prisimena R. Tuminas, – gimė iš dažnų mūsų naktinėjimų su Vladu Braziūnu, Juozu Erlicku, Antanu A. Jonynu, Valdemaru Kukulu. V. Kukulas – Pauliaus Širvio kraštietis, jis mane ir sudomino P. Širviu – ne tik jo eilėmis, dainomis, bet ir asmenybe. [...] Gal porą mėnesių praleidau bibliotekoj, vartydamas pokario – P. Širvio jaunystės, laikotarpio iki jam atvykstant į Vilnių, – periodinę spaudą. Iš skiautelių, trumpų žinučių sudėliojau žmonių, personažų, gyvenimo, įvykių koliažą. P. Širvį paverčiau jūreiviu, sutapatinau su Martinu Idenu [to paties pavadinimo Jacko (Džeko) Londono romano herojumi]“. Ramunė Balevičiūtė, Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą, Vilnius: Metodika, 2012, p. 74.
 
 
Šią idėją Tuminas įgyvendino su savo trupe: jos branduolį sudarė pirmieji jo studentai Inga Burneikaitė, Mindaugas Capas, Vilija Ramanauskaitė, Andrius Žebrauskas ir kiti bei pavilioti Akademinio dramos teatro senbuviai Aldona Janušauskaitė, Eglė Gabrėnaitė, Mykolas Smagurauskas, Sigitas Račkys.
 
Čia nebus mirties radosi tarytum iš nieko. Nebuvo justi jokio nuoseklaus siužeto, konflikto, išbaigtų charakterių poreikio (net tekstas buvo užrašytas tik 1990 m., ruošiantis į Kanadą, į tarptautinį teatro festivalį „Pasaulio scena“), spektaklis plėtojosi tiesiog kaip atskirų praeities – pokario (stalinmečio) Lietuvos – vaizdų kaleidoskopas. Tačiau šių vaizdų tėkmėje klostėsi gyvas, tikras, atmosferiškai sodrus buvusios epochos portretas, kuriame atsispindėjo tautinio sąjūdžio nuotaikų įkvėpto lietuvių teatro ryžtas išlaisvinti nesufalsifikuotą skaudžios istorijos atmintį. „Čia nebus mirties scenoje vėrėsi didelė skriauda ir didelė neteisybė, ir pamažu tiesėsi atmintis, kalbėdama apie sugniuždytus ir prarastus, paniekintus ir išduodus, naivius ir niekšus“, – rašė teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė. Ir gražiai apibendrino: tai „mažosios vėlinės“. Ramunė Marcinkevičiūtė, „Iš sielvarto ir nebūties“, Literatūra ir menas, 1989-02-25, p. 6.
 
Tautinio sąjūdžio idėjų siūbuojamas 9 dešimtmečio pabaigos lietuvių teatras tęsė „mažųjų Rimo Tumino vėlinių“ pradėtą atvirą istorinės tiesos liudijimą – su džiaugsmu atrado egzodo dramaturgiją ir be užuolankų prabilo apie nužmoginančios prievartos epochą (įkandin Šiaulių dramos teatre Gyčio Padegimo pastatytų Antano Škėmos Žvakidės (1988) ir Vieną vakarą (1989) bei Akademiniame dramos teatre Vaitkaus režisuoto Škėmos Pabudimo (1989) nusidriekė istoriją reabilituojančių tautinių spektaklių virtinė). Kita vertus, sąskaitos jau seniai buvo suvestos, o tiesa – pasakyta. Teatras negalėjo nejusti – jis atsidūrė ne tiek pakilioje, kiek trikdančioje naujos, nepažįstamos tikrovės akivaizdoje, susidūrė su naujos savo misijos, funkcijos ir kalbos paieškų būtinybe.
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

„Negaliu aš dabar numirt“. Laimos Žemulienės pokalbis su Rimu Tuminu
Komjaunimo tiesa, 1989 10 21
Irena Aleksaitė
„Valstybinis akademinis dramos teatras“
Lietuvių teatro istorija. Kn. 4: 1980–1990, sudarė Irena Aleksaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009
Ramunė Balevičiūtė
Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą
Vilnius: Metodika, 2012
Ramunė Marcinkevičiūtė
„Iš sielvarto ir nebūties“
Literatūra ir menas, 1989 02 25
Rūta Vanagaitė
„Ne kutenti, ne liūliuoti“
Literatūra ir menas, 1982 10 23
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.