Neoficialią grupę „Doooooris“ 1990 m. Klaipėdoje įkūrė tapytojai Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, Arvydas Karvelis ir fotografai Remigijus Treigys bei Raimundas Urbonas (1963–1999). Dešimtmečio pradžioje jie surengė keletą parodų, kuriose eksponavo ir kolektyvinius darbus, pasirašytus „Doo...ris“ („o“ kiekis čia atitikdavo autorių skaičių). 2008 m. Eglė Deltuvaitė šiuos naujojo meno pavyzdžius įtraukė į pirmojo tarptautinio fotografijos festivalio In Focus programą.

 

Grupės pavadinimas nurodė ir „The Doors“, ir išplėštas seno pastato duris, atremtas į sieną nebeveikiančiame vaikų darželyje, kur buvo tapytojų dirbtuvės. Už tokių durų paprastai nieko nėra, savo kūrinius „Doooooris“ nariai irgi vertino kaip kvailiojimą be jokių paslėptų minčių, šiek tiek artimą fluxus. Daugiausia tai – perdirbtos fotografijos (tapytojai užtapė nespalvotas Raimundo Urbono nuotraukas, kurias jis norėjęs išmesti, nes atrodė nepavykusios). Dažnas kūrinių veikėjas – zuikis, tapęs lyg ir grupės simboliu, dar čia yra „mėlyna gyvatė susirangiusi ant namų radiatoriaus, [...] per durų raižinius labai realistiškai tekantis rausvas skystis, už lango skriejanti milžiniška nuoga mergina, virš miesto dykynės peizažo iškilęs ateivių laivas“. Agnė Narušytė, „Kažkas ne taip: nuo ‘The Doors’ iki ‘Doooooris’“ , in: Klaipėdos menininkų grupė „Doooooris“: Albumas, Vilnius: Kultūros projektai, 2009, p. 63. Šie kolektyviniai kūriniai tarsi „vengia prasmės, [...] pabrėžtinu menkumu, neišvaizdumu, atsitiktinumu ir techniniu netobulumu [...] išsisukinėja nuo menui primetamų misijų“. Agnė Narušytė, „Kažkas ne taip: nuo ‘The Doors’ iki ‘Doooooris’“ , in: Klaipėdos menininkų grupė „Doooooris“: Albumas, Vilnius: Kultūros projektai, 2009, p. 60.Šiukšlių menas, kičas, absurdas buvo ir „Doooooris“ atsakas į vis labiau įsigalinčias naujas dailės vadybos normas.

 

Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM), išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, 1991 m. sumanė dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Jis jau buvo girdėjęs apie pasaulyje vykstantį medijų technologijų perversmą ir atsiradusį internetą, bet Lietuvoje tada dar nebuvo net asmeninių kompiuterių. Kaip ne kartą istorijoje yra nutikę, NKM „tinklo“ nariai naujus, ateities technologijomis grįstus komunikacijos modelius išbandė pasitelkę senas medijas – paštą, afišų stulpus, dailės parodų sales.

 

Virtualios mokyklos „dekanai“ ir „prorektoriai“ dažnai užsukdavo į Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetą. Kai 1988 m. jo vedėju tapo dailėtyrininkas ir dailininkas Linas Jablonskis, ši grafikos meno saugykla, kurios biuro patalpa atstojo ir skaityklą, virto dailininkų ir intelektualų traukos centru. Parulskis buvo nuolatinis svečias, pasak jo, NKM ir gimė berūkant Vilniaus universiteto kieme. Čia taip pat lankydavosi grafikai Rimtautas Gibavičius, Audrius Puipa, Rimvydas Bartkus, Giedrius Jonaitis, tapytojai Vytenis Jankūnas ir Linas Liandzbergis, fotografai Gintautas Trimakas ir Saulius Paukštys, žinomu rašytoju vėliau tapęs dailėtyrininkas Herkus Kunčius. Visi jie dalyvavo Jablonskio pradėtoje pašto meno akcijoje – vieni kitiems paštu siuntinėjo neįprastus savadarbius vokus ir atvirukus, kartais net su padirbtais ženklais, ir stebėjosi, kad šie vis dėlto pasiekia adresatus. Kunčius su Liandzbergiu 1989 m. įgyvendino projektus „Bendravimo menas“ (vaikščiojo po miestą, sėdėjo kavinėse kalbėdamiesi apie meną) ir „Sekretai“ (pagal sovietmečiu populiarų vaikų žaidimą slėpti žemėje po stiklais įvairias grožybes). Kabineto lankytojai dalyvavo ir Puipos gyvųjų paveikslų fotosesijose.

Vienas iš NKM projektų 1991 m. buvo Vilniaus Senamiestyje ant stulpų išklijuotos afišos su užrašu „Iš Amerikos jau atvyko Saulius Paukštys“ (visuomenei nežinomas jaunas fotografas buvo nuvykęs ten mėnesiui pas gimines), kitas – nebūtos grupės „Moralės kontrolės komitetas“ fikcinio koncerto afišos ir reklaminis interviu dienraščiui.

 

Svarbi NKM veiklos sritis – intervencijos į dailės parodų sales su šmaikščiomis teminėmis parodomis. Jablonskis 1991 m. galerijoje „91” (dabar „Akademija“) surengė parodą Kiškis, morka, labirintas. Galimiems dalyviams jis išsiuntė „modulį“ – Trimako nuotrauką su jaunos moters užpakaliu, o tie turėjo jį perdirbti panaudodami tris būtinus elementus – kiškį, morką ir labirintą. Parulskis tais pačiais metais ten surengė parodą Vampyrai (Liandzbergis ir Džiugas Katinas ten švirkštais siurbė menotyrininkų kraują), 1992 m. Vilniaus „Lango“ galerijoje – parodą Teacher’s Whiskey apie gėrimo ir edukacijos ryšius, 1993 m. „Lietuvos aido“ galerijoje – tapytojų grupę „24“ parodijuojančią ekspoziciją „48“. 1992 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose, kur tuomet dirbo direktoriaus pavaduotoju, jis kuravo parodą Netikras menas (vingiuoto tunelio gale žiūrovai išvydo paauksuotų išmatų krūvą), o 1992 metų pabaigoje, kai ši įstaiga jau buvo tapusi Šiuolaikinio meno centru, surengė juokingai nešvankių kūrinių parodą Pornografija. Puipa joje eksponavo patobulintas laikinųjų Lietuvos pinigų versijas su besikopuliuojančiais gyvuliais.

 

1993 m. Parulskis perleido NKM Paukščiui, kuris netrukus sugebėjo Vilniuje pastatyti paminklą Frankui Zappai.