Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Palikęs pėdsaką visose dailiosios tekstilės srityse
 
Juozo Balčikonio (1924–2010) visuomeniniai nuopelnai įspūdingi: ilgametis Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros vedėjas, garbės profesorius, pokario pasipriešinimo kovų dalyvis, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Talentingas menininkas ir pedagogas.
 
„Esu kaimietis – geldoj praustas, vygėj čiūčiuotas“, – prisistatydavo Balčikonis. Būsimas dailininkas – penktas iš šešių vaikų – augo kaimo amatininkų Juozo ir Veronikos Balčikonių šeimoje. Dailininko vaikystė ir jaunystė prabėgo Giedraitynės vienkiemyje (Ramygalos vlsč., Panevėžio aps.), kur jo tėvas Juozas Balčikonis (1872–1940) – nagingas puodžius, buvęs knygnešys – dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą 21 hektaro sodyboje buvo įsirengęs keramikos dirbtuvę. Tėvas buvo baigęs keramikos mokyklą Liepojoje, joje išmoko žiesti ir lieti indus, lipdyti dekoratyvines figūras ir koklių ornamentus, mūryti krosnis, tinkuoti ir dekoruoti sienas. Jis grįžo iš Latvijos 1894 m. jau tvirtas patriotas, vertinantis gimtąją kalbą ir tautinį paveldą. Prie jo nacionalinės savimonės formavimosi prisidėjo atviriau nei Lietuvoje kaimyninėje šalyje reikšti tautiniai jausmai, latviškos spaudos gyvavimas visą Rusijos imperijos okupacijos laikotarpį. Balčikonis tapo knygnešiu, iš Mažosios Lietuvos slapta gabeno draudžiamus leidinius, kuriuos slėpdavo savo dirbtuvės keramikos degimo krosnyje. Iš pasiturinčių ūkininkų šeimos kilusi dailininko mama Veronika Pečeliūnaitė (1888–1981) buvo išmokusi siūti pas geriausią dvaro siuvėją. Ji puikiai siuvo, siuvinėjo, kūrė spalvotas aplikacijas.
 
Ramygalos gimnazijoje, kurioje 1936–1944 m. mokėsi būsimas dailininkas, susirinko tikras tautos žiedas. Prancūzų kalbos mokytoja Elena Bujokaitė – rašytoja, poetė, vertėja, ateitininkė – kartu su gimnazistais šeštadieniais traukdavo prancūziškas dainas. Fiziką ir matematiką dėstė buvęs nepriklausomos Lietuvos švietimo departamento direktorius dr. Antanas Juška, lietuvių kalbos ir filosofijos mokytoju dirbo buvęs švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas, išgarsėjęs Hippolyte’o Taine’o (Hipolito Teno) Meno filosofijos vertimu. Karo metu piešimą dėstė Kauno meno mokyklos absolventė keramikė Teodora Slyvauskaitė-Miknevičienė.
 
1944 m. Balčikonis mokėsi generolo Povilo Plechavičiaus įkurtoje Vietinės rinktinės karo mokykloje Marijampolėje, ją uždarius, tėviškėje įsitraukė į pogrindinį antisovietinį judėjimą, dalyvavo Ramygalos apylinkės Vyčio apygardos Pagirių partizanų būrio pasipriešinimo veikloje. Prie šio būrio organizavimo daug prisidėjo jo brolis rezistentas Julius Balčikonis (1914–1944) – enkavėdistai jį sušaudė 1944 m. gruodžio 17 d.
 
1944 m. Balčikonis studijavo iškart dviejose aukštosiose mokyklose – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete ir Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Apsisprendęs tapti dailininku, ne iškart pasirinko tekstilę – audimas tuo metu jam neatrodė menas. Pasirinkimą nulėmė patraukli asmenybė Liudas Truikys – institute jis vadovavo Tekstilės studijai ir pakvietė iš Teatro dekoracijų studijos trečiakursį Balčikonį. 1950 m. baigęs tekstilės specialybę (diplominio darbo vadovas Vytautas Kairiūkštis prieš pat gynimą nušalintas nuo vadovavimo „dėl formalizmo“), Balčikonis dėstė Tekstilės katedroje, o Vilniaus ir Kauno institutus sujungus į Lietuvos dailės institutą Vilniuje 1951–1989 m. vadovavo Dailiosios tekstilės katedrai (nuo 1960 m. – docentas, nuo 1972 m. – profesorius).
 
Balčikonio darbai buvo pastebėti nuo pirmųjų jo kūrybinių žingsnių. Tekstilėje jis ieškojo naujų kelių, studijuodamas liaudies meno paveldą ir moderniąją dailę, semdamasis patyrimo iš klasikinio meno ir Rytų kraštų tradicijų. Savo ekspresyviais ir emociškai paveikiais rištiniais kilimais, batikomis, gobelenais, pasižymėjusiais liaudišku turiniu ir modernia forma, Balčikonis visoje lietuvių tekstilėje skleidė prasmingos, raiškios formos, tautiško turinio tekstilės viziją. Lietuvių tekstilės aukso fondu galima laikyti batikas Nebus ponų nei bajorų (1963), Liaudies šventė (1967), Sutartinė (1968), rištinį kilimą Žiedai Tėvynei (1965), gobelenus Mėnesienos sonata (1972), Gintaro krašto daina (1972), Vandens ir smėlio fuga (1974), ciklą Metų laikai (1975–1980).
 
Balčikonis paliko ryškų pėdsaką visose dailiosios tekstilės srityse, jis buvo nenuilstantis liaudies kostiumų kūrėjas. Ir šiandien jo kūriniai neprarado estetinės vertės, jų negalėtum laikyti anachronizmu. Modernia klasika įvardijami dailininko darbai poetiški ir muzikalūs, kartais – tvirti, vyriškai suręsti. Jie iki šiol puošia visuomeninius interjerus (Lietuvos Respublikos Seimo rūmus, Vilniaus universitetą, Vilniaus pramogų, kultūros ir sporto rūmus, Palangos ir Druskininkų poilsio įstaigas). Dailininko paskleistus liaudies meno principus kūrybiškai plėtojo net kelios tekstilininkų kartos.
 
Balčikonis – daugelio leidinių apie lietuvių liaudies ir taikomąją dailę sudarytojas bei redkolegijų narys, bene žinomiausi iš jų Lietuvių liaudies menas. Audiniai (kn. 1, Vilnius, 1957), Lietuvių liaudies menas. Drabužiai (Vilnius, 1974), kt. Dailininkas parašė knygą Audinių raštai (Vilnius, 1961), kartu su žmona scenografe Regina Songailaite-Balčikoniene – Tautinius drabužius (Vilnius, 1974), straipsnių apie tekstilę.
 
Vertingi 2001 m. rašyti Balčikonio prisiminimai, kuriuose menininkas atskleidžia savo kelią į dailę, Tekstilės katedros gyvenimo peripetijas, laikotarpio dvasinę atmosferą.
 
 
Svajonės pildosi: kaip aš tapau tekstilininku
 
Į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą įstojau 1944 m., tačiau tekstilininku nemaniau būti, nors mano giminėje buvo daug gerų audėjų. Vyriausioji sesuo buvo puiki audėja – ausdavo įvairiausia technika įvairiaraščius, spalvotus audinius, o aš, jau penkerių metų būdamas, vijau siūlus, tryniau šeivas ir kartais, jai nematant, bandydavau paausti. Nuo vaikystės gerai išmaniau liaudies audimo etapus.
 
Institute reikėjo susipažinti su visomis specialybėmis ir pirmame kurse kiekvienoje srityje po vieną mėnesį padirbėti. Kai užėjau į Audinių studiją, išvydau stakles, pažiūrėjau, ką studentai audžia, apsisukau ir išėjau. Daugiau šios studijos nebelankiau. Daugiausia mokiausi Keramikos ir Tapybos studijose. Galiausiai pasirinkau tapybos specialybę. Nuėjau pas Rimtą Kalpoką į Freskos-mozaikos studiją. Trečiame kurse nusprendžiau pasimokyti Teatro dekoracijų studijoje, kuriai vadovavo Liudas Truikys. Baigus rudens semestrą, Teatro dekoracijų studija buvo uždaryta. Leido baigti tik penktam ir šeštam kursams, o likusiems pasiūlė važiuoti į Vilnių arba rinktis kitas specialybes. Tuomet Tekstilės katedrai vadovavo L. Truikys. Jis man juokais pasiūlė studijuoti tekstilę (tekstilė tuomet institute buvo pajuokos objektas), bet aš nuėjau. Maniau vieną semestrą padirbėti, o paskui pereiti kitur. Planavau vykti į Vilnių pas prof. Antaną Gudaitį (net buvau su juo susitaręs).
 
Pradėjęs studijuoti tekstilę, nuoširdžiai įsigilinau ir pasidarė įdomu. Pamačiau, kad čia yra plačios galimybės. Tuo metu Tekstilės katedroje buvo mažiau reikalaujama realizmo. Kompoziciją ir tapybą dėstė Liudas Truikys. Studijoje mes daugiausia tapydavome. L. Truikys mus supažindino su žymiausiais XIX–XX a. tapytojais. Atnešdavo parodyti reprodukcijų – Sezano, Manė, Monė, van Gogo, Matiso, Bonaro, Pikaso ir kitų.
 
Kompozicijos darbus dažniausiai darydavome namuose, paskui parodydavome dėstytojui. Komponuodavome daugiausia figūrines kompozicijas, taikytas rištinio kilimo technikai. L. Truikys sakydavo, kad kompozicijos pagrindą sudaro ritmas. Daugiausia kalbėdavo apie rištinius kilimus, jų komponavimo ypatybes, davė dekoratyvinio meno esmės sampratą, įtikino, kad kilimų kompozicija yra plokštuminė, ne perspektyvinė – tai „austa siena“. Atnešdavo parodyti Viktoro Petravičiaus iliustruotą pasaką „Marti iš jaujos“, lietuvių liaudies meno (grafikos, tapybos, skulptūros, medžio drožinių), o liaudies audinių nepropagavo. Rodydavo Rytų meno pavyzdžius: kilimus, miniatiūras, skulptūras. Apie gobelenus nekalbėdavo. Nei viduramžių, nei vėlesnių laikų gobelenų pavyzdžių nerodydavo. Nekalbėdavo nei apie masinės paskirties audinius. Jis teigė, kad jei dailininkas mokės gerai sukomponuoti kilimą, tai gerai sukomponuos ir drabužinį bei portjerinį audinį. Menininko neturi varžyti technika. Visi diplominiai darbai iki 1951 m. buvo atlikti rištine kilimų technika.
 
 
Sovietinė reglamentacija: tarp taisyklių ir pašaukimo
 
Po 1948 m. prasidėjo griežti socialistinio realizmo reikalavimai. To pradėta reikalauti ir iš tekstilės. Buvo gauti nauji mokslo planai ir programos iš Maskvos. Jų mūsų institutas turėjo laikytis. Sąjunginėse programose tekstilė buvo skiriama pramoninei gamybai, todėl mūsų programos visiškai to neatitiko. L. Truikys nenorėjo pasiduoti socialistiniam realizmui, bet įvairios komisijos iš Vilniaus pradėjo važinėti ir spausti. Ypač dažnai atvažiuodavo Jonas Kumpis su žmona Kumpiene (ji tuo metu buvo Meno reikalų valdyboje skyriaus vedėja). Kumpienė neretai atvažiuodavo viena, net užeidavo į mūsų studiją ir žiūrėdavo, ką mes dirbame. L. Truikys buvo kaltinamas formalizmu ir beidėjiškumu. Tekstilės katedra dažnai buvo aptarinėjama ir kritikuojama Instituto mokslo taryboje. Nors paskui L. Truikys stengėsi įtikti, buvo net davęs studentams sukurti kompoziciją revoliucine tematika arba sukomponuoti herbą kilime, bet tai jo neišgelbėjo, nes forma buvo nerealistinė. Pasibaigus rudens semestrui, 1949 m. sausio mėnesį L. Truikys iš Instituto buvo atleistas.
 
Vietoj L. Truikio kompoziciją dėstyti paskirtas Vytautas Kairiūkštis, o katedros vedėjo pareigas laikinai ėjo Instituto direktorius Jonas Vaitys. V. Kairiūkštis ir L. Truikys buvo geriausi draugai, bet, kai tik V. Kairiūkštį paskyrė dėstyti tekstilininkams, L. Truikys užpyko, ir visa draugystė nutrūko. Čia V. Kairiūkščio kaltinti negalima, nes jis pats į tą vietą nepretendavo. Mes džiaugėmės, kad paskyrė V. Kairiūkštį, o ne ką kitą. V. Kairiūkštis turėjo gerą skonį, bet apie tekstilę menkai tenusimanė. Apie kompoziciją bendrai jis daug galėjo pasakyti, bet tekstilės medžiagos ir technikos ypatybės jam buvo neaiškios. Kai jis dėstė tekstilininkams, aš buvau jo asistentas, pirmam ir antram kursui dėsčiau kompoziciją bei darbus iš medžiagos. Pats V. Kairiūkštis tik teoriškai kartais kai ką studentams paskaitydavo. Mudu su juo labai bendravome, aptardavome darbų užduotis, formos traktavimo klausimus. Turėjo daug gerų reprodukcijų.
 
Ir tuomet Tekstilės katedra buvo kritikuojama, aptarinėjama Mokslo taryboje, kaltinama, kad nesilaiko sovietinių mokslo planų, darbai neskiriami masinei gamybai, neatitinka socialistinio realizmo.
 
1950 m. pavasarį, gegužės mėnesį, V. Kairiūkštis iš Instituto buvo atleistas, apkaltinus formalizmu. Jis buvo mūsų diplominių darbų vadovas. Tuomet iš šešių diplomantų darbus apgynė tik keturi, du diplomantai apkaltinti formalizmu. Visi darbai buvo rištiniai kilimai. Valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas buvo iš Maskvos siųstas prof. Nikolajus Sobolevas – tekstilės meno teoretikas. Jis kaltino Tekstilės katedrą už tai, kad nedirbama masinei gamybai skirtų darbų. Formalizmu kaltino ir mano darbą. Aš bandžiau paaiškinti, kad laikausi socialistinio realizmo metodo. Savo darbe formą traktavau atsižvelgdamas į paskirtį, medžiagą ir technikos reikalavimus, rėmiausi mūsų liaudies ir pasaulinio meno tradicijomis. Formą, anot manęs, nulėmė pasirinkta tema, formatas, medžiaga, technika ir ribotas laikas. Apskaičiavau, kiek mazgų galėčiau išrišti per tą laiką. N. Sobolevas man atsakė, kad kiekvieną portretą galima išrišti kilimine technika, ir patarė dirbti portretus. Bet darbą apgyniau.
 
1950–1951 m. katedros darbą tikrino iš Maskvos atvažiavusi komisija. Tokie tikrinimai dažniausiai buvo dėl vietinių skundų. Neradusi darbuose socialistinio realizmo, komisija konstatavo, kad kompozicijos darbai nepritaikyti masinei gamybai. Gobeleno technika išaustus smulkius pavyzdėlius išvadino vergvaldžių technika, o riju techniką laikė formalistine, nes ja negalima išausti realistinių darbų. Rytietišką rištinio kilimo techniką toleravo, tik patarė komponuoti vadų portretus su nacionaliniais ornamentais. Komisijai vadovavo tapytojas Ščerbakovas. Jis nebuvo piktas, tik patarinėjo mums, kaip reikia suprasti socialistinį realizmą. Daug dėmesio liepė skirti tapybos dėstymui.
 
 
Į Vilnių: įsibėgėjant
 
1951 m. liepos 14 d. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Vilniaus ir Kauno dailės aukštosios mokyklos buvo sujungtos į vieną Lietuvos SSR valstybinį dailės institutą. Vilniuje Tekstilės katedroje buvo leista mokslą baigti tiems studentams, kurie Kaune buvo studijavę, bet nebaigę, t. y. III–VI kursams. Dar iki institutų sujungimo dėstytojams buvo liepta rašyti vieną pareiškimą, kad atleistų iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto, o kitą – kad priimtų į LSSR valstybinio dailės instituto dėstytojo pareigas. Kai kurie dėstytojai visai nerašė pareiškimų, o iš rašiusiųjų vieni laimėjo konkursą, kiti – ne. Ilgai nesulaukęs atsakymo prieš pat mokslo metų pradžią užėjau į Institutą pasiteirauti, laimėjau konkursą ar ne. Radau čia docentą Vytautą Mackevičių, kuris tuo laiku buvo Instituto direktoriaus pavaduotojas. Jis atsivertė knygą ir sako: „Pats esi katedros vedėju paskirtas.“
 
Buvau taip netikėtai užkluptas, kad nežinojau, ką daryti. Nebuvau parašęs pareiškimo katedros vedėjo pareigoms ir niekad nesitikėjau juo būti. Tiesa, norėjau dėstyti, bet būti katedros vedėju – ne. Žinojau, kokia velniava prieš mane – esu paskirtas mirštančios katedros sunaikinimui. Jei tai dar būtų Kaune, tai ten nors yra tekstilės specialistų, yra fabrikų, „Dailės“ kombinatas. O čia po institutų sujungimo – padėtis baisi, tikras jovalas. Vilnius visiškai nebuvo pasiruošęs kauniečių priimti, viskas vyko paskubomis, neapgalvojus. Nebuvo patalpų, darbuotojų, medžiagų. Visas inventorius – Kaune, nėra nei kaip parsivežti, nei kur padėti. Nėra jokios tekstilės pramonės, reikia viską organizuoti. Ir ką gi, nors padėtis sunki, turėjau dirbti.
 
Reikėjo išsirūpinti patalpų. Iš pradžių davė 18 m² patalpą 24 studentams. Tuometinis Instituto direktorius Vytautas Jurkūnas pasakė, kad daugiau patalpų nėra. Pradėjau ieškoti. Tuomet visur buvo netvarka, viskas suversta. Aš apžiūrėjau antrą aukštą, radau niekieno neužimtas patalpas, užverstas įvairiom šiukšlėm, plytom, išdaužytais langais. Bet trys kambarėliai! Užėjau pas V. Jurkūną ir paklausiau, ar man atiduotų neužimtas patalpas, jei surasčiau? Jis sutiko. Taip ir įsikūrėme, iškuopę tuos kambarėlius. Nors jie buvo tamsūs, krosnys prastai kūrenosi, bet vis šis tas. Visos mūsų staklės, audimo mašinos buvo paliktos Kaune. Paskui dalį jų atvežė ir suvertė Bernardinų bažnyčioje, o kita dalis liko Kauno taikomosios dailės technikume. Jie gavo puikias patalpas, gyveno kaip rojuje, o mes vargome. Po kurio laiko iš buvusio vienuolyno pastato Tiesos g. 13 iškėlė gyventojus. Iš didžiulės salės pirmame aukšte iškėlė studentų bendrabutį, ir ten leido mums įsikurti katedros dirbtuves. Nors buvo šalta ir krosnys prastos, bet patalpa didelė. Pastatėm stakles, žakardo aparatus ir mums buvo gerai.
 
Gamybinei praktikai buvo pasirenkami geriausi sąjunginiai fabrikai, kad studentai pasimokytų to, ko pas mus nebuvo. Praktika vykdavo Maskvos fabrike „Dekorativtkan“, kur ausdavo žakardinius baldų apmušalus. Audinių marginimo studentai mokėsi Maskvos fabrike „Krasnaja roza“. Kai pas mus dar nebuvo kilimų fabriko, atlikti praktikos siuntėme studentus į Vitebską. Visa tai reikėjo suplanuoti, suderinti su visomis biurokratinėmis instancijomis – su SSRS aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų skyriumi, su fabrikais, priklausiusiais skirtingoms ministerijoms. Viskas buvo planuojama penkmečiais, o mums reikėjo greitai. Buvo labai sudėtinga, bet visuomet pavykdavo suderinti.
 
 Palikome galimybę austi ir unikalius darbus rankiniais būdais: nytiniu audimu, gobeleno ir rištinio kilimo technika. Gabaus mūsų meistro Jurgio Rašytinio dėka iš įvairių fabrikų atlikusių mašinų detalių sumontavome žakardinio audimo stakles. 1954 m. Vlado Daujoto ir Algimanto Stulgio diplominiai darbai jau buvo atlikti žakardine technika. Tai buvo pirmieji žakardiniai audiniai pokario Lietuvoje.
 
1954 m. baigęs studijas Algimantas Stulgys [Tekstilės katedros absolventas], kurio diplominis darbas baldų apmušalai žakardine technika buvo išausti pas mus katedroje, nuėjo dirbti į artelę „Audėjas“. Ten tuomet buvo audžiami paprasčiausi nytiniai audiniai. Tada aš ministerijoje iškėliau mintį, kad artelėje galima pradėti žakardinių audinių gamybą, parodžiau jiems pas mus išaustus audinius. Ministerijos atstovams patiko. Iš pradžių artelės inžinierius abejojo, bet ministro pavaduotojas pasakė: „Gerai, pabandykim pastatyti bent porą staklių.“ Stakles montuoti 1956 m. padėjo pats A. Stulgys ir mūsų meistras J. Rašytinis. Jau 1961 m. Maskvoje vykusioje Sąjunginėje lengvosios pramonės parodoje „Audėjas“ už baldų apmušalus pelnė pirmąją vietą.
 
Panašiai buvo ir su kilimų fabriku. Rankiniu būdu išaudėme rištinius grindų kilimus, kuriais susižavėjo Lengvosios pramonės ministerijos Tekstilės tresto inžinierius Algirdas Jurevičius. Su juo pasitarę nusprendėme steigti Lietuvoje kilimų fabriką. Išleidžiame tokius tekstilės absolventus, tad reikia jų įgūdžius panaudoti. Iš pradžių viskas gana sunkiai ėjo, nebuvo vietos. Lentvaryje, pagrindiniuose dvaro rūmuose, buvo sumontuotos staklės. Paskui pastatė kitus pastatus, o dvaro rūmuose paliko tik administraciją. Minėtoje 1961 m. Sąjunginėje lengvosios pramonės parodoje Maskvoje ir keli Lentvario kilimai buvo apdovanoti pirmąja vieta už geriausią meninę formą.
 
Panevėžyje buvo įsteigtas didžiausias Baltijos respublikose lininių audinių kombinatas, audęs tik pakavimo medžiagas – pigią ir nuostolingą produkciją. Tad mes su inžinieriumi Skuodžiu (puikiu anų laikų žmogumi, kuris manimi labai pasitikėjo), pasitarėme, kad reiktų iš tų maišų padaryti ką nors įdomaus. Tuo laiku kaip tik buvo madingos spausdintos portjeros, tad paėmę diplominių ir kursinių darbų projektus pagal 20 skirtingų raštų (daugiausia mūsų liaudies meno motyvais) po 4 spalvinius variantus išmarginome tą grubų, klijuotėms ir maišams skirtą lininį audinį. Parodėme juos respublikoje, paskui nuvežėme į Maskvą, Meno tarybą. Visiems labai patiko, ten net kalbėjo: „Po Panevėžio mums nėra ko pasirodyti.“
 
Panevėžio fabrikas buvo tik pradėjęs dirbti, meninis skyrius išvis nebuvo numatytas. O Maskva kitus jau ragino: „Учитесь у Паневежиса как надо работать. Что делают из мешковины!“ [Rus. „Mokykitės iš Panevėžio, kaip reikia dirbti. Ką daro iš maišų!“] Tuojau buvo įrengtas tuo laikotarpiu modernus marginimo cechas, pastatytos žakardinės staklės ir čia pradėjo dirbti mūsų absolventai. Dailininkų tekstilininkų poreikis augo. Tai buvo labai svarbu, nes jei dailininkai nebūtų įdarbinti, katedra būtų nereikalinga. Susipažinau su lengvosios pramonės ir vietinės pramonės ministrais, audimo fabrikų vadovais, dalyvaudavau meno tarybose. Visur stengiausi įrodyti, kad mūsų katedros parengti tekstilininkai yra tinkami dirbti pramonėje. Stengiausi per Dailininkų sąjungą paveikti, kad būtų keliamas klausimas dėl dailininkų darbo pramonėje. Ta problema buvo aktuali visai Sovietų Sąjungai. Baltijos šalyse padėtis buvo šiek tiek geresnė. Tada teko dalyvauti sąjunginėse meno tarybose ir pasitarimuose, sprendžiant meninį gamybos lygį ir specialistų rengimą. Fabrikuose dailininkų etatų nebuvo, tačiau bendromis pastangomis pavyko juos įdarbinti ten meistrų arba inžinierių pavaduotojų etatais, taip pat ir „Dailės“ kombinatuose.
 
Nikita Chruščiovas paskelbė kovą su prabanga („izlišestvo“) ir išsiuntinėjo visų įstaigų ir įmonių vadovams reikalavimą, kad brangių daiktų ir kilimų kabinetuose neturi būti. Tuomet mes padovanojome Panevėžio kombinatui „Linas“ kilimą, bet vadovas atsisakė, bijodamas būti apkaltintas prabanga. Šis kilimas ir šiandien katedroje likęs.
 
[...] Unikaliųjų tekstilės darbų įsitvirtinimas gyvenime nebuvo lengvas. Ypač pradžioje jų niekas neužsakydavo, o jei ir pirkdavo, tai sumokėdavo tik savikainą. Reikėjo pasistengti, kad tekstilę, kilimus priimtų į interjerus. Tekstilės katedra bendradarbiavo su Interjero ir įrengimų katedra, su architektais. Ketvirtame ir penktame kurse buvo komponuojami dekoratyviniai audiniai ir kilimai gyvenamiesiems ir visuomeniniams interjerams. […] Visos audimo technikos naujovės pirmiausia atsirasdavo katedroje.
 
Mūsų katedra pirmoji sąjunginiu mastu pradėjo gaminti linines spausdintines portjeras, pirmieji pradėjome taikyti „karštosios“ batikos techniką. Katedra palaikė ryšį su užsieniu, todėl gaudavome naujausias žinias apie vykstančias parodas ir apie meno tendencijas. Dailininkų sąjungos suvažiavimuose siūlėme architektams panaudoti tekstilę interjeruose, bet architektai teigė, kad keramiką, vitražą galima į architektūrą priimti, o tekstilės – ne. Susitarėme su architektais ir padovanojome gobelenų. Patiko ir pradėjo po truputį įsileisti į interjerus.
 
Pagaliau atėjo laikas, kai gobelenai tapo madingi, ir architektai be gobelenų negalėjo apsieiti. Daugelis mūsų diplomantų darbų buvo įdiegta interjeruose. [...] Tiesa, daug teko derėtis dėl užmokesčio. Sovietų Sąjungoje nebuvo kainininkų gobelenams ir kildavo visokių neaiškumų. Dėl kainoraščių daugiausia pasidarbavome kartu su latviu Rudolfu Heimratu, gruzinu Givi Kandareliu ir kai kuriais Maskvos dailininkais. Buvo sudaryti ir patvirtinti sąjunginiai kainoraščiai. Taigi reikėjo pavargti. Bet buvo atvertas kelias gobelenams į gyvenimą.
 
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Juozas Balčikonis
Prisiminimai [rankraštis]
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros archyvas, 2001
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.