Stasys Ušinskas (1905–1974) – vienas savičiausių XX a. Lietuvos dailininkų, stebinantis talento platumu ir neįprastu pasaulio matymu. Jo kūryba sutampa su svarbiais Lietuvos dailės etapais – tarpukario modernizmu ir prieškario tradicijos palaikymu amžiaus antroje pusėje, itin nepalankiomis sovietinio ideologinio spaudimo sąlygomis.

 

Kiekvienu etapu Ušinskas buvo kitoks nei kiti. 4 dešimtmečiu, kai dauguma dailininkų stengėsi realizmą dailėje įsprausti į spontaniškus ekspresionistinės manieros rėmus, Ušinskas žavėjosi formos geometrizmu ir tvarka, o sudėtingu pirmuoju pokario dešimtmečiu, kai modernistai patyrė didžiausią spaudimą ir ne vienas pakluso naujiems reikalavimams, savo estetinėms pažiūroms realizuoti jis rado naują, mažiau reglamentuojamą sritį – meninį stiklą.

 

Amžininkai Ušinską prisimena kaip savo aplinką praaugusį vienišių, apsėstą technikos, plieno ir betono amžiaus idėjų, siekusį suteikti aplinkai naują formą ir raginusį iš XX a. išradimų semtis to, kas būtina kūrybai – technikos ir technologijos, racionalių darbo metodų. „Stasį Ušinską prisimenant (Jono Mackonio-Mackevičiaus prisiminimai)“, užrašė Kęstutis Jurevičius, Kultūros barai, 1980, Nr. 7, p. 64–65. Tai nereiškia, kad Ušinskas buvo užsispyręs tradicijų laužytojas ar visuomenę pertvarkyti svajojęs revoliucionierius. Atvirkščiai, novatoriškumo paieškos kūryboje nesutapo su vidiniais asmenybės bruožais – bendražygių teigimu, Ušinskas šalinosi visuomeninės veiklos, buvo netgi namisėda, jam buvo svarbi tik kūryba, dėl kurios turėjo tvirtą nuomonę.

 

Neeilinį talentą Ušinskas dalino daugeliui kūrybos sričių: tapybai, vitražui, teatrui, animacijai, stiklui, kiekvienoje palikdamas ryškius, išskirtinius pėdsakus. Jis įvardijamas moderniojo vitražo ir animacijos pradininku Lietuvoje. Dailininko universalumas verčia jo kūrybos tyrinėtojus skaidyti meninę veiklą dalimis, pristatyti Ušinską kaip monumentalistą, vitražininką, teatro ar stiklo dailininką. Ir kiekviena dailėtyrininkų karta jį atranda iš naujo.

Ilgai, ypač sovietmečiu, Ušinskas buvo laikomas konstruktyvizmo atstovu. Prie Ušinsko kaip konstruktyvizmo atstovo įvaizdžio formavimo daugiausia prisidėjo Nijolės Tumėnienės monografija Stasys Ušinskas (Vilnius: Vaga, 1978), taip pat XX lietuvių dailės istorijos autorių (Augustino Savicko, Jono Mackonio-Mackevičiaus, Laimos Petrusevičiūtės ir kt.) tekstai (kn. 2: 1900–1940, Vilnius: Vaga, 1983, p. 73, 381 ir kt.). Jau vėliau, lietuviams „atradus“ art deco, dailininkui buvo priskiriami specifiniai šios krypties dailės bruožai. Art deco bruožus Ušinsko kūryboje pirmoji įžvelgė Giedrė Jankevičiūtė, jo, kaip tipiško art deco atstovo, kūrybą pristačiusi parodoje Art deco Lietuvoje (Kaunas, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1998).  Minint šimtąsias Ušinsko gimimo metines, surengus jam skirtų parodų ir nauju žvilgsniu įvertinus kūrybą, pradėta kalbėti apie siurrealizmo apraiškas jo darbuose. Stasys Ušinskas. Valingo grožio konstrukcijos: Katalogas, sudarė Violeta Krištopaitytė, Agnė Dulinskaitė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2010, p. 8. 

 

Vienpusiškai traktuoti meninės veiklos pobūdžio neleidžia ir kūrybos kaita: dailininkas nestovėjo vietoje ir, nors visą gyvenimą žavėjosi monumentalia forma bei aiškia kompozicijos struktūra, tolo nuo konstruktyvumo principų, kai svarbiam sumanymui prireikdavo įvairesnių, turinį atitinkančių priemonių.

 

Visa Ušinskų šeima buvo kūrybinga. Šešiolika metų jaunesnė sesuo Filomena Ušinskaitė (1921–2003) Kauno taikomosios dailės institute 1943 m. baigė vitražo ir teatro dailininkės specialybę. 7 dešimtmetyje aktyviai kurti pradėjo Ušinsko dukros dvynės Vida ir Jūratė. Architektė Vida Ušinskaitė (1936–1976) projektavo ir apipavidalino visuomeninius Kauno interjerus. Vienas žinomiausių jos darbų – vaikų kavinė „Pasaka“ (1969–1972) Laisvės alėjoje, kuriai vitražus ir sienų dekorą kūrė architektės teta Filomena Ušinskaitė. Filomena dažnai dirbo su dukterėčia Vida: kartu įrengė avalynės, žuvies parduotuvių Laisvės alėjoje interjerus. Po stiklo raižymo studijų Estijos dailės institute prie menininkų prisidėjo Jūratė Ušinskaitė (1936–1996), vėliau stiklo meno įgūdžius tobulinusi Prahoje. Ji buvo veidrodinio vitražo puoselėtoja Lietuvoje, sukūrė šios rūšies vitražus kavinės „Pasaka“ interjerui.

 

Ušinsko kūrybos raiškumas nepaaiškinamas vien gera mokykla – studijomis Kauno meno mokykloje, o vėliau Paryžiuje. Ne vienas jo kartos menininkas nuėjo tuos pačius ugdymo kelius. Krenta į akis tvirtas Ušinsko būdas, nepasidavimas bendrai konjunktūrai, įsitikinimas tuo, ką daro.

 

Į Lietuvą 26-erių Ušinskas parsivežė naujo meno idėjų. Po studijų 1931 m. surengęs asmeninę parodą Kaune, sulaukė savo mokytojo Vienožinskio kritikos:

 

 

Tiesa, spaudoje Vienožinskis parodą įvertino teigiamai ir netgi sutikęs pažįstamus ragino pirkti savo buvusio mokinio kūrinius.

 

Ankstyvojo periodo (4 dešimtmečio pirma pusė) Ušinsko figūrinės tapybos kompozicijos išlaikę daugiausia art deco dvasios. Tvirtai suręsti, monumentalūs, didinga jėga dvelkiantys moterų, religinių ir buitinių veikėjų kūnai (Moters aktas pirtyje, Šeimyna, abu 1930) drąsiai, net manieringai stilizuojami, transformuojami į plokščias tektoniškas mases. Kompozicijos efektingos, tačiau neturi art deco būdingo saloniškumo ir hedonizmo požymių.

 

Po studijų Paryžiuje Ušinskas daugiausia tapė, taip pat kūrė vitražus, rengė sienų tapybos projektus, apipavidalino teatro spektaklius. Nuo 1932 m. padarė kelerių metų pertrauką molbertinės tapybos srityje. Po šio atokvėpio kūryboje akivaizdus posūkis link neoklasicizmo stilistikos, priimtinesnės to meto Lietuvos visuomenei, o gal ir bręstančiam Ušinsko talentui, siekusiam darbuose pakylėto jausmo, alegoriškumo, erdviškumo įspūdžio. Tą didybės jausmą jis konstruoja dinamiškais figūrų judesiais, efektingais rakursais ir apšvietimu sukurdamas žmonių grupėms begalinės erdvės foną.

 

Tokie yra 4 dešimtmečio sienų pano projektai (nerealizuoti): juose ryškiausiai įkūnytos Ušinską užvaldžiusios menų sąveikos idėjos. Kauno aviatorių namų salei jis sukūrė plafono projektą su erdvėje sklandančiomis veržliomis žmonių figūromis „Lituanicos“ skrydžiui atminti (1937), o Niujorko Brodvėjaus muzikiniam teatrui – plafono projektą Muzika (1937–1939). Pastarajame, pasižyminčiame sudėtinga erdvine struktūra, patetiška nuotaika ir tiesiog barokiška (nors baroko Ušinskas nemėgo) iliuzine erdve sotto in su, Sotto in su (it. iš apačios į viršų) – rakurso rūšis, kai daiktai ir figūros vaizduojami tarsi žiūrint iš apačios, taip sukuriant erdvės gilumos įspūdį. Plito Italijoje nuo XV a., ypač būdingas XVII–XVIII a. lubų ir skliautų tapybai.  dailėtyrininkai įžvelgia dailės ir muzikos sąsajų, formų ir muzikos garsų atitikmenų. Vida Mažrimienė, „Tapyba: grožio paieškos industrinės epochos kontekste“, in: Stasys Ušinskas. Valingo grožio konstrukcijos: Katalogas, sudarė Violeta Krištopaitytė, Agnė Dulinskaitė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2010, p. 20. 

 

Ušinsko – monumentalisto – talentas buvo pasitelktas ir įrengiant 1939 m. pasaulinės parodos Rytojaus pasaulis Niujorke ekspoziciją. Jis sukūrė didelio formato istorinius paveikslus Lucko suvažiavimas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas prie Kremliaus vartų (1938), taip pat pano Lietuvos mokykla (1938).

 

Visapusiška Ušinsko asmenybė neapsiribojo tapyba. Dar Kauno meno mokykloje susidomėjęs vitražu, į jo paslaptis gilinosi studijuodamas Paryžiuje. Šiandien gali pasirodyti, kad Ušinsko vitražai perdėm tradiciški, grįsti klasikiniais vitražo pavyzdžiais. Tačiau jis buvo moderniojo lietuviško vitražo pirmtakas, mokyklos pagrindų kūrėjas, „spalvotą langą“ traktavęs kaip raiškų, epochos dvasią atitinkantį meno kūrinį. Ušinskas nuosekliai tobulino techniškąją vitražo pusę, eksperimentavo technologijos srityje ir tam tikslui sugadino ne vieną kilogramą spalvoto stiklo.

 

Rūpėjo visur būti pačiam, viską savom rankom pačiupinėti, – pasakojo Ušinskas. – Štai tie nedideli 30 × 30 centimetrų vitražai, kurie matyti mano studijos languose, daug darbo kainavo; kol išmokau dirbti – 50 kvadratinių metrų stiklo per nieką nueidavo. Būdavo, skaldai, skaldai... dabar nebėr tokio gero stiklo. Tomas Sakalauskas, Šventės mansardose, Vilnius: Vyturys, 1992, p. 120.

 

Tarpukariu Ušinskas buvo ištikimas klasikinei plonastiklio vitražo technikai. Iš Paryžiaus parsivežtam pirmajam žinomam jo vitražui Šventasis (1931; sovietmečiu vadintas Makbetu) būdingas mozaikiškumas – vaizdas konstruojamas iš skirtingų atspalvių stiklo plokštumų. Kurdamas vitražus Ušinskas orientavosi į konkrečią aplinką, tai patvirtina pirmieji jo darbai Lietuvoje – du vitražiniai langai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Kauno Vytauto Didžiojo, 1931) bažnyčiai. Gotikinės šventovės langams Ušinskas rinkosi viduramžių vitražo principą atitinkančią kompoziciją – centriškai langų plokštumose medalionuose įkomponuotus miestų herbus ir heraldinius motyvus, negoždamas lango ploto spalvomis, kad į vidų patektų kuo daugiau natūralios šviesos.

 

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų laiptinei (archit. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis) 1937–1938 m. Ušinskas sukūrė du alegorinius vitražus, įasmeninančius prekybą (Lietuvaitė, dar vadinamas Klaipėda) ir pramonę (Statybininkas). Tai pirmieji vitražai visuomeniniame pastate, rodę ir reikšmingą poslinkį Ušinsko kūryboje – nuo heraldinių link visafigūrių kompozicijų, vaizduojančių laisvai stovinčias simbolines figūras. Apibendrintas piešinys, nacionalinis pobūdis ir epiškumas šiuos darbus siejo su to laikotarpio Juozo Mikėno ar Broniaus Pundziaus dekoratyvinės skulptūros stilistika.

 

Antrojo pasaulinio karo metais Ušinskas kūrė scenografiją, vitražus. Baigiantis karui, paveiktas Pirčiupių tragedijos, nutapė dramatiškos nuotaikos drobę Sutemos (1944), vaizduojančią melsvos miglos gaubiamą mirčiai pasmerktų žmonių figūrinę grupę. Tai buvo jau kitokio pobūdžio kūryba, kilusi iš karo išgyvenimų patirties, liudijanti brandesnį požiūrį į aplinką.

 

Karo metais Ušinskas tęsė prieškariu pradėtą darbą – vitražus Berčiūnų  bažnyčiai (Panevėžio r.) – iš viso 1939–1944 m. sukūrė septynis vitražinius langus. Tuo pačiu laikotarpiu datuojamos ir savarankiškos vitražinės kompozicijos Mindaugas bei Vytautas, išlaikiusios klasikinių bažnytinių vitražų technologinius (plonas stiklas, fragmentų jungimas švino juosta, atliekančia ir piešinio kontūro vaidmenį) bei kompozicinius (frontali figūra, užimanti visą lango plokštumą) bruožus.

 

Pokariu Ušinskas kurį laiką taip pat reiškėsi kaip vitražininkas – darė vitražinius langus Kauno (Šančių, Petrašiūnų) bažnyčioms. Didžiausios apimties to laikotarpio darbas – vienuolika klasikine technika sukurtų vitražinių langų Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai (1945–1947). Juose dailininkas vaizdavo ne tik šventųjų figūras bei sakralinius simbolius, bet ir besimeldžiančius pasauliečius, atpažįstamus Kauno ir Vilniaus architektūros bei lietuviško kaimo peizažo motyvus. 1946 m. Ušinskas sukūrė didelio formato daugiafigūrį vitražą Žalgirio mūšis – vieną garsiausių pokario Lietuvoje.

 

Tačiau laikai keitėsi, bažnytinė dailė buvo išstumta iš viešojo gyvenimo ir atsidūrė pogrindinės veiklos sferoje. Monumentaliajai dekoratyvinei dailei, kuri dabar galėjo funkcionuoti tik visuomeninėje architektūroje, buvo iškelti uždaviniai formuoti idėjiškai aktyvią aplinką, atspindėti socializmo laimėjimus. Vitražas ir sienų tapyba atsidūrė ideologiškai išskirtinėje padėtyje, diktavusioje specifinę tematiką, patetišką nuotaiką ir lengvai suvokiamą realistinę formą.

 

Tai, kad pirmuoju pokario penkmečiu Ušinskas ir kiti dailininkai tebekūrė bažnyčioms ar laikėsi tarpukariu suformuotos modernizmo tradicijos, kilo iš inercijos, pokario suirutės ir laikino sovietinių ideologų neapsižiūrėjimo. Situacija keitėsi, sutemos tirštėjo. Tačiau ir tokiomis sąlygomis, nepaisydamas meno suvaržymų, dailininkas perdavė tarpukario modernizmo tradiciją jaunajai dailininkų kartai.

 

Ušinskas ugdė monumentalistus ir vitražininkus, formavusius vadinamąją lietuvišką sienų tapybos ir vitražo mokyklą. Pokariu dėstė Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o 1951 m. sujungus Kauno institutą su Vilniaus dailės institutu į vieną Lietuvos SSR dailės institutą, Ušinskas dar porą metų (1951–1953) jame dirbo. 1955–1970 m. dėstydamas Kauno politechnikos institute, prisidėjo ir prie meninio architektų lavinimo.

 

Ušinsko mokiniai („Neringos“ kavinės dekoruotojas Vladas Jankauskas, garsioji Sofija Veiverytė, vitražininkai Algimantas Stoškus ir Kazimieras Morkūnas, tapytojas Jonas Mackonis-Mackevičius) vienu balsu tvirtino, kad kaip pedagogas Ušinskas buvo nepralenkiamas: išsiskyrė ugdymo metodo nuoseklumu, pažangumu, aiškiu tikslų formulavimu:

 

Nors Ušinskas nebūdavo didelis kalbėtojas ar gražbylys, bet kai prabildavo, tai visi jo žodį gaudydavo: „Impresionizmas atgyveno, o jūs apie jį vien tik tupinėt žinote! Menas turi kilti į renesansą, eiti su epocha, su architektūra. O su muziejų estetika reikia baigti! [...]

 

 

 

Stoškus visada pabrėžė, koks svarbus jo pasirinkimui buvo Ušinskas: