Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Prisijungti su Facebook
Prisijungti su Google
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Individualumo proveržiai
Lijana Natalevičienė
Ideologijos krizė ir taikomoji dailė
 
8–9 dešimtmečiai – sovietinės Lietuvos taikomosios dailės brandos laikotarpis, per kurį atsiskleidė naujos tendencijos, atitolinusios dailininkus nuo niveliuojančio stilizuoto vaizdo sampratos, pasižymėjusios subjektyvesniu pasaulėvaizdžiu. Gausėjo keramikų, tekstilininkų ir odininkų gretos, intensyvėjo meninio stiklo raida. Štai keramikas Juozas Adomonis (g. 1932), 8 dešimtmečio pradžios apžvalgoje pasidžiaugęs, kad taikomąją dailę kuria net šimtas trisdešimt specialistų ir kasmet jų gretas papildo nauji Dailės instituto absolventai, įžvelgė ir meninių priemonių atsinaujinimo poreikį:
 
Šiandien, kai kiekviename žingsnyje tenka susidurti su šaltoku technicizmu ir standartizacija, vis didėja pagarba originaliems, žmogaus rankų sukurtiems gaminiams, turintiems savitą emocionalų charakterį. Labiausiai mėgstami ir suprantami tradiciniai, ypač su vaikyste susiję daiktai. Todėl į mūsų interjerus sugrįžta senolių baldai ir įvairūs buities reikmenys, kurie šiandien gal ir nėra labai praktiški, bet žymiai artimesni žmogaus psichikai. Matyt, kuriant naujus baldus, indus, kilimus ir formuojant nūdienį interjerą, reikėtų daugiau rūpintis jo emocionalumu. Taikomoji dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas ir įžangos autorius Juozas Adomonis, Vilnius: Vaga, 1972, p. 3.
 
7 dešimtmečio taikomojoje dailėje prasminis turinys buvo įspraustas į liaudiškos stilizacijos rėmus – supaprastinto piešinio, ritmišku motyvų kartojimu grįstą dekoratyvią kompoziciją, kurioje vyravo bendros, epiškos temos – poilsis, draugystė, taika, motinystė, šventė. Liaudiškais įvaizdžiais paremta stilizacija, saikas ir lakoniškumas buvo nepakeičiama priemonė atsikratyti iliustratyvaus pokario kūrybos metodo. Tačiau supaprastintas vaizdas, funkcionavęs kaip modernumo etalonas, ilgainiui tapo trukdžiu perteikti individualizuotą pasaulėvaizdį. Stilizuotas kūrinys neturėjo laiko ribų, jis neįsileido ironijos, tragikomiškumo, sudėtingų būties problemų, kurios buvo aktualios 8 ir ypač 9 dešimtmečio žmogui.
 
Poreikį perteikti psichologinius išgyvenimus sovietiniame mene teoretikai šiandien dažnai sieja su ideologijos krize. Teigiama, kad politiniam sąstingiui besipriešinanti meninė opozicija siekė į kūrybos lauką įtraukti netipiškus herojus, deromantizuotus kasdienybės motyvus ir gyvenimo dramos siužetus. Rasa Janonytė, „1945–2000 m. Lietuvos dailė“, in: Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 315–316. Nekelia abejonių, kad Leonido Brežnevo vadovavimo metai (1964–1982), sovietinių ideologų įvardyti „brandžiuoju socializmu“, nutraukė Nikitos Chruščiovo sąlyginio laisvėjimo kursą, gniaužė kultūrinės laisvės pradmenis, skatino dvilypę piliečių elgseną – viešą sovietinių vertybių aukštinimą, tačiau ironišką požiūrį į režimą privačioje, ypač menininkų, aplinkoje.
Tačiau stiliaus pokyčius sieti tik su ideologija būtų neteisinga. Viso pasaulio taikomojoje dailėje ir dizaine klestėjo raiškos įvairovė ir ekspresionizmo tendencijos, patvirtinančios sterilaus pokario modernizmo pozicijų silpnėjimą.
 
Šio, kaip ir kiekvieno naujo, dailės periodo pradžia nėra griežtai apibrėžta. Jau nuo antrosios 7 dešimtmečio pusės lietuvių taikomosios dailės raida krypo formos įvairovės linkme. Laikotarpio riboms pasirinktas dešimtmečio vidurys, 1975-ieji, tik patvirtina, kad pereinamuoju laikotarpiu dar reiškėsi mišrios tendencijos – ir liaudiška stilizacija, ir sudėtingesnė plastika.
 
Taikomosios dailės stilistika sutapo su bendromis 8–9 dešimtmečių lietuvių dailės tendencijomis. Maištaujančiai jaunajai kartai idėjoms įkūnyti nepakako pirmtakų plėtotų meninių priemonių, todėl jie susidomėjo literatūriniu dailės matmeniu, teatro, karnavalo kultūra. Tapytojai pradėjo žavėtis vokiečių ekspresionizmo, manierizmo, XVII a. vizionierių (Hieronymaus (Jeronimo) Boscho, Pieterio Brueghelio (Piterio Breigelio) vyresniojo) kūryba. Grafikai sąmoningai atsisakė etnografinės stilizacijos, jų kūryboje liaudies grafiką primenantys linoraižiniai ir medžio raižiniai užleido vietą pustoniams ir erdviškumui tinkantiems metalo raižiniams bei litografijai. Nauja fantastinė, ironiška, tragikomiška maniera, kurios užuominų radosi keramikoje ir tekstilėje, buvo parankesnė egzistencinių asmenybės problemų, autobiografiškumo, spontaniškų emocijų, poezijos proveržiams.
 
Liko ir kažkas tradiciška. Lietuvių taikomosios dailės kūrėjai buvo ištikimi tradicinei nuostatai laikytis romantizuoto požiūrio į plėtojamą temą, susitapatinti su kūriniu, tampančiu vertybių manifestacija. Tuo jie skyrėsi nuo vakariečių. Bet koks uždaroje sovietinėje tikrovėje gyvenusių menininkų nukrypimas nuo leistinų klasikinio modernizmo principų galėjo būti palaikytas ideologiškai ydingu.
 
 
LSSR dailės fondo apžvalginė paroda Dailė-79 Dailės parodų rūmuose Vilniuje, 1979
S. Šimkaus nuotr.
Taikomosios dailės parodos atidarymas
Pirmas iš kairės – F. Daukantas, pirmas iš dešinės – Pranas Gudynas, trečia iš dešinės – dailėtyrininkė L. Cieškaitė, kalbasi su LSKP CK atstovu L. Šepečiu (penktas iš dešinės)
S. Šimkaus nuotr.
Respublikinė jaunųjų dailininkų paroda dailės parodų rūmuose Vilniuje, 1987
S. Šimkaus nuotr.
P. Voulkos, Be pavadinimo (Kaminas), 1980, akmens masė, žiedimas, glazūra, H 38
San Francisko dailės muziejus
P. Voulkos, Skylė viename, 1978, akmens masė
Smithsonian instituto muziejus
P. Voulkos, instaliacija iš 8¬10 dešimtmečio kūrinių, 1999
Frank Lloyd galerija, Pasadena, Kalifornija (JAV)
M. Levine, Puodelis su užtrauktuku, 1978, molis, metalas, siūlai, 12 × 14 × 10
Ajovos dailės muziejaus universitetas, Keramikos galerija (The University of Iowa Museum of Art, Ceramic Gallery)
M. Levine, Darbo batai Nr. 4, 1973, molis, autorinė technika; kairysis: 19,4 × 12,5 × 32, dešinysis: 20 × 18 × 31
R. Notkin, aštuoniakampis sutvirtintas arbatinukas, 1980, akmens masė, 10 × 21,5 × 11
Ajovos dailės muziejaus universitetas, Keramikos galerija (The University of Iowa Museum of Art, Ceramic Gallery)
R. Arneson, Plytos smūgis, 1976, molis, glazūra, 38 × 48 × 15
Ajovos dailės muziejaus universitetas, Keramikos galerija (The University of Iowa Museum of Art, Ceramic Gallery)
R. Arneson, Kalifornijos dailininkas (Autoportretas), 1982, akmens masė, glazūros, 170,6 × 68,5 × 50,6
San Francisko moderniojo meno muziejus
Svetur: tendencijų įvairovė
 
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais sparčiai besivystanti pramonė, mokslo ir technologijų plėtra keitė Vakarų visuomenės socialinę, ekonominę ir kultūrinę aplinką, skatino naujų meno formų proveržį. Menininkai ėmė bodėtis tomis steriliomis naujovėmis, kurios dar taip neseniai jiems imponavo. Konstruktyvistinis griežtumas ir formos aiškumas neatliepė besikeičiančio pasaulio ir socialinių-psichologinių visuomenės poreikių. Dar neseniai visus džiuginęs ilgaamžis plastikas pradėjo kelti ekologijos problemų. Spartėjantis gyvenimo ritmas, masinių komunikacijos priemonių inovacijos, radikalūs socialiniai pokyčiai kūrė liberalesnę meninę aplinką, formavo laisvą požiūrį į praeities dailės paveldą, neigė meno kūrinio kaip elitinio objekto sampratą.
 
Menininkai savaip reagavo į vartotojišką kultūrą – jų kūryba vis dažniau įgaudavo ironijos, pramogos, žaidimo, performatyvaus reginio pobūdį. Jie atmetė funkcijos logiką, pradėjo akcentuoti idėją, stengėsi ištrinti ribą tarp elitinės ir populiariosios kultūros. Dailininkai sprendė erdviškumo problemą, juos ėmė traukti egzotiškos kultūros. 7 dešimtmečio antrosios pusės–8 dešimtmečio taikomosios dailės atstovų kūryba įsiliejo į vėlyvojo modernizmo, vėliau postmodernizmo kryptis.
 
Keramikai darė įtaką popartas, grįstas populiariosios kultūros įvaizdžiais ir ikonografija, taip pat vėlyvojo avangardo kryptys (abstrakčioji dailė, minimalizmas, opartas). JAV menininkai, po Antrojo pasaulinio karo formavę moderniosios keramikos įvaizdį, dažnai linko į abstrakčią formą, jų keramika mažai kuo skyrėsi nuo abstrakčiosios skulptūros. Vakarų Europos keramikai vis dar žavėjosi gyvybinga Pablo Picasso (Pikaso), Joano Miró (Chuano Miro), Fernand’o Léger (Fernano Ležė) ir kitų garsių modernistų keramika, tekstile ir stiklo plastika, išplėtusia taikomosios dailės raiškos ribas, suartinusia ją su vaizduojamąja daile.
 
Kurias užsienio šalių keramikų pavardes reikėtų įsidėmėti? XX a. antrosios pusės keramikoje madas diktavo amerikiečiai. Tradicinės modernistinės keramikos principus XX a. antrojoje pusėje kūrybingai tęsė graikų kilmės amerikietis Peteris Voulkos (Piteris Vulkas, 1924–2002), kurio monumentalūs akmens masės objektai padarė didelę įtaką lietuvių keramikai. JAV populiariam fanko (funk) Funk stiliusFunk stilius, fankartas [šnek. angl. funk – siaubas, išsisukinėjimas, dvokas] – 7–10 dešimtmečių JAV meno judėjimas dailėje ir muzikoje. Dailėje kilo kaip priešprieša abstrakčiajam ekspresionizmui. Fanko atstovai neigė estetinę meno vertę, jiems būdingas nihilistinis požiūris į tradicines vertybes, figūratyvumas, kasdienybės objektų interpretacijos, autobiografinės detalės, humoras. Turi sąsajų su dada judėjimu, siurrealizmu ir popartu. Ypač klestėjo keramikoje. Atsirado Kalifornijoje (JAV) 7 dešimtmečiu. judėjimui atstovavo ironijos nestokojantis Robertas Arnesonas (Robertas Arnsonas, 1930–1992), poparto krypčiai – tikrovės iliuzija nepralenkiama Marilyn Levine (Merilin Levin, 1935–2005), Richardas Notkinas (Ričardas Notkinas, g. 1948), abstrakčiajai plastikai – Kennethas (Kenas) Price’as (Kenetas Praisas, 1935–2012), Michaelas Gustavsonas (Maiklas Gustavsonas, g. 1952), minimalizmui – Johnas Masonas (Džonas Meisonas, g. 1927).
 
Tekstilės menas (textile art), kaip jį pradėta vadinti, aprėpė ne tik tradicinius, lygaus paviršiaus kilimus, bet ir trimates kompozicija, objektus, instaliacijas, įvairius mišrius avangardinės tekstilės darinius, atliktus iš tradicinių ir tekstilei neįprastų medžiagų – popieriaus, stiklo, plastiko, metalo. 7–8 dešimtmečio avangardo ieškojimai pagimdė tekstilės menininką, kontroliuojantį visą kūrybos procesą nuo pradžios iki galo.
 
Naujosios tekstilės darbai buvo atlikti iš tekstilės pluoštų ir netradicinių medžiagų senais, kartais primirštais būdais – ne tik audimu, bet ir nėrimu, pinikais, Pinikai, makramėMazginės technikos nėriniai. Rišami rankomis iš apmestų arba audinio gale paliktų palaidų siūlų kelių rūšių mazgais. Iš pinikų gaminami tekstilės dirbiniai, puošiami drabužių ir audinių pakraščiai. Atsirado sen. Egipte. Būdingi daugelio tautų liaudies menui. Technika išpopuliarėjo XX a. antrojoje pusėje Vakarų Europos tekstilėje. krepšių pynimo technikomis. Avangardo dvasia alsavo visų pasaulio kampelių tekstilė, tačiau ypatingu vitališkumu išsiskyrė Lotynų Amerikos kraštų ir ilgai reglamentacijų saistytų „socialistinio bloko“ šalių (Lenkijos, Jugoslavijos, Vengrijos, Rumunijos) menininkų ir menininkių darbai. Didelę įtaką tekstilės raidai padarė garsiųjų „abakanų“ kūrėja lenkė Magdalena Abakanowicz (Abakanovič, g. 1930), 8 dešimtmečiu rengusi virvių instaliacijas, vėliau pradėjusi kurti tekstilės skulptūras. Trimate palstika tekstilę praturtino Abakanowicz tėvynainiai Wojciech Sadley (Voitekas Sadlis, g. 1932) ir Barbara Levittoux-Świderska (Barbara Levitu-Šviderska, g. 1933), kroatė Jagoda Buić (Jagoda Buič, g. 1930), ispanė Aurelija Muños (Aurelija Munjos, g. 1926), amerikietės Sheila Hicks (Šeila Hiks, g. 1934) ir Debra Rapoport (g. 1945). Japonas Yoichi Onagi (Joiči Onagi, g. 1931) išpopuliarino mezgimą modernistinėje tekstilėje. 8 Lozanos bienalėje eksponavęs milžinišką nertą raudoną pirštinę.
 
8–9 dešimtmečiais susiklosčiusi tekstilės ir keramikos samprata iki šių dienų beveik nepakito ir aidu atkartoja tai vienas, tai kitas tendencijas. Dalis Vakarų taikomosios dailės kūrėjų liko ištikimi ir ištikimos klasikinio modernizmo principams ir taikomajai funkcijai. Vis dėlto akį traukia labiau intriguojanti avangardinė taikomosios dailės sritis, nutrynusi iki tol egzistavusią takoskyrą tarp taikomosios ir vaizduojamosios dailės. Akivaizdu, kad sovietinės Lietuvos taikomoji dailė, nors ir perėmė nemažai Vakarų Europos meninių priemonių, taip ir neišbandė kai kurių formos ir turinio naujovių.
 
     
     
K. Price, Be pavadinimo, 1972–1974, akmens masė, glazūra, 12 × 15 × 12,5
Privati nuosavybė
K. Price, Havajietiškas, 1980, 14 × 29 × 23,5
Frederiko Nilsono nuotr.
 
J. Mason, turkio vaza, 1986
J. Mason, Be pavadinimo, 1986
M. Gustavson, Vakarinis pasivaikščiojimas, 1983, akmens masė, glazūros, 65 × 34 × 27
Jagoda Buic, Baltos formos, 8 dešimtmečio pradžia
Barbara Levittoux-Swiderska, Viltis, 1981, autorinė technika
Autorės nuosavybė
 
W. Sadley, Gylys, 1978, sizalis, metalas
Remio Ščerbausko nuotr., Tomso Pauli fondas (Šveicarija)
 
M. Abakanowicz, Virvės konstrukcija, 1970
Ekspozicija Nacionaliniame muziejuje Stokholme (Švedija)
 
M. Abakanowicz, Pečiai (Nugaros), 1976–1980, kanapės, guma, autorinė technika, 80 vnt. (61–69 × 55–56  × 55–56)
Moderniojo meno muziejus, Pusanas (Pietų Korėja)
 
M. Abakanowicz, Embriologija, 1978–1980, maišų drobė, sizalis, nailonas, metalo rėmas, 200 vnt. nuo 5 × 7 iki 200 × 50
Dalis – Nacionalinis muziejus Vroclave
 
A. Muños, Trys personažai, 1971, vilna, mišri technika, 3 (170 × 85)
Y. Onagi, Raudona pirštinė, 1976, vilna, nėrimas, 220 × 90 × 170 
Nacionalinis moderniojo meno muziejus Tokijuje
 
D. Rapoport, Nertas environmentas, 1970, vilna, nėrimas
Autorės nuosavybė
 
Ritzi ir Peter Jacobi, Tekstilės reljefas, 1981, medvilnė, ožkos vilna, sizalis, medis, autorinė technika
Tomso Pauli fondas
 
Dailininkas ir architektūra: lygiavertis dialogas
 
7 dešimtmečiu tipinės architektūros unifikuotas erdves specialistai siūlė kompensuoti interjeruose komponuojamais dailės kūriniais. Juk architektūra iš visų meninės veiklos sričių išsiskyrė ypatinga socialine reikšme, o Sovietų Sąjungoje – dar ir deklaruojama propagandine bei auklėjamąja funkcija. Todėl visuomeninėms patalpoms buvo skiriama daug dėmesio ir lėšų, interjerai buvo kompleksiškai dekoruojami tapybos, skulptūros, vitražo, sienų tapybos, tekstilės, keramikos darbais. 8 ir ypač 9 dešimtmečiu visuomeninės architektūros puošyba tapo masiniu reiškiniu, jai buvo skiriama net iki 4 % pastato vertės lėšų.
 
Vakaruose požiūris į architektūros dekoravimą meno kūriniais buvo kiek kitoks. Štai garsus brazilų architektas Oscaras Niemeyeris (Oskaras Nymejeris, 1907–2012) buvo įsitikinęs, kad architektūra – erdvinių formų menas – prilygsta skulptūrai, todėl nereikalauja papildomų pagražinimų. Vis dėlto nemažai funkcionalistų nebuvo nusistatę prieš kitų meno sričių kaimynystę ir laikėsi Bauhauzo teoretiko Walterio Gropiuso (Valterio Gropijaus, 1883–1969) nuostatos, kad pastatuose vientisą ansamblį turi sudaryti architektūros, tapybos, skulptūros ir taikomosios dailės kūriniai. Tačiau vakariečius menų sąveikos šalininkus būtų nustebinę tai, su kokiu įkarščiu sovietiniai architektai ir menininkai puošė architektūrines erdves. Ne tik didžiųjų miestų, bet ir rajonų centrų kultūros namai, mokyklos, metrikacijos biurai, kurių įrengimą rėmė finansiškai pajėgūs kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, puikavosi garsiausių (ir ne tokių garsių) keramikų, tekstilininkų, vitražistų, metalo dailininkų ir odininkų kūriniais. Dailės darbų paklausa buvo tokia didelė, kad kai kurie autoriai tik tuo ir teužsiimdavo, retai dalyvaudavo parodose.
 
Iš pradžių dailės kūrinių komponavimas interjeruose buvo stichiškas, beveidę sovietinę architektūrą tik pagražinant dekoratyviniais akcentais. Dailininkai ir teoretikai buvo įsitikinę, kad net ir konkrečios paskirties neturintis taikomosios dailės dirbinys turi pasižymėti bruožais, tinkančiais architektūrinei aplinkai. Tokios praktikos laikėsi Lietuvos dailės instituto dėstytojai, skyrę diplomantams užduotis kurti darbus interjerams. „Architektūros ir dailės sintezės“ (kalbant anų laikų terminais) problema tapo akademinių studijų ir menininkų diskusijų objektu – vienu kertinių sovietinės materialinės kultūros humanizavimo siekių.
 
Darbų užsakymus vykdydavo didžiųjų miestų „Dailės“ kombinatai. Nors kuriamų darbų meninį lygį kontroliavo Meno taryba, į visuomeninius interjerus, ypač periferijos pastatų, praslydo nemažai abejotinos vertės dailės kūrinių. Sovietmečiui būdingas masiškas meno kūrinių taikymas architektūroje, turėjęs sukurti estetišką ir demokratišką aplinką, neretai atsisukdavo prieš pačią puošybos idėją. Menininkų tarpe darbai interjerams įgijo „chaltūros“ statusą: išskirtinius pasiūlymus gaudavo konjunktūriniai ar valdžiai nusipelnę menininkai. Ne visi dailininkai vaikėsi pelningų užsakymų arba jų atsisakydavo, jei pasiūlymas neatitikdavo dailininko principų. Tekstilininkė Salvinija Giedrimienė teigia 9 dešimtmečiu nesutikusi austi gobeleno visuomeninės institucijos valgyklai – meno kūrinys, jos nuomone, turi funkcionuoti išskirtinėje erdvėje.
 
Kryptingai ansambliškumo siekta įrengiant reikšmingus sostinės ir didmiesčių interjerus. Meniškai vientisos, architektūros ir meno kūrinių dialogo principais grįstos erdvės principus perteikė nemažai visuomeninių interjerų: Klaipėdos restoranas „Žuvėdra“ (1972), Vilniaus restoranas „Erfurtas“ (1973), Kauno kavinė „Pasimatymas“ (1974), Vilniaus universiteto senieji rūmai (įrengti artėjant 400 metų jubiliejui 1979 m.), rekonstruojami LSSR valstybinis akademinis dramos teatras (1982) ir LSSR valstybinis jaunimo teatras, LKP Centro komiteto rūmai (dab. LR Vyriausybės, 1982), LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo rūmai (dab. LR Seimo, 1982), Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmai (1982–1983), naujai pastatyti rajoniniai kultūros rūmai Kupiškyje, Pasvalyje, Švenčionėliuose, Mažeikiuose.
 
Nors puošiant interjerus buvo pageidaujama ideologinio turinio akcentų (sovietinės simbolikos, ideologiškai svarbių įvykių, politinių vadų portretų), dažniausiai dailininkai stengdavosi laikytis neutralios tematikos ar net puoselėti tautines tradicijas. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga restauruoti ir meno kūriniais dekoruoti interjerai netgi įėjo į istoriją „folklorinio nacionalizmo“ pavadinimu.
 
 
Architektūros erdvės ir meno kūrinio sąveika architektūroje plėtojosi aktyvizacijos kryptimi: nuo atsitiktinių dekoratyvinių kompozicijų iki paveikaus erdvinio ansamblio, kuriame architektūros elementai ir dailės kūriniai sąveikauja kaip lygiaverčiai. Architektūros detalės, baldai, apšvietimo priemonės ir meno kūriniai harmonizavo aplinką, vizualiai pratęsė architektūrinę erdvę, neišraiškingai sovietinei aplinkai suteikė meniškumo. 
M. Šimelis, Žvejai, 1972, vilna, linas, sizalis, gobeleno technika, 660 × 560
Klaipėdos restoranas „Žuvėdra“ (archit. Z. Narbutas)
R. Jasudytė, Miškas, 1971–1972, vilna, linas, sizalis, gobeleno technika, 250 × 900 (neišlikęs)
Vilniaus restorano „Erfurtas“ vestibiulis (archit. Juozas Algirdas Zinkevičius)
R. Jasudytė, Miškas, 1971–1972, fragmentas
M. Šimelis, Vaidinimai, 1979, vilna, linas
Valstybinis jaunimo teatras (archit. Birutė Biekšienė, Algimantas Kunigėlis, Vitalija Stepulienė)
Marija Dūdienė, LSSR herbas, 1973, vilna, linas, rišimo technika, 374 × 209
Kauno santuokų rūmai
M. Švažienė, Saulės žiedai I–III, 1978, vilna, gobeleno technika, 290 × 870
Onkologijos centras (dab. Nacionalinis vėžio institutas) Vilniuje
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Naudota literatūra Iliustracijų šaltiniai

Taikomoji dekoratyvinė dailė
Albumas, sudarytojas ir įžangos autorius Juozas Adomonis, Vilnius: Vaga, 1972
RASA JANONYTĖ
„1945–2000 m. Lietuvos dailė“
Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 314–317
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Įveskite komentarą
  • [[current_comment.author_name]]
    [[current_comment.comment]]
[NEXT]
[PREV]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.