Kritiniams dailės tyrimams vizualiomis priemonėmis priklausytų ir Audriaus Puipos (1960–1997) nuo 1992 m. kurtos klasikinių paveikslų kartotės – gyvas jų inscenizavimas, užfiksuotas fotografijose.

 

Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinės dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą.

 

Puipos sumanytos fotosesijos priminė ir persirengėlių vakarėlius, ir filmo kūrimą – režisieriaus vadovaujamą kolektyvinį darbą. Jose dalyvavo būrys įvairių kartų dailininkų. Kostiumus skolino Lietuvos kino studija, Operos ir baleto teatras arba siuvo žmonos ir bičiulės. Visuose paveiksluose Puipa dalyvavo pats: pradžioje režisuodavo, stebėdavo iš šalies, o tuomet dažniausiai ir pats įkūnydavo pagrindinį herojų. Paveikslo imitavimo metu atsirasdavo ištisa nespalvotų analoginių fotografijų serija (daugumą darė Gintautas Trimakas).

 

Pirmasis paveikslas, Kaltintojai (1992), buvo režisuojamas pagal tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje aptiktą XIX a. pabaigos prancūzišką atviruką, vaizduojantį įprastą miestelėnų gyvenimo sceną – teismo antstolio užkluptus meilužius. Nuogas Puipa vaidino meilužį, aktorius Vidas Petkevičius – apgautąjį vyrą, Šarūnas Leonavičius, Giedrius Jonaitis ir Linas Jablonskis – antstolį ir liudininkus. Fotografija buvo skirta Vilniaus dailės parodų rūmuose rengiamos parodos plakatui. Panašaus siužeto Užklupti meilužiai (Rugiuose) pagal galantiškų scenų dailininko François Boucher (Fransua Bušė, 1703–1770) litografiją fotografuoti rugių lauke. Puipa tąkart įkūnijo sutuoktinį, Vytenis Jankūnas – meilužį, o neištikimą žmoną – Lilija Puipienė ir garsi tapytoja abstrakcionistė Dalia Kasčiūnaitė.

 

Marato mirtis (1992) pagal prancūzų klasicizmo tapytojo Jacques’o Louis (Žako Lujo) Davido drobę suvaidinta Jankūno studijoje. Jis pirmasis persikūnijo į negyvėlį, Didžiosios prancūzų revoliucijos herojų, gulintį tarp paklodžių vonioje su žaizda krūtinėje. Paskui tą padarė visi kiti akcijos dalyviai. Puipa sugalvojo pratęsti istorinį pasakojimą, papildyti pernelyg lakonišką pirmavaizdį, tad įtraukė į sceną ir Marato žudikę (Charlotte Corday; Šarlotė Kodrė), stovinčią nuogą su kruvinu peiliu rankose (ją suvaidino Irena Jankūnienė).

 

1994 m. Šiuolaikinio meno centro rūsyje buvo atgaivintas Peterio Paulo Rubenso Romietės gailestingumas: aktorė Monika Bičiūnaitė tapo romiete, krūtimi maitinančia kalėjime badu mirštantį savo tėvą (jo vaidmenį atliko Puipa ir grafikas Vytautas Kalinauskas). Rembrandto Sūnų palaidūną 1995 m. gruodį Trimako studijoje vėl suvaidino Puipa, tėvą – tapytojas Linas Leonas Katinas su Kalėdų senio kostiumu. Plakatai su šia fotografija buvo iškabinti Vilniaus senamiestyje. Šv. Jeronimas ir Paskutinio teismo angelas (1996) pagal Jusepe’s de Ribera’os (Žiuzepės de Riberos) drobę su įspūdingomis dekoracijomis – tai jau spalvota fotografija, daryta Sauliaus Paukščio (Puipa ir Vytautas Šerys – šv. Jeronimas, Marija Puipaitė – angelas). Paskutinį Puipos gyvąjį paveikslą, olandų „aukso amžiaus“ tapytojo Jano Steeno Lėbautojus, Paukštys 1997 m. vasarą nufotografavo Bernardinų bažnyčioje. Ilgos fotosesijos metu XVII a. girtuoklius įkūnijo keletas žmonių, bet geriausiai pavyko Lilijos ir Audriaus Puipų duetas.

 

Saulius Paukštys, nuo 1993-ųjų – virtualios Naujosios komunikacijos mokyklos „rektorius“, taip pat sukūrė inscenizuotų fotografijų seriją Indėnai (1993–1995): daugybė žinomų ir nežinomų Lietuvos žmonių buvo fotografuojami aprengti „indėnų“ drabužiais iš vaikystėje matytų rusiškų ar Rytų Vokietijos filmų. Jų paradigma – XIX a. Vakaruose paplitusi vizuali antropologija, „čiabuvių“ išradinėjimas pasitelkus fotoaparatą. Išgalvoto etninio tapatumo projekte portretavimą dar papildė miglos pūtimas žiniasklaidoje. Nemažai žmonių, ypač provincijos gyventojų, išties patikėjo, kad Vilniuje veikia indėnų bendruomenė. Indėnų kontekste Paukščio studijoje daryti naujojo Lietuvos kultūros ir verslo elito atstovų portertai pasidarė kiek dviprasmiški.

 

10 dešimtmečių inscenizuotas fotografijas kūrė ir daugiau menininkų. Nomedos Urbonienės ir Elenos Valiukaitės serijos Dviese periferijoje (1994–1997, fotografavo Gintautas Trimakas) šaltinis buvo įdomus radinys – XX a. pradžioje Vokietijoje išleistas namų ruošos ir slaugos vadovas, gausiai iliustruotas iš nuotraukų padarytomis graviūromis. Menininkės pakartojo erotine nuotaika persmelktus kūno priežiūros, medicininės ir buitinės terapijos ritualus, mėgindamos atkurti to meto aplinką, stilingai rekonstruoti graviūrų pirmavaizdžiais tapusias nuotraukas.

 

Svajonei ir Pauliui Stanikams, savito XX a. pabaigos Lietuvos meno pasaulio reiškinio – kūrybos poromis – pradininkams, inscenizuota fotografija tapo nepamainoma trauminių efektų priemone. Jų menas išsiskiria šokiruojančių ir nepadorių apnuoginto, negyvo, sumaitoto, išskyromis paplūdusio kūno vaizdų gausa, dažniausiai jie tam naudoja savo kūnus. Parodoje 2000-ieji angelų (1994, Pamėnkalnio galerijoje) Stanikai pristatė pirmąją didelių spalvotų nuotraukų seriją, įkvėptą ir kriminalinės dokumentikos, ir „posthumaninio“ bendraamžių britų meno. Jose matomi kruvinų, smaugiamų, kankinamų kūnų fragmentai, bet kraupiausi dalykai lieka nežinomi. Parodos Ugnies eilės (1995, „Jutempus“) fotografijų siužetas – siaubą ir šleikštulį keliantys apdegę lavonai tarp pelenų ir išmatų. Vėliau atstumiančius reginius pakeitė šiurpo ir žavesio estetika, gražios mirties vaizdai. Fotografijų serijoje Pabaiga (projektas Žiemos eskizai, 1999, „Kablyje“) ką tik mirusių moterų vaidmenis atliko menininkė su dukra.