Sovietinėje estetikoje dailė buvo skirstoma į aukštesniąją (vaizduojamąją) ir žemesniąją (taikomąją) sritis. Toks skirstymas rėmėsi porenesansinėje kultūroje įsitvirtinusiu ir XIX a. akademistų suabsoliutintu griežtu rūšiavimu į kilniąsias ir žemąsias meno sritis. Kilnioji-vaizduojamoji, kuriai sovietiniai ideologai skyrė didžiausią dėmesį, taurino žmogaus sielą, o štai žemoji-taikomoji atliko dekoratyvinę ir praktinę funkciją. Taikomosios dailės priskyrimas žemesnei kategorijai netgi pravertė – nebuvo tokios griežtos ideologinės priežiūros. Vis dėlto taikomajai dailei krypstant į dekoratyvumo pusę, sovietiniai teoretikai bandė rasti naujiems poslinkiams pateisinimą. Jie vis dažniau prisimindavo, kad taikomoji dailė nuo seno buvo išsiskyrusi į dvi pakraipas – utilitarinę ir dekoratyvinę. 7 dešimtmečio minimalizmą sovietinės estetikos atstovai mėgo įvilkti į „komunistinio asketizmo“ rūbą, o 8 dešimtmečio retrospektyvizmą pradėjo aiškinti „grįžimu prie ištakų“, „naujuoju klasikos įsisavinimu“ ar individualią pasaulėjautą atitinkančio meno poreikiu. Kadangi tuo metu buitinius poreikius tenkino masinė lengvosios pramonės produkcija ir „Dailės“ kombinatų serijiniai dirbiniai, reikėjo nustatyti kintančios unikaliosios taikomosios dailės raiškos ribas – kas leistina ir kas ne.

 

1968 m. sąjunginėje parodoje Sovietų Sąjungos dekoratyvinė dailė Maskvoje eksponuoti į utilitarumą nepretenduojantys darbai kėlė diskusijas apie tokių kūrinių galimybę funkcionuoti sovietinio žmogaus buityje. Garsūs jaunosios kartos dailėtyrininkai Irina Uvarova, Konstantinas Makarovas, Grigorijus Kapelianas, stoję „formalistinių“ kūrinių pusėn ir teigę, kad utilitarumas stabdo menininkų kūrybinį polėkį, žurnale Dekorativnoe iskusstvo SSRS paskatino 1968–1969 m. vykusią polemiką Audros stiklinėje be dugno dekoratyviojo ir funkcionalaus prado klausimu. Užsimezgusioje diskusijoje dekoratyvinės pakraipos kūriniai, sukurti kaip parodos eksponatai, pradėti vadinti parodiniais. Šis terminas taikytas ir vėlesniems, turiningesniems taikomosios dailės kūriniams, vengiant žodžio konceptualumas.

 

7 dešimtmečio pabaigoje dekoratyvumo priešininkai kritikavo parodinių dirbinių turinio vienpusiškumą, tik šventinio sovietinių žmonių būties aspekto išryškinimą, kasdienybės problemų ir gilesnių išgyvenimų perteikimo stoką. Юрий Герчук, „Буря в стакане без дна“, Декоративное искусство СССР, 1969, Nr. 2, p. 45–47. Tačiau parodiniams kūriniams nusveriant funkcionaliuosius, vis rečiau buvo diskutuojama dėl tokių kūrinių teisės egzistuoti. Vėlesnėse diskusijose, vykusiose žurnale Dekorativnoe iskusstvo SSRS (1976, 1979, 1981–1983), taikomosios dailės specialistai gilinosi į vyraujančias stiliaus tendencijas, meno kūrinio vietą architektūrinėje erdvėje ir terminijos klausimus.

 

Lietuvoje naują požiūrį į taikomosios dailės galimybes iliustruoja taikomosios dailės albumų įžanginės apžvalgos. Jų autoriai jau 1969 m. kritikavo „išankstines schemas“ ir „siaurai suprastą funkcionalizmą“, kurį gali nugalėti „sveikas jaunatviškas entuziazmas“. Taikomoji-dekoratyvinė dailė: Albumas, sudarytojas Juozas Adomonis, įžangos autorius Stasys Pinkus, Vilnius: Vaga, 1969, p. 7.

 

Dailininkai ir meno kritikai diskutuodavo per parodų aptarimus – iš tribūnos būdavo skaitomi specialiai parengti pranešimai, jų santraukos spausdinamos dailės ir kultūros periodikoje. 1977 m. respublikinės taikomosios dailės parodos aptarime dailėtyrininkė Laima Cieškaitė (1936–2012) apibūdino svarbiausius to laikotarpio sovietinės estetikos akcentuotus dalykus: taikomoji dailė – labiausiai su gyvenimu susijusi dailės sritis, taikomosios dailės kūrinio estetinės formos pagrindas – jo tikslingumas, socialinių poreikių neatitinkanti forma nepateisinama. „Taikomoji ir dekoratyvinė dailė. Mintys iš parodos aptarimo“, Dailė, 1979, t. 21, p. 40.

 

8 dešimtmečio pradžioje stiprėjo diskusijos dėl lietuvių keramikos, kurioje vyko kardinalūs pokyčiai, raidos krypties. Stiliaus kaitą taikomojoje dailėje, remdamasi keramikos patirtimi, apibendrino dailėtyrininkė ir filosofė Pillė Veljataga:

 

 

9 dešimtmečio lietuvių keramiką Veljataga įvardijo parodine, arba konceptualiąja, o keramikų pasaulėvaizdį apibūdino kaip individualų, netelpantį į sovietinėje dailėtyroje įsivyravusią „stiliaus kaip epochos pasaulėvaizdžio“ sampratą.

 

Peršasi išvada, kad taikomoji dailė tarsi ėjo pirma 7–9 dešimtmečių teorinės minties, kuri stengėsi surasti pateisinimą naujai ryškėjančioms tendencijoms.