Rengiantis Vilniaus universiteto 400-mečio įkūrimo jubiliejui, kuris buvo švenčiamas 1979 m., buvo restauruojami svarbiausios Lietuvos alma mater interjerai ir eksterjerai, atidengiamos freskos, atkuriamas senajame universitete veikęs Grafikos kabinetas. Idėja papuošti Vilniaus universiteto sienas meno kūriniais kilo rezistentui Albinui Kentrai (g. 1929, slapyvardis Aušra), dalyvavusiam pokario ginkluoto pasipriešinimo kovose (kuriose žuvo trys jo broliai), vėliau kalėjusiam lageriuose. Laimingai susiklosčiusios aplinkybės (išleidžiant iš lagerio klaidingai dokumentuose įrašyta pavardė) leido Kentrai baigti studijas Vilniaus universitete. 7 dešimtmečio pabaigoje atėjęs dirbti į Universitetą, užsienio kalbų mokymo centre jis įkūrė audiovizualinę laboratoriją. Kentra prisiminė:
Kai aktyvioji pokario metų rezistencija buvo sunaikinta, tuomet buvo stengiamasi kitomis formomis priešgyniauti sistemai. Viskas priklauso nuo to, kokiu momentu, kokių žmonių grupelė kur susiburia. Kaip anuomet atrodė senasis Vilniaus universitetas, kol ten nebuvo naujų meno kūrinių... Atsimenu, eina iš gretimos liaudies demokratinės respublikos inteligentai, dailiai pasidabinę ponai, praeidami kiemu paspyrė kažkokią nuolaužą ir pasakė: „Čia nieko lietuviško nėra“. Aišku, man ta frazė įsiminė, bet tai nereiškia, kad dėl jos atsirado tie pirmieji dailės kūriniai. Kiekvienas savaip tai suvokėme, dailininkai buvo parenkami pilietiškai sąmoningi žmonės. Tai atspindi tematika, kuri skyrėsi nuo tuo metu paplitusių meno kūrinių. [...]
Aš turėjau būrį draugų. Kiek mes prasėdėdavome su Egidijum Talmantu jo namuose vakarais galvodami, kokį autorių būtų galima pasikviesti, kas galėtų įgyvendinti vieną ar kitą temą, kas laisvas, kas sutiktų dirbti, jeigu nebūtų atlyginta. Mes tada nežinojome, ar galėsime sumokėti. Tikslas buvo padaryti, nes universitetas buvo nusiaubtas, neturėjo net baldų. Tauta buvo pasimetusi, prarandanti savo identitetą, ir ta aplinka turėjo įkvėpti pasitikėjimo savimi, įrodyti, kad mes esame, stengtis neištirpti šitoje jūroje. Tą tikslą ypač jautė universitetinė inteligentija. Aš, kaip buvęs rezistentas, ieškojau būdų, kaip tą Lietuvą pakelti, kad žmonės nors kiek matytų, kad mes turime savas vertybes, ir kad nebūtume įtraukti į tą velnišką blogio verpetą, formuotą norint dirbtinai sulieti, ištirpdyti visas tauteles. Panašiai ir liberalizmas mažoms tautelėms yra nepriimtinas, tačiau juo labai užsikrečiama. Lygiai taip pat kai kurie užsikrėsdavo šituo unifikavimu. Kada atėjau dirbti į universitetą, toje vietoje, kur dabar yra R. Gibavičiaus sgrafitas „Mūzos“ (1969), radau suprojektuotą rūbinę su langeliais. Aš pašiurpau, reikėjo visą mėnesį vaikščioti ir įrodinėti, kad šis projektas yra absurdas. Anuomet puošti universiteto koridorius atrodė beprotiška mintis, nes funkcionieriai dabindavo tiktai savo posėdžių sales ir kabinetus. Tie kūriniai būdavo neprieinami žmonėms. Universitete mes nusprendėme, kad šitie kūriniai turi būti prieinami žmonėms, kad galėtų atsilankyti moksleiviai, turistai – Lietuvos žmonės, išeiviai ir užsieniečiai. Tuo metu virtinėmis eidavo mokyklos, klasės ir išsižioję klausydavosi apie Lietuvos mitologiją, apie mūsų praeitį, kalbą. Čia buvo vienintelė vieta, kurioje galėjome prabilti. Buvo labai aktualu pasirinkti tematiką, nes tuomet ideologai bruko savo. Albinas Kentra, „Pokalbis. 1996 11 23“, in: Tylusis modernizmas Lietuvoje. 1962–1982, sudarytoja Elona Lubytė, Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 219–220.
Kartu su bendraminčiais Kentra ilgai rinkosi autorius, kurių kūrybos kryptis labiausiai tiko mokslo šventovei, aptardavo kiekvieno dailininko kandidatūrą, būsimo kūrinio tematiką. Universiteto aplinka turėjo alsuoti patriotine dvasia, kuri buvo raunama iš lietuvių atminties. Kultūros entuziastai norėjo, kad Universitete studijuojantis jaunimas ir šią įstaigą lankantys žmonės prisiliestų prie Lietuvos praeities. Rimtautui Gibavičiui Filologijos fakulteto vestibiulyje užsakytas klasikinę filologiją simbolizuojantis sgrafitas Mūzos (1969–1970), kurio mitologinė tematika atrodė neutrali. Šarūnas Šimulynas Germanų ir romanų filologijos skaitykloje nutapė sienų kompoziciją Martynas Mažvydas (1969), Vytautas Valius K. Donelaičio auditorijoje – tapybos kompoziciją Kristijono Donelaičio Metų motyvais (1969). Filologijos fakulteto didžiajai auditorijai (dab. V. Krėvės auditorija; nr. 118) užsakytas Ramutės Jasudytės gobelenų triptikas Kovos su kryžiuočiais (1973–1978), Klasikinės filologijos katedros vestibiuliui – Vitolio Trušio granito mozaikos lietuvių mitų tematika (1974–1978), Lituanistikos centrui – Petro Repšio sienų tapyba baltų mitologijos motyvais Metų laikai (1975–1985), Lituanistikos centro knygynui „Littera“ – Antano Kmieliausko freskos (1978–1979). Artėjant jubiliejui ant sienų buvo sukabinti Gedimino Pranckūno grafikos lakštai, įamžinę svarbiausius lietuvių raštijos paminklus, senoji alma mater papuošta skulptūros ir taikomosios dailės kūriniais. Šiuose darbuose susipynė praeitis ir dabartis, meno kalba pristatytas Lietuvos tūkstantmetės istorijos savitumas. Apie darbų seką Kentra pasakoja:
Apsistojome prie „Mūzų“ temos, kadangi ji buvo neutrali. Tuo laiku antikinė kultūra „praeidavo“. Bet „Mūzų“ šešėlyje pridėjome „Mažvydą“ (Š. Šimulynas, 1969). Jei būtume pradėję nuo jo, iniciatyva būtų užblokuota. Prieš universiteto jubiliejų (1979) buvo pakabinti G. Pranckūno sukurti lakštai raštijos paminklams, Biblijos tekstams, mūsų senosioms knygoms, tarp jų – Kojelavičiaus istorijos titulinių puslapių galerija. Toliau sekė R. Jasudytės gobelenai lietuvių tautos kovų temomis, toliau V. Trušio mitologinės mozaikos, P. Repšio freskos mūsų senosios pasaulėjautos temomis. Dievai ir deivės irgi buvo iššūkis. Reikėjo visa tai daryti be reklamos, tyliai. Universiteto inteligentija tai stebėjo, matė, palaikė. Būdavo didelių sunkumų projektą suderinti, kai kurie meno tarybos nariai bijojo netekti pareigų. Aš rašydavau užsakymą, kreipdavausi į rektorių, kad pritartų, po to – užsakymą „Dailės“ kombinatui. Mes išsiskyrėme tuo, kad pateikdavome vardinius užsakymus, nurodydavome, koks dailininkas atliks darbus. Taip laužėme užsakymų paskirstymo tradiciją. Autoriai buvo siūlomi mūsų. Rektorius Jonas Kubilius palaikydavo mano iniciatyvą, nors anuomet ji buvo praminta „Kentros folkloriniu nacionalizmu“. Prieš jubiliejų mane pasikviečia rektorius ir sako: „Rytoj ateina Jonas Aničas tikrinti dailės kūrinių, sukis kaip nori“. Aš nuėjau pas pažįstamus architektus, dailininkus, sukviečiau juos, „padirigavau“, ką reikia parodyti ir pasakyti apie naujus projektus. Aš visada turėjau darbinių privilegijų. Skirtingai nuo kolegų dėstytojų, kurie privalėjo vaikščioti į paskaitas su kaklaraiščiais, vaikščiojau su džinsais. Tądien atėjau pasipuošęs kostiumu, kaklaraiščiu. Atėjo Aničas su komanda, apžiūrėjo viską ir parašė nelabai gerą protokolą, tai mes jį truputėlį paredagavome ir skundikai gavo atsaką bumerangu. Albinas Kentra, „Pokalbis. 1996 11 23“, in: Tylusis modernizmas Lietuvoje. 1962–1982, sudarytoja Elona Lubytė, Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 220.
Komentarai
Rašyti komentarą