Vladislovo Daujoto (1921–2009) nuopelnai lietuvių tekstilei neapsiriboja tik kūrybine veikla, nes akademiniam darbui tekstilininkas paskyrė gražiausius gyvenimo metus – jo pedagoginis stažas siekė kone penkiasdešimt metų. Profesoriaus asmenybės, jo vidinės kultūros ir erudicijos įtaka lydėjo ne vieną būsimų tekstilininkų kartą.
Daujotas pasaulį išvydo Žemaitijos bajorų palikuonio, garsaus miškininko Marijono Daujoto (1891–1975) šeimoje. Buvo vyriausias sūnus, šeimoje augo jaunesnieji Aleksandras ir Irena. Tėvas buvo gimęs Liepojoje, o pašto viršininko šeimoje užaugusi motina kilusi iš Sedos. Tėvai susipažino Minske, šeimą sukūrė 1916 m.
Kamyšine (Saratovo gub.), kur M. Daujotas dirbo miškininku. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Daujotai veržėsi į tėvynę. Čia buvo ką veikti kvalifikuotiems specialistams. 1926 m. vadovaujant M. Daujotui pradėtas Palangos ir Šventosios smėlynų apželdinimas. Žymaus miškininko vardu pavadinta Kretingos pagrindinė mokykla.
Baigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją, Daujotas 1940–1943 m. studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Čia jam dėstė žymūs architektai Algirdas Šalkauskis, Steponas Stulginskis, Jonas Kova-Kovalskis. Baigiantis karui Daujotų šeima nutarė trauktis į Vokietiją, tačiau pabėgėlius Šilutėje sustabdė fronto linija.
Po karo Daujotas bandė atnaujinti architektūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, tačiau visi baigtų trijų kursų dokumentai buvo dingę, dėstytojai pasitraukę į Vakarus. Nenorėdamas studijų pradėti nuo pirmo kurso būsimas tekstilininkas įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Interjero studiją, tačiau ją likvidavus 1948 m. pradėjo mokytis Tekstilės studijoje. Daujotas tekstilės specialybę baigė jau Vilniuje 1954 m., kur atsidūrė, kai 1951 m. buvo sujungtos dvi aukštosios dailės mokyklos.
Bendradarbiaudamas su architektais Jonu Viraku, Aleksandru Lukšu, Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, dailininkas suprojektavo ir išaudė dekoratyvinių audinių bei grindų kilimų Kauno (kavinei „Tulpė“, 1954, archit. Virakas; po rekonstrukcijos neišliko) ir Vilniaus (kavinei ir viešbučiui „Neringa“, 1960, 1970; kavinei „Dainava“, 1964–1965, archit. A. ir V. Nasvyčiai; kavinei „Akimirka“, 1979, archit. Lukšas) kavinių ir viešbučių interjerams. Šiame darbe jam padėjo architektūros studijų patirtis, erdvės, mastelio, skirtingų medžiagų sąveikos suvokimas.
1957 m. išaustas rištinis Daujoto kilimas Trys seselės rengia brolelį į karą – vienas poetiškiausių pokario laikotarpio lietuvių tekstilės kūrinių, kuriuo galima iliustruoti kūrybiško liaudies meno pritaikymo profesionaliojoje dailėje galimybes. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugomas šio kilimo antrasis variantas, nes pirmasis buvo padovanotas Mao Dzedongui kaip Sovietų Sąjungos dovana Kinijai.
Tekstilininko kūrybos pradžia sutapo su 6 dešimtmečio viduryje visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjusiais demokratizacijos procesais, kai buvo nubrėžtos kultūros modernizacijos gairės, skatinta (tegul ir deklaratyviai) ieškoti nacionalinės dailės formos.
Daujoto ieškojimai atitiko bendras lietuvių ir pasaulio tekstilės raidos tendencijas. Ankstyvajam kūrybos etapui priskirtini spausdintiniu būdu atlikti sienų pano Žemaičių žaidimai (kartais vadinamas Užgavėnėmis, 1961) ir Piemenėliai (1965), dar primenantys dekoratyvinius audinius.
7 dešimtmetyje pasaulyje išpopuliarėjo gobelenas. Europoje jis buvo kuriamas ir iki tol, tačiau tik tame dešimtmetyje nustojo būti vien tik architektūrinės erdvės puošmena ir pakluso savarankiškos dailės srities raidos dėsniams. Ankstyvuosiuose Daujoto gobelenuose Paukščiai (1967) ir Mergaitė (1968) akivaizdžios sąsajos su lietuvių liaudies menu, pasireiškiančios neįmantria kompozicija, stilizacijos pobūdžiu ir koloritu. Tačiau juose juntamas novatoriškumas, gebėjimas sukurti tais laikais nebūdingą dinamišką kompoziciją.
8 dešimtmetis – Daujoto kūrybinės brandos laikotarpis. Tuo metu buvo išausti ekspresyvūs, šiuolaikiški gobelenai Nesvarumo būklė, Pavasaris (abu 1974), Žalia-raudona (1976) – patrauklūs jaunatvišku užmoju. Krinta į akis vaizdo architektonika, struktūrinis aiškumas, siekis priartinti kompoziciją prie ornamento. Dailininkas originaliai komponavo stilizuotas geometrines formas, susiliejančias į ornamentinių segmentų sūkurius. Sodrūs raudonos su geltona ir raudonos su žalia deriniai, primenantys žemaitiškus audinius, daug pasako apie autoriaus spalvos jausmą ir pagarbų požiūrį į tautinį paveldą. Daujotas dirbo kruopščiai ir atsakingai. Ilgai brandindavo kūrinio idėją, mąstydavo, kol apsispręsdavo dėl galutinio varianto. Liko profesoriaus užrašų knygelėje persirašyti poeto Henriko Radausko žodžiai:
Betaisant seniai parašytus dalykus, pasirodė, kad žodžiai, ilgokai išgulėję eilutėje, kartais lipdavo vienas ant kito, nenorėdavo užleisti vietos kitam. Tuomet tekdavo išmesti visą eilėraštį. Henriko Radausko žodžiai, įrašyti Vlado Daujoto užrašų knygutėje, Irenos Daujotaitės asmeninis archyvas.
Saikas, tikslingumas, atmetimas to, kas nereikalinga, buvo puoselėjami ir Daujoto kūryboje. Dailininkas niekada nenusižengė savo įsitikinimams, nelaužė jų dėl konjunktūros ar kitokių aplinkybių. Sesuo Irena Daujotaitė pamena, kaip brolis kūrė Operos ir baleto teatro scenos uždangą. Užsakovai pageidavo tradicinio teatro simbolio laivelio, bet tai niekaip neatitiko dailininko sumanymo. Ir jis, nors jau buvo tolokai pasistūmėjęs, atsisakė šio patrauklaus darbo pasiūlymo, nes negalėjo paminti meniškumo principų. Iš pokalbio su dailininko seserimi Irena Daujotaite. Užrašyta autorės 2009 11 21.
Komentarai
Rašyti komentarą