Juozo Balčikonio (1924–2010) visuomeniniai nuopelnai įspūdingi: ilgametis Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros vedėjas, garbės profesorius, pokario pasipriešinimo kovų dalyvis, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Talentingas menininkas ir pedagogas.
„Esu kaimietis – geldoj praustas, vygėj čiūčiuotas“, – prisistatydavo Balčikonis. Būsimas dailininkas – penktas iš šešių vaikų – augo kaimo amatininkų Juozo ir Veronikos Balčikonių šeimoje. Dailininko vaikystė ir jaunystė prabėgo Giedraitynės vienkiemyje (Ramygalos vlsč., Panevėžio aps.), kur jo tėvas Juozas Balčikonis (1872–1940) – nagingas puodžius, buvęs knygnešys – dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą 21 hektaro sodyboje buvo įsirengęs keramikos dirbtuvę. Tėvas buvo baigęs keramikos mokyklą Liepojoje, joje išmoko žiesti ir lieti indus, lipdyti dekoratyvines figūras ir koklių ornamentus, mūryti krosnis, tinkuoti ir dekoruoti sienas. Jis grįžo iš Latvijos 1894 m. jau tvirtas patriotas, vertinantis gimtąją kalbą ir tautinį paveldą. Prie jo nacionalinės savimonės formavimosi prisidėjo atviriau nei Lietuvoje kaimyninėje šalyje reikšti tautiniai jausmai, latviškos spaudos gyvavimas visą Rusijos imperijos okupacijos laikotarpį. Balčikonis tapo knygnešiu, iš Mažosios Lietuvos slapta gabeno draudžiamus leidinius, kuriuos slėpdavo savo dirbtuvės keramikos degimo krosnyje. Iš pasiturinčių ūkininkų šeimos kilusi dailininko mama Veronika Pečeliūnaitė (1888–1981) buvo išmokusi siūti pas geriausią dvaro siuvėją. Ji puikiai siuvo, siuvinėjo, kūrė spalvotas aplikacijas.
Ramygalos gimnazijoje, kurioje 1936–1944 m. mokėsi būsimas dailininkas, susirinko tikras tautos žiedas. Prancūzų kalbos mokytoja Elena Bujokaitė – rašytoja, poetė, vertėja, ateitininkė – kartu su gimnazistais šeštadieniais traukdavo prancūziškas dainas. Fiziką ir matematiką dėstė buvęs nepriklausomos Lietuvos švietimo departamento direktorius dr. Antanas Juška, lietuvių kalbos ir filosofijos mokytoju dirbo buvęs švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas, išgarsėjęs Hippolyte’o Taine’o (Hipolito Teno) Meno filosofijos vertimu. Karo metu piešimą dėstė Kauno meno mokyklos absolventė keramikė Teodora Slyvauskaitė-Miknevičienė.
1944 m. Balčikonis mokėsi generolo Povilo Plechavičiaus įkurtoje Vietinės rinktinės karo mokykloje Marijampolėje, ją uždarius, tėviškėje įsitraukė į pogrindinį antisovietinį judėjimą, dalyvavo Ramygalos apylinkės Vyčio apygardos Pagirių partizanų būrio pasipriešinimo veikloje. Prie šio būrio organizavimo daug prisidėjo jo brolis rezistentas Julius Balčikonis (1914–1944) – enkavėdistai jį sušaudė 1944 m. gruodžio 17 d.
1944 m. Balčikonis studijavo iškart dviejose aukštosiose mokyklose – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete ir Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Apsisprendęs tapti dailininku, ne iškart pasirinko tekstilę – audimas tuo metu jam neatrodė menas. Pasirinkimą nulėmė patraukli asmenybė Liudas Truikys – institute jis vadovavo Tekstilės studijai ir pakvietė iš Teatro dekoracijų studijos trečiakursį Balčikonį. 1950 m. baigęs tekstilės specialybę (diplominio darbo vadovas Vytautas Kairiūkštis prieš pat gynimą nušalintas nuo vadovavimo „dėl formalizmo“), Balčikonis dėstė Tekstilės katedroje, o Vilniaus ir Kauno institutus sujungus į Lietuvos dailės institutą Vilniuje 1951–1989 m. vadovavo Dailiosios tekstilės katedrai (nuo 1960 m. – docentas, nuo 1972 m. – profesorius).
Balčikonio darbai buvo pastebėti nuo pirmųjų jo kūrybinių žingsnių. Tekstilėje jis ieškojo naujų kelių, studijuodamas liaudies meno paveldą ir moderniąją dailę, semdamasis patyrimo iš klasikinio meno ir Rytų kraštų tradicijų. Savo ekspresyviais ir emociškai paveikiais rištiniais kilimais, batikomis, gobelenais, pasižymėjusiais liaudišku turiniu ir modernia forma, Balčikonis visoje lietuvių tekstilėje skleidė prasmingos, raiškios formos, tautiško turinio tekstilės viziją. Lietuvių tekstilės aukso fondu galima laikyti batikas Nebus ponų nei bajorų (1963), Liaudies šventė (1967), Sutartinė (1968), rištinį kilimą Žiedai Tėvynei (1965), gobelenus Mėnesienos sonata (1972), Gintaro krašto daina (1972), Vandens ir smėlio fuga (1974), ciklą Metų laikai (1975–1980).
Balčikonis paliko ryškų pėdsaką visose dailiosios tekstilės srityse, jis buvo nenuilstantis liaudies kostiumų kūrėjas. Ir šiandien jo kūriniai neprarado estetinės vertės, jų negalėtum laikyti anachronizmu. Modernia klasika įvardijami dailininko darbai poetiški ir muzikalūs, kartais – tvirti, vyriškai suręsti. Jie iki šiol puošia visuomeninius interjerus (Lietuvos Respublikos Seimo rūmus, Vilniaus universitetą, Vilniaus pramogų, kultūros ir sporto rūmus, Palangos ir Druskininkų poilsio įstaigas). Dailininko paskleistus liaudies meno principus kūrybiškai plėtojo net kelios tekstilininkų kartos.
Balčikonis – daugelio leidinių apie lietuvių liaudies ir taikomąją dailę sudarytojas bei redkolegijų narys, bene žinomiausi iš jų Lietuvių liaudies menas. Audiniai (kn. 1, Vilnius, 1957), Lietuvių liaudies menas. Drabužiai (Vilnius, 1974), kt. Dailininkas parašė knygą Audinių raštai (Vilnius, 1961), kartu su žmona scenografe Regina Songailaite-Balčikoniene – Tautinius drabužius (Vilnius, 1974), straipsnių apie tekstilę.
Vertingi 2001 m. rašyti Balčikonio prisiminimai, kuriuose menininkas atskleidžia savo kelią į dailę, Tekstilės katedros gyvenimo peripetijas, laikotarpio dvasinę atmosferą.
Komentarai
Rašyti komentarą